Lenkas, padaręs „Baltijos kelio“ midų

Augustavo midaus daryklos savininkas Piotras Piłasiewiczius Lietuvos vyno mėgėjams tapo matomas pernai, kai pristatė midų, padarytą iš 1569 medaus rūšių, surinktų iš  Lietuvos, Latvijos ir Estijos bitynų. Apie šį unikalų gaminį ir kitus su Lietuvos bitininkyste bei midudaryste susijusius projektus paprašėme papasakoti paties Piotro.

Drevinė bitininkystė – pirmas žingsnis link midaus

Mano kelias į midudarystę nebuvo nei tiesus, nei padiktuotas noro tiesiog investuoti santaupas. Gimiau Augustave, kur iki šiol gyvenu su savo mylima žmona Honorata ir trimis nuostabiais mūsų vaikais. Esu įgijęs tarptautinių santykių bakalauro bei tarptautinės jūrų teisės magistro laipsnį. Dirbau tiekimo specialistu įvairiose srityse: nuo plieno pramonės, aviacijos bei gynybos sektorių iki laivų statybos. Nors ankstesni darbai man patiko, su šeima nusprendėme surasti veiklą, kuri leistų mums gyventi arčiau to, ką mylime, – gamtos ir bičių. Tai įvyko 2016-aisiais, tačiau šio sprendimo ištakos siekia dar 2008-uosius, kai mano gyvenime atsirado drevinė bitininkystė – iš pradžių kaip mintis, vėliau kaip hobis, o galiausiai – kaip puoselėjama tradicija.

Tuo metu pirmą kartą išgirdau apie drevinę bitininkystę kaip apie tradiciją, kuri į Lenkiją grįžo dėka meistrų iš Baškirijos (Pietų Uralas). Pagalvojau: puiku, kad šis amatas atgimsta, tačiau kodėl mes nesiremiame savo artimiausių kaimynų – baltarusių ir ukrainiečių – šaltiniais ir meistrais? Iš savo ankstesnių kelionių po Polesę žinojau, kad drevinė bitininkystė ten vis dar yra neatsiejama kraštovaizdžio dalis, o rasti žmonių, kurie šią kultūrą puoselėja iš kartos į kartą, visai šalia mūsų, buvo itin paprasta.

Drevinė bitininkystė metams bėgant evoliucionavo kartu su manimi: 2013 m. sukonstravau savo pirmąsias dreves, pradėjau  bitininkauti ir įkūriau Drevinininkų broliją (Bractwo Bartne) – nevyriausybinę organizaciją, registruotą Lenkijoje, bet aktyviai veikiančią visame regione. Mūsų organizacija sėkmingai pateikė paraišką įtraukti šį amatą į Lenkijos nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, o 2020 m. kartu su draugais iš Baltarusijos pasiekėme, kad drevinė bitininkystė būtų įrašyta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Nors Lietuva ir Ukraina dėl formalių kliūčių tuomet procese nedalyvavo, mes nuolat skatiname savo bičiulius lietuvius prisijungti prie šios paraiškos.

Nuo 2021 m. glaudžiai bendradarbiaujame su Dzūkijos nacionaliniu parku ir vietos žmonėmis. Daug kam tai gali būti netikėta, tačiau šis senovinis amatas iki mūsų dienų puikiai išliko būtent Dzūkijoje. Dirbdami kartu galime nuveikti kur kas daugiau populiarindami mūsų bendrą paveldą. Šiuo metu baigiame įgyvendinti „Interreg“ (LT-PL) finansuojamą projektą „Drevinė bitininkystė – tradicija be sienų“. Investuojame į savo muziejų Augustave, o Dzūkijos nacionalinis parkas kuria visiškai naują ekspoziciją ir mokymų centrą Musteikos kaime. Esu labai dėkingas Parko administracijai už pasitikėjimą maža nevyriausybine organizacija iš Lenkijos – būtent jų tikėjimas leido inicijuoti šį bendradarbiavimą.

Midaus gamyba: nuo Abiejų Tautų Respublikos paveldo iki modernaus meistriškumo

Esu toks žmogus: jei ko nors imuosi, atsiduodu tam šimtu procentų. Taip buvo su drevine bitininkyste, taip nutiko ir su midumi. 2017 m. kartu su bičiuliu Pawelu Kotwica iš Drevininkų brolijos Augustave įkūrėme midaus daryklą „Augustowska Miodosytnia“. Kaip ir drevinė bitininkystė, midudarystė yra sena ir tauri tradicija, kurią XIX a. išstūmė pigesni, komerciniai alkoholiniai gėrimai. Nors Augustave pirmieji midudariai veikė nuo XVI a. pabaigos iki pat 1915 m., duomenų apie juos išliko nedaug.

Savo verslą auginame pamažu, reinvestuodami beveik kiekvieną uždirbtą zlotą. Pradėję nuo 2 tūkst. litrų 2018 m., 2025-aisiais pasiekėme beveik 32 tūkst. litrų metinę gamybą. Mūsų midus tapo Augustavo ir Suvalkų krašto pasididžiavimu bei atpažįstamu regioniniu produktu. Augustavas yra populiarus kurortas, kasmet pritraukiantis apie 300 tūkst. turistų (daugiausia iš Lenkijos, Lietuvos bei Vokietijos), o tai mums sukuria puikią bazinę rinką. Dalį pajamų skiriame Drevininkų brolijai, taip remdami senosios bitininkystės kultūros atkūrimą.

