Spalio 26 dieną Vilniuje, Dūmų fabrike, įvyko 16-asis Lietuvos vyno ir desertų derinių čempionatas „DVARO Grand Prix“. Pirmąją vietą ir „Auksinės šakutės“ apdovanojimą laimėjo Vilniaus desertinės „Cafe de Pacai“ komanda – konditeris Evaldas Juška ir someljė Edvinas Gurinas. Jie komisijai pristatė sūrio pyrago ir Soterno vyno derinį . Daugiausia apdovanojimų pelnė Ukmergės rajone įsikūręs „Michelin“ žvaigždute įvertintas restoranas „Red Brick“: šefo Igno Damansko ir someljė Simono Laukaičio komanda užėmė antrąją vietą, jos pristatytas desertas išrinktas lietuviškiausiu, o komandos rislingas iš Mozelio Vokietijoje taip pat pripažintas geriausiu čempionato vynu.

Spalio 26 dieną Vilniaus Dūmų fabrike vyks jau 16-asis Lietuvos vyno ir desertų derinių čempionatas „Wine + Dessert Lietuva Dvaro Grand Prix“. Per dvidešimt konditerių ir someljė komandų pristatys savo kūrybą tarptautinei teisėjų komisijai ir žiūrovams. Renginio svečiai galės iš arti stebėti desertų ruošimą, atrasti naujus skonių derinius ir išrinkti savo favoritą.

Spalio 16 d. Lisabonoje, istorinėje „Coliseu dos Recreios“ salėje, baigėsi 18-asis Tarptautinės someljė asociacijos (ASI) Geriausio pasaulio someljė čempionatas. Titulą iškovojo 29-erių norvegas Nikolai Haram Svorte. Lietuvai atstovavęs Martynas Pravilonis iš 66 šalių atstovų pateko į 20 geriausių pusfinalininkų ir užėmė 10 vietą.

2026 metais Lietuvos someljė mokykla (LSM) sulaukė lietuviškos pilnametystės – dvidešimties! Šiandien sunku įsivaizduoti restoranų kultūrą be someljė, tačiau 2006-aisiais jų nebuvo nė vieno. Nė vieno formalų vynininko išsilavinimą turinčio restorano darbuotojo! Lietuva nebuvo ir negalėjo būti Tarptautinės someljė asociacijos, nustatančios someljė standartus pasaulyje, narė. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, rinka pildėsi, vyno pasiūla augo, šalies gyventojai pradėjo laisvai keliauti ir jiems reikėjo geresnio aptarnavimo Lietuvos restoranuose. Matydami šią tuštumą, Arūnas ir Rasa Starkai suprato, kad laikas imtis permainų – prasidėjo sistemiška edukacija, padėjusi pagrindus šiuolaikinei Lietuvos vyno kultūrai.

Bendikių kaime, vos už 1,3 km nuo Karklės ir Baltijos jūros, naujasis Lietuvos vynuogininkų asociacijos prezidentas Evaldas Mikalajūnas su šeima prižiūri 1,21 ha vynuogyną. Jame auga tiek šaltajam klimatui pritaikytos hibridinės, tiek klasikinės europinės veislės, tarp kurių ne paskutinę vietą užima burgundiškosios ‘Pinot Noir’ ir ‘Chardonnay’.

Pirmąjį vyną Rasa Šoliūnė padarė 2007 metais iš sodyboje augančių senų ‘Alfos’ vynuogių. Savo vynuogyną Rasa pasodino 2003-aisiais (‘Solaris’, ‘Varduva’, ‘Supaga’, ‘Osceola Muscat’). Įsirengė mini laboratoriją. 2011 metais padarė pirmąjį vyną. Kadangi vynuogių augina nedaug, vyną daro iš visko, kas auga sodyboje: šilauogių, raudonųjų serbentų su avietėmis, slyvų, kaukazinių slyvaičių, putinų, šermukšnių. Tačiau labiausiai tiki baltojo (ir rožinio) vynuogių vyno ateitimi. Šiuo metu pasiliko auginti baltąsias veisles: ‘Solarį’, ‘Adalmiiną’, ‘Amberliną’, ‘Varduvą’, ‘ES101814’ ir Nežiniukę – neatpažintą veislę, kuri primena ‘Varduvą’, bet yra atsparesnė šalčiui, o jos skonis panašus į šampano.

Liutauro Šauklio vynuogyną „Ievos uogos“ fotografuojame lietingos 2025 m. liepos pabaigoje. Pažąsų kaime Pasvalio rajone po kojomis žliugsi molinga dirva. Žolės nearia. Todėl kai kurie vynmedžiai vos kyšo iš pievos. Tačiau jaunasis vyndarys dėl to nesirūpina: vynuogėms taiko griežtą spartietišką drausmę – išgyventi turi pačios. Visi atsirasiantys tarpai bus užsodinti ‘Marquette’.

