Vienuolika vyno lašų
Kunigą Ričardą Doveiką kalbina Jūratė Sprindžiūnaitė
Daugeliu temų mielai su žiniasklaida bendraujantis dvasininkas šį kartą sutiko atskleisti įdomių dalykų apie bažnytinėse apeigose naudojamą vyną.
Kaip vynas atsirado religijoje? Ir kodėl vynas, o ne kitas alkoholio turintis gėrimas?
Į Senąjį ir Naująjį testamentą perėjo Palestinos, kur jie formavosi, tautiniai, kultūriniai ir buitiniai subtilumai. Taip pat ir vynmedžiai, alyvmedžiai ir figmedžiai. Apie juos sukosi nemažai žmogaus gyvenimo, jo veiklos ir pragyvenimo. Šventajame Rašte randame daug įdomių liudijimų ir pasakojimų, kuriuose vynuogynas pristatomas kaip didelis turtas. Netekti jo reiškia patirti didelę nelaimę ir nuostolių.
Vynuogynas yra Dievo santykio su žmogumi išraiška. Simboliškai galima teigti, kad Dievas savo rankose turi laukinį vynuogyną, primenantį žmogaus gyvenimą. Jis turi būti išdirbtas, išpuoselėtas, kad subrandintų vertingus vaisius.
Žmogus, turintis vynuogyną, jam skiria labai daug dėmesio, rūpesčio. Senais laikais vynuogynas turėjo apsaugos bokštą. Tai rodo, koks svarbus jis buvo žmogaus gyvenime. Izraelio kultūroje vynuogynai būdavo išnuomojami, o dalis vynuogių tekdavo šeimininkams.
Vynas krikščionybėje ir jos apeigose savo ištakas gauna iš Senojo testamento. Iš paskutinės vakarienės, kuomet Kristus su apaštalais pagal senąsias žydų tradicijas valgo Velykų vakarienę, atkartoja pačius skaudžiausius žydų tautos praeities įvykius: tremtį, nelaisvę Egipto vergijoje, išėjimą iš nelaisvės, kūrimąsi dykumoje ir kelionę į Pažadėtąją žemę. Per Velykų vakarienę buvo geriamas vynas. Kai kurie autoriai nurodo, kad tuomet buvo naudojamos keturios vyno taurės, penkta pastatoma Mesijui išvaduotojui. Kiti tyrinėtojai nurodo, kad per vakarienę buvo dvi vyno taurės. Taip buvo elgiamasi neturtingiausiųjų namuose. Svarbiausia, kad per vakarienę turi būti vyno.
Beje, Naujajame testamente vienas pirmųjų Kristaus ženklų, kuriais jis pradeda viešąją veiklą, buvo jo dalyvavimas vestuvių pokylyje, kur vandenį jis perkeitė į vyną. Šiuo ženklu Kristus įeina į bendruomenę ir prisistato kaip Mesijas.
Vynas visuomet buvo tapatinamas su dievybe ir naudojamas apeigose. Tačiau reikia nepamiršti, kad visi apeiginiai dalykai atėjo iš žmogaus buities, kur buvo esminiai ir labai reikalingi. Taip pat ir duona su vynu.
Istorijos šaltiniuose yra žinių, kad tuomet vynas buvo skiedžiamas vandeniu. Kodėl?
Žydai iš graikų perėmė paprotį skiesti vyną vandeniu. Ir dabar per mišias į vyną įlašinami keli lašai vandens. Tai simbolizuoja žmogiškumą, kuris ištirpsta dieviškume. Vanduo pasineria į vyną, o tai reiškia, kad dieviškumas apgaubia žmogiškumą. Mišių metu susilieja dvi prigimtys, toje vienybėje įvyksta išganymas. Tuo remiasi krikščionybė. Jėzuje Kristuje atrandamas išganytojas, kuris įvykdo Senajame testamente duotą pažadą – išlaisvinti, atpirkti ir iš nuodėmės išvesti žmogų.
Reikia pabrėžti, kad visuomet buvo draudžiama pardavinėti vandeniu skiestą vyną. Tai buvo laikoma didžiausiu nesąžiningumu ir apgavyste. Žmonės pirkdavo gryną vyną ir patys jį skiesdavo.