Receptų savo gėrimams ieškome turtingoje Abiejų Tautų Respublikos tradicijoje. Studijuodami istorinius midudarystės būdus ir derindami juos su moderniais, siekiame sukurti gėrimus, kurie išlaikytų tradiciją, tačiau atitiktų šių dienų vartotojo lūkesčius, susijusius su elegancija ir kokybe. Šis požiūris pasiteisino – esame pelnę daugiau nei 70 medalių tarptautiniuose konkursuose JAV, Lenkijoje, Ispanijoje ir Meksikoje. Dažnai girdime, kad mūsų midus yra vienas geriausių (o gal ir pats geriausias) Lenkijoje.

Vienas svarbiausių mūsų daryklos identiteto elementų yra ryšys su Lietuva. Didžioji dalis gamybai naudojamo medaus atkeliauja būtent iš Lietuvos. Mus skiria vos 50 kilometrų, tad geografinis artumas sukuria natūralias galimybes bendradarbiauti ir keistis idėjomis, o dėl palankaus klimato ir mažesnio gyventojų tankumo Lietuvoje pagaminamas iškirtinės kokybės medaus perteklius. Jau aštuonerius metus bendradarbiaujame su nuostabia šeima iš Šalčininkų rajono. Šie vidutinio dydžio bityną (apie 450 bičių šeimų) prižiūrintys bitininkai daro tai, ką mėgsta, o mes iš jų medaus kuriame išskirtinės kokybės midus, kuriuose dera gėlių saldumas, skonio sodrumas ir natūralus kompleksiškumas.

Mūsų, lietuvių ir lenkų, ryšys yra ne tik praktinis, bet ir istorinis. Kai Lenkija ir Lietuva buvo viena valstybė, kartu pasiekėme didingiausių pergalių: nuo Žalgirio mūšio 1410 m. ir Maskvos 1612 m. iki Liublino unijos (1569 m. sic!) ar XIX a. sukilimų.

„Baltijos kelio“ midus – tūkstančio bitynų istorija

„Augustowska Miodosytnia“ man yra daugiau nei alkoholio gamybos vieta. Tai kultūrinės atminties saugykla ir modernus seniausio pasaulyje gėrimo ambasadorius. Sujungdami Abiejų Tautų Respublikos tradicijas, išskirtinę lietuviško medaus kokybę, lenkišką požiūrį ir tyrą Augustavo šaltinių vandenį, kuriame produktą, pasakojantį apie mūsų paveldą ir regioninį pasididžiavimą. Nors labai vertiname draugus iš Šalčininkų, žinome, kad Lietuvoje ir toliau į šiaurę yra daugybė kitų puikių bitynų.

Idėja sukurti „Baltijos kelio“ („Baltic Way“) midų gimė bendraujant su bičiuliu Aleksandru Pupkevičiumi, bendrovės „Lithuanian Bee“ savininku. Jis renka medaus pavyzdžius iš visos Lietuvos, tad pamanėme, kodėl gi neišplėtus geografijos į Latviją bei Estiją ir nesukūrus vieno bendro midaus. Pirmiausia norėjome jį pavadinti „Tūkstančio bitynų midumi“, tačiau netrukus suvokiau, kad yra daug svarbesnė istorija – 1989-aisiais įvykusi Baltijos kelio demonstracija, kuriai įprasminti galima skirti šį gėrimą.

Kiekvienam lietuviui, latviui ar estui Baltijos kelias yra kertinis įvykis: kiekvienas puikiai prisimena, ką veikė tą dieną. Tai buvo vienybės ir savimonės aktas, aiškus signalas pasauliui, kad šių šalių žmonės niekada savo noru netapo Sovietų Sąjungos dalimi. Jie žinojo, kad jų suverenitetą atėmė vokiečių ir rusų susitarimas prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Ši žinutė išlieka aktuali ir šiandienos geopolitiniame kontekste, primindama apie tautų teisę į laisvę.

Šio midaus gamybai prireikė daug rankų darbo: kartu su bičiuliais iš Estijos daryklos „Nöösker“ visą dieną į virimo katilą pylėme medų iš 1 569 stiklainių, atkeliavusių iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Pagal Lenkijos midaus klasifikaciją jis yra Trójniak – medus sudaro trečdalį gėrimo. Padarėme 2400 0,375 litro buteliukų ir išsiuntėme ne tik į Baltijos šalis, bet ir į Čekiją. Parduodame ir Lenkijoje. „Copa Reina“ midaus varžybose Ispanijoje įvertintas aukso medaliu, o „Valkyrie Mead Competition“ JAV – sidabro.  

Jį ragavę Lietuvos someljė apibūdina, kaip kvepiantį gėlėmis, ramunėlėmis, džiovintomis vaistažolėmis, žalia arbata. Burnoje gerai labai švelniu karstelėjimu ir natūralia medaus gaiva subalansuoto saldumo.

Tikime, kad „Baltijos kelio“ midus yra mūsų bendro paveldo, meistriškumo ir regioninio pasididžiavimo istorija, supilstyta į butelius.