Augustavo midaus daryklos savininkas Piotras Piłasiewiczius Lietuvos vyno mėgėjams tapo matomas pernai, kai pristatė midų, padarytą iš 1569 medaus rūšių, surinktų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos bitynų. Apie šį unikalų gaminį ir kitus su Lietuvos bitininkyste bei midudaryste susijusius projektus paprašėme papasakoti paties Piotro.

Unikalių, grynai lietuviškų patiekalų, kuriais galėtume didžiuotis, įvairovė nėra labai didelė. Su saldumynais situacija dar liūdnesnė. Mūsų šakočius, medučius, meduolius ar žagarėlius, keptus obuolius, uogienes, uogas ir vaisius galime rasti ne vienoje šalyje. Todėl kasmet Vyno ir desertų derinių čempionate skatiname šefus ir konditerius ieškoti naujų sprendimų ir kurti šiuolaikinę lietuvišką saldumynų tradiciją skirdami specialų prizą geriausiam lietuviškam desertui. Nebūtinai turime iš naujo išrasti spurgą. Tačiau beieškodami naujų skonių derinių ir sąskambių, galime sukurti kai ką unikalaus pasauliniame kontekste.

Kasmet vyno regionai išleidžia derliaus apžvalgas, kuriose aprašomos tų metų oro sąlygos, lemiančios skirtingų vynuogių ar vietovių derliaus kokybę. Šįkart kiek kitoks žvilgsnis į Burgundiją – ne apie derlius ir vyno skonį, o apie jo paklausą, eksportą, kam šioje srityje sekasi, kokie pokyčiai laukia, ir svarbiausia – ar Burgundijos vynas nebrangs vėl.

Mintis pažvelgti ir į ‘Garnachą’ gimė po Priorato vynų degustacijos, kurioje teko degustuoti ir įvairių šios vynuogių veislės vynų. Savo neformaliame degustuotojų būrelyje jau buvome ir anksčiau jų ragavę, tad pagalvojome, kad būtų nuodėmė nepadaryti dar vienos degustacijos, kurioje šią veislę išnarstytume visais kampais. Taip pradėjome kryptingai rinkti skirtingus „Garnachos“ vynus, siekdami kuo tiksliau atskleisti jų ypatybes ir įvairovę.

3 restoranai, 3 požiūriai, 3 patiekalai. Tradicinė ir istorinė Lietuvos virtuvė dažnai skamba kaip sinonimai. Tačiau iš tiesų tai du skirtingi pasakojimai. Šiandien tradiciniais vadiname patiekalus, kurių istorija siekia vos šimtmetį: cepelinai Lietuvoje išpopuliarėjo tik XX amžiuje, o dabartinė šaltibarščių versija atsirado panašiu laikotarpiu.

„Clos Cibonne“ vyninės savininkas Olivier Deforges’as daugiausia meldžiasi, kad dar vienus metus išgyventų jo milžiniški ąžuoliniai kubilai (foudres), kuriuose per šimtą derliaus metų savo žymę paliko vynas ir jį suformavusi mielių populiacija. „Clos Cibonne“ – vienas iš retų vynų, kurį brandinant statinėje, susiformuoja mielių plėvelė, apsauganti vyną ir suteikianti jam unikalumo. Retos ‘Tibourain’ vynuogės, išskirtinis Viduržemio jūros iškyšulyje pasodinto vynuogyno terroir ir žmogaus indėlis pasidaro ne tokie svarbūs laiko tėkmėje, kurią mediena atlaiko sunkiausiai.

Mežuotnė, Latvija. Derliaus skynimo metas. Vynuogyne iš garsiakalbių riaumoja vilkai, kauksi sirenos – tai apsauga nuo paukščių ir jenotų, kurie vienais metais suėdė dvi tonas uogų. Gatis Kužums palieka būrelį vynuoges skinančių šeimos narių ir vedasi parodyti savo turtą – 500 vynuogių veislių, iš kurių bent 20 išvedė pats.

Prieš daugiau nei 40 metų pasodintos Italijai nebūdingos vynuogės buvo diskusijų ir traukos objektas užsienio rinkose, o šiandien iš jau senų vynmedžių derliaus daromas tiesiog ypatingos kokybės vynas.

„Terroir yra tarsi puiki muzikos partitūra, gražiai sukomponuoti užrašai – visiems vienodi. Įrankiai, kaip ‘Pinot Noir’, yra mūsų muzikos instrumentai. Galiausiai lieka interpretuotojas – muzikantas, arba vyndarys. Nors grojame tas pačias natas, niekada neišgausime identiškų rezultatų ar emocijų“, – teigia Louis-Michelis Liger-Belairas, vienas ryškiausių šiuolaikinės Burgundijos vyndarių.