Daugiau nei du tūkstančius metų apeigose naudojamas tikras vynuogių vynas. Tai reiškia, kad jis negali būti spirituotas ir dirbtinai saldintas ar pagamintas iš kitų vaisių.
Kaip kunigai renkasi, kokį vyną naudoti mišiose? Anksčiau vienuolynai ir net popiežius turėjo savo vynuogynus.
Ir dabar turi ne tik vynuogynus, bet ir alaus daryklas. Vienuolynams tai yra pragyvenimo šaltinis. Dar jie gamina ir parduoda medų, šokoladą, žolelių antpilus bei likerius.
Vyno pasirinkimas mišioms yra kiekvieno kunigo ir parapijos reikalas. Katedroje naudojame iš Italijos atvežtą baltąjį vyną. Daug vyno tiekėjų siūlo savo paslaugas. Tai, ką pasirinkome, yra atsitiktinumas. Daugelis katedros kunigų studijavo Romoje, todėl Italijai jaučiame sentimentų (šypsosi).
Italijos kultūroje vynas ne geriamas, o valgomas, nes yra maisto dalis. Ten vynas niekada nepaverčiamas pigiu linksmybės šaltiniu. Su tauriu gėrimu taurus ir santykis.
Teko girdėti, kad sovietmečiu Lietuvos katalikų bažnyčia dėl vyno kreipėsi į Vatikaną. Buvo gautas leidimas apeigoms įsigyti moldaviško vyno. Matyt, tuo metu parduotuvėje įsigyti tikro vyno buvo sunku.
Koks vynas, raudonasis ar baltasis, mišiose per atnašavimą pilamas į taurę? Kadangi jis virsta Kristaus krauju, turėtų būti raudonasis.
Niekur nerasite nuorodos, koks vynas turi būti naudojamas mišiose. Senieji šaltiniai nurodo, kad buvo naudojamas jaunas, nebrandintas vynas.
Per mišias vyksta duonos ir vyno esmėkaita – vynas virsta Kristaus krauju, o duona – kūnu, tačiau išlieka visi išoriniai ženklai – skonis, forma, todėl spalva čia neturi reikšmės. Dėl praktiškumo naudojamas baltasis vynas, nes apeigose naudojos baltos servetėlės, staltiesės, aplašintos raudonuoju vynu jos gali neestetiškai atrodyti. Todėl raudonąjį vyną renkamės didžiosioms šventėms. Pavyzdžiui, Velykoms.
Valgydamas perkeistą duoną ir vyną žmogus valgo Dievą ir tai yra intymiausias tikinčiojo ir Dievo santykis, suteikiantis mums amžinąjį gyvenimą.
Ar dvasininkai išgirsta priekaištų, neva mišių metu elgiasi dviprasmiškai: geria ir propaguoja blaivybę?
Pasitaiko, bet jie niekuo nepagrįsti. Pirmiausia, vynas per mišias virsta Kristaus krauju. Per apeigas kunigas sunaudoja tiek vyno, kad pajustų jo skonį. Yra paskaičiuota, kad tam pakanka vienuolikos lašų. Be to, jis skiedžiamas vandeniu. Žinoma, simboliškai. Tik pora lašų. Vandens tūris negali būti didesnis nei vyno. Kunigas privalo išgerti aukojamą vyną. Bet dėl tokio vyno kiekio jis tikrai neapgirsta.
Vynas simbolizuoja viską, kas gali būti malonu: žmogišką meilę ir žemišką džiaugsmą. Tačiau besaikis vyno gėrimas Šventajame Rašte yra tapatinamas su palaidumu. Rašte galima rasti ir pozityvių, ir negatyvių įžvalgų vyno atžvilgiu. Gyvenime turime vadovautis taisykle, kad su išminties dorybe pyktis negalima. Masinėje ir gėrimo vartojimo kultūroje vynas yra karališkas, o religine prasme dieviškas gėrimas, todėl turime išlaikyti su juo pagarbų santykį. Tai sakrali vertybė, kuri niekada negali būti nupiginta iki spiritinio gėrimo ar prasto buitinio vartojimo.
Vynas yra, kas prakalbina žmogų. Jis teikia žemišką džiaugsmą.
Jūratė Sprindžiūnaitė
Taip pat skaitykite:
Harmoningas vyno pasaulis
Vyno virėjai
