Kaip apačioje, taip ir viršuje
Alchemijos sąvoka plačiai vartojama šnekamojoje kalboje, tačiau tik nedaugelis iš tiesų žino, kas gi yra toji alchemija. Todėl, prieš pradėdama kalbėti apie vyną alchemijoje, noriu glaustai pristatyti pačią alchemijos tradiciją.
Žymus amerikiečių mitologas Josephas Campbellas yra taikliai pasakęs, kad skaityti simbolių gausų tekstą ir nesuprasti jų prasmės – tas pat, kas valgyti meniu, užuot valgius jame surašytus patiekalus. Panašiai nutiko daugeliui moderniųjų mokslininkų chemikų, pirmąkart paėmusių į rankas alcheminius tekstus. Nors šiandien alchemikų darbai oficialiai laikomi moderniosios neorganinės chemijos pradžių pradžia, vis dėlto šiuolaikiniam protui jie atrodo itin keisti, primenantys burtininkų eksperimentus ar tiesiog bepročių klejones. Argi galime moksliškomis laikyti iliustracijas, kuriose vaizduojamas žalias liūtas, ryjantis saulę, triveidis žmogus su gyvatės uodega ar medis, išaugantis iš žmogaus pilvo? Jau nekalbant apie keistus alcheminius receptus, kuriuose gyvsidabris maišomas su šlapimu, krauju, nekaltos mergelės pienu ir gyvybės vandeniu tam, kad būtų išgautas kilnusis našlės eliksyras. Nenuostabu, kad, suvokiant paraidžiui, tai buvo traktuojama viso labo kaip nesėkmingi cheminiai bandymai šviną paversti auksu. Dėl šios priežasties alchemija kurį laiką buvo pasitraukusi į užmarštį.
Alchemikų išmintį „reabilitavo“ ir į dienos šviesą iškėlė analitinės psichologijos pradininkas Carlas Gustavas Jungas, kuris į alchemiją pažvelgė kitu kampu – kaip į išminties tradiciją, užrašytą vaizdžia simbolių kalba. Žymusis daktaras ne vieną savo gyvenimo dešimtmetį paskyrė alcheminių simbolių nagrinėjimui. Jis atskleidė alchemikų simbolinę kalbą bylojus apie asmenybės brendimo, vidinių priešybių sąjungos ir gelminės savirealizacijos procesą. Alchemikai (tikrieji, o ne aukso besivaikantys smalsuoliai) tikėjo, kad tai, kas vyksta laboratorijoje, tuo pat metu turi vykti ir alchemiko viduje bei atliepti visatos reiškinius. Kitaip tariant, alchemijoje galioja hermetinės filosofijos dėsnis: kaip viršuje, taip ir apačioje; kaip išorėje, taip ir viduje.
Aqua vitae
Alchemikų tekstuose kone kiekvienas žodis turi simbolinę prasmę, tačiau tam tikri simboliai yra esminiai, nuolat pasikartojantys. Vienas jų – aqua vitae, dar vadinamas vyno spiritu arba vyno dvasia (tipiškas alcheminių sąvokų dviprasmiškumo pavyzdys). Tam, kad suprastume simbolinį vyno vaidmenį alcheminiame procese, turime išsiaiškinti keletą kitų pagrindinių sąvokų ir principų.
Prima materia alchemijoje vadinama pirminė medžiagia, žaliava, kurios sudedamoji dalis paprastai yra švinas. Ilgo alcheminio proceso metu pirminę medžiagą siekiama transformuoti ją skaidant, juodinant, balinant, kaitinant, distiliuojant, sujungiant ir kitaip siekiant išgauti ypatingąją esenciją, lemiančią visų mus supančių daiktų ir reiškinių esmę, t. y. tai, kas svarbiausia, reikšmingiausia, amžina. Alchemijoje tai dar vadinama lapis, arba filosofiniu akmeniu, auksu, nemirtingumo eliksyru. Iš pažiūros atrodo kiek painoka – kaip tas pats dalykas gali būti ir akmuo, ir metalas, ir skystis? Tačiau pagal alcheminę logiką (labiau artimą sapno logikai nei racionaliam mąstymui) tokia yra kiekvieno žmogaus siekiamybė ir amžinas ilgesys – sujungti visus pasaulio paradoksus ir žmogiškosios būties priešybes. Lapis – tai išgryninta visuma, nušvitusi sąmonė, visą savirealizacijos kelią praėjęs žmogus. Ne be reikalo būtent metalui, gėrimui ir akmeniui priskiriamas taurumas – šiais trim pavidalais lapis pasirodo dažniausiai.
Anot C. G. Jungo, alchemikui vynas ir vanduo labai artimos sąvokos, o kai kuriuose tekstuose netgi reiškia tą patį. Vynas simbolizuoja žmogaus kraują (žmogiškosios gyvybės esenciją), o kas gi yra vanduo, jei ne žemės ir visko, kas joje tarpsta, „kraujas“? Kai kuriuose alcheminiuose tekstuose teigiama aqua vitae glūdint pirminėje materijoje, iš kurios jį reikia išlaisvinti. Taigi alcheminį virsmą galima suvokti ir kaip vyno (žmogaus kraujo) įdvasinimą, susakralinimą (panašiai šv. mišių metu vynas yra paverčiamas Kristaus krauju). Analitinės psichologijos požiūriu, alcheminis procesas atspindi žmogaus sąmonės išgryninimą, nesąmoningų ir nevaldomų instinktų, impulsų, emocijų laipsnišką įsisąmoninimą ir sujungimą siekiant asmenybės vientisumo.
Dangiškas svaigulys
Analitikas jungistas Markas Sabanas pateikia išsamią vienos iš dešimties graviūrų, sudarančių žymųjį alcheminį kūrinį „Rosarium philosophorum“, analizę. Graviūrose simboliškai pavaizduotas alcheminis procesas. Pirmajame paveikslėlyje pavaizduotas fontanas, iš kurio trykšta trys versmės: lac virginis (nekaltos mergelės pienas), acetum fontis (šaltinio actas) ir aqua vitae (gyvybės vanduo). Po paveikslėliu išgraviruotas toks užrašas:
Mes esame metalo pirminė prigimtis ir vienintelis šaltinis,
Nuostabioji esencija iš mūsų gimsta.
Nėra tokio vandens ar šaltinio, kuris būtų į mane panašus.
Aš paverčiu žmogų ir turtingu, ir vargšu, teikiu ir ligą, ir sveikatą,
Nes gydantis esu, tačiau esu ir nuodas.
Šią inskripciją būtų galima ilgai analizuoti, interpretuoti, tačiau noriu atkreipti dėmesį į vieną paprastą dalyką – visa, kas čia pasakyta, tinka apibūdinti vynui! Vynas iš tiesų yra dvejopas: būdamas alkoholinis gėrimas, jis gali ir susargdinti, ir gydyti; gali ir praturtinti (malonia jusline patirtimi), bet gali ir nuskurdinti (jei juo piktnaudžiaujama). Paslaptingame tekste labai aiškiai pabrėžiamas šaltinio išskirtinumas – esą jis yra visa ko ištaka.
Alcheminiuose tekstuose taip pat minima, kad aqua vitae atgaivina, pakylėja ir išbalina pirminę medžiagą. Pradinis alcheminio proceso etapas vadinamas nigredo (lot. juodinimas; toliau vyksta albedo – balinimas ir rubedo – raudoninimas, kaitinimas). Nigredo simbolizuoja kūrybinio darbo pradžiai būdingą būseną, kuomet vyrauja chaosas, galimybės ir baimės susimaišo, sunku pradėti dirbti, apima sąstingis. Šioje stadijoje praverčia būtent aqua vitae, kuris kartu su gyvsidabriu (mercurius – dar vienas itin svarbus alcheminis simbolis) veikia kaip transformacijos proceso katalizatorius, tarpininkas. Kalbant šiuolaikine kalba, alkoholis padeda pasiekti tam tikrą pakitusią sąmonės būseną, atpalaiduoja ir paaštrina jusles bei emocijas. Pats aqua vitae kaip tik ir simbolizuoja pakitusią sąmonės būseną – apsvaigimą (tiksliau sakant, tai yra viena iš aqua vitae simbolio prasmių). Vis dėlto alcheminio proceso siekiamybė – dvasios išgryninimas, todėl apsvaigimą nuo vyno nebūtinai reikia suprasti paraidžiui, esą alchemikai gerdavo vyną ar jį maišydavo su kitomis medžiagomis (nors to negalima ir paneigti). Alchemikams buvo svarbiau ne pats apsvaigimo faktas, kiek būsena, panaši į tą, kurią sukelia apsvaigimas nuo vyno – toji dvasinio pakylėtumo būsena, leidžianti sutelkti jusles, instinktus, mintis nukreipiant juos sąmoningėjimo linkme.
Sufijai, islamo mistikai, kuriuos šiuolaikiniai tyrinėtojai kartais irgi vadina alchemikais (alchemija buvo paplitusi persų kraštuose), apsvaigimą nuo vyno lygina su intoksikacija Dievu. Vynas sufijų tekstuose simbolizuoja žmogų transformuojančią energiją, kuriai žmogus turi atsiverti tam, kad susijungtų su savo mylimuoju – Dievu. „O meile, – rašo sufijų mistikas, įžymusis persų poetas Rumi, – tu, kuri vadinama tūkstančiais vardų, tu žinai kaip įpilti vyną į kūno indą.“ Apsvaigimas nuo vyno ir meilės – kaip dvasinio pakylėjimo, religinės ekstazės išraiška – sufijų eilėraščiuose minimas labai dažnai.
Vynas minimas ir Korane. Nors islamo šalyse draudžiama gerti alkoholį, tačiau tai nereiškia, kad vynas yra nuvertinamas. Priešingai, Korane sakoma, kad išrinktieji danguje geria „vyną, pagardintą muskusu, kuris kelia dar didesnį troškulį, ir visi geidžia jo dar labiau. Vynas skiedžiamas Tasmino šaltinio vandeniu, o iš šio šaltinio geria Alacho artimieji ir draugai“. Viena iš priežasčių, kodėl islamas draudžia gerti vyną, yra jo išaukštinimas iki išskirtinai rojaus gėrimo.
Taurės simbolika
Daugelyje kalbų žodžių „taurumas“ ir „taurė“ šaknis skiriasi, tačiau lietuvių kalboje jie yra stebėtinai panašūs. Taurumas ir taurė – neatskiriami vienas nuo kito. Taurė analitinėje psichologijoje laikoma archetipiniu vaizdiniu*. Savo forma ji panaši į smėlio laikrodį. Nors šiuolaikinių taurių viršutinė dalis yra žymiai didesnė nei pagrindas, tačiau senovėje būta taurių, kurių apatinė dalis priminė veidrodinį viršutinės dalies atspindį. Tokia taurė panaši į medį, kurio šakos ir šaknys yra panašios. Taurės-medžio pavidalas atitinka hermetinės filosfijos principą – kaip yra viršuje, taip ir apačioje (kaip danguje, taip ir žemėje).
Taurė – tai sąmoningėjančio žmogaus simbolis. Toks žmogus tvirtai stovi atsirėmęs į pagrindą, tačiau drauge yra atviras malonei, nušvitimui, „iš dangaus krentančiai manai“. Į taurę pilamas vynas, kuris, kaip jau kalbėjome, simbolizuoja gyvybės ugnies kupiną skystį, gyvenimo eliksyrą. Vien būdama indas, skirtas šiam įstabiam eliksyrui, ji įgauna išskirtinumo. Tiesa, alcheminiuose paveiksluose dažniausiai vaizduojami kolbą primenantys indai, kurie kartais yra hermetiškai uždari (tai rodo procesą vykstant vidiniame pasaulyje, slaptai), bet dažniau, kaip ir taurė, atviri, kad proceso metu nereikalingas turinys galėtų atsiskirti ir išgaruoti.
Vyno taurė – reikšmingas archetipinis vaizdinys, dažnai sutinkamas sapnuose, legendose, mituose. Nors psichologijos atstovai vengia tam tikram sapnų vaizdiniui priskirti konkrečią reikšmę (sapnas interpretuojamas atsižvelgiant į sapnuotojo asmeninę situaciją ir viso sapno turinį), vis dėlto daugelis sutiktų vyno taurės pasirodymą sapne aiškinti kaip žmogaus vidiniame pasaulyje vykstantį transformacijos procesą, iniciaciją – perėjimą į naują etapą, dvasinio gyvenimo įsiliejimą į kasdienę realybę.
Gurkšnelis taurumo
Žmogaus santykis su vynu yra intuityviai pagarbus. Besidominčius vyno pasauliu, šis gėrimas nepaliauja stebinti skonių ir poskonių, aromatų ir tekstūrų įvairove. Vis dėlto net ir neinicijuotieji į vyno pasaulį dažnai į jį žvelgia su tam tikru drovumu ir pagarba; jiems nesąmoningai kyla noras teisintis apie vyną žinant tiek mažai. Galbūt ši intuityvi pagarba vynui kyla ne vien iš racionalaus gėrimo vertinimo, žavėjimosi vyno kultūra, bet ir dėl nuojautos, jog šiam gėrimui ypatingumo suteikia kažkas daugiau, nei skonis, aromatas, spalva ar jį geriant patiriamas juslinis malonumas.
Kaskart ragaudami vyną ir mėgaudamiesi jo dovanojamu emociniu, jusliniu malonumu įsileiskime savo vidun ir jausmą, suvokimą ar bent nuojautą, kad štai dabar, iš šios taurės pasisemsime ir šiek tiek taurumo...
*Anot Jungo, archetipai – tai kolektyvinės pasąmonės energijos centrai, kurie stipriai veikia žmogaus jausmus. Jie turi savitą modelį, vaizdinį (arba vaizdinių struktūrą), reiškiasi per simbolius, yra universalūs ir nepriklausomi (žmogus negali jų pakeisti, jis gali tik labiau įsisąmoninti jų veikimą). Archetipai yra ambivalentiški: pasižymi ir teigiamomis, ir neigiamomis savybėmis.
Taip pat skaitykite:
