Vyno istorijos trupiniai

Kiekvienas pasakojimas apie vyną, jo vaidmenį Europos kultūroje prasideda nuo Biblijos šaltinių. Mitai, ženklai, Senojo Testamento alegorijos yra pilnos vyno, vynuogynų, vynmedžių, turinčių ne tik simbolinę, bet ir kasdieninę, žemišką prasmę.

Vynmedžio ir jo besifermentuojančio vaisiaus istorija siekia tūkstantmečių senumo laikus. Šventose krikščionybės knygose jau kalbama apie gana gerai išvystytą vynmedžių vaisių kultivavimą, apie visuotinai vartojamą vynuogių gėrimą ir jo didžiulę reikšmę žmonių gyvenimui. Tose knygose perspėjama ir primenama: „Vynas sukurtas linksmintis, o ne girtuokliauti“, ir toliau „Ko vertas gyvenimas to, kuriam trūksta vyno?“, „Dvasios ir širdies džiaugsmas – saikingai geriamas vynas“.

* * *

Gal apsistokime ties Naujuoju Testamentu, kuriame mums, krikščioniškos kultūros dvasia išauklėtiems europiečiams, vertės sacrum ir profanum labiausiai suartėja ir viena kitai ištiesia ranką.

O prasidėjo taip nekaltai. Visuotinai vyravusi Toleso iš Mileto koncepcija, kad visatos pradžioje buvęs vanduo, įtvirtino filosofinę ramybę. Persilaužimas, kuris vyko kartu su krikščionybės atėjimu, atvėrė ir naujus kultūros klodus. Nuo tada galima sakyti: pradžioje buvo vanduo, o vanduo buvo paverstas vynu, ir taip atsirado mūsų civilizacija. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio viskas atrodytų taip paprasta. Galilėjaus Kanoje Kristus ne iš karto pasiryžo įsikišimui. Net tada, kai jo motina Marija jam šnibždėjo ir dėl savo gerumo prašė: „Padaryk ką nors, matai, jie neturi vyno“, iš pradžių jis pasipiktino ir nekantriai atkirto: „Nusiramink, dar neišaušo mano valanda“.

Toks atsakymas kreipia mus įvairiausiomis kryptimis. Kristus nemėgo, kai jį ragindavo ką nors daryti. Nebuvo tikras, ar ne per daug išgerta vyno, juk vestuvės vyko nuo pat ryto, o Biblijos išmintis bylojo apie saiką. Galėjo ir dvejoti, ar pasiseks jam tas stebuklas, juk tai buvo pirmasis jo bandymas veikti prieš gamtą. Galiausiai pakvietė tarnus ir Švenčiausioji Motina prisakė jiems klausyti ir daryti, ką Jis lieps.

Kas toliau įvyko, geriausiai atpasakoja šventasis Jonas: „Buvo ten šeši akmeniniai indai, skirti žydų apsiplovimo apeigoms, kurių kiekviename tilpo po du ar tris kibirus. Ir tarė tarnams Jėzus: „Semkite ir neškite vestuvių šeimininkui“. Jie nunešė. Kai šeimininkas paragavo vandens, kuris tapo vynu, pasikvietė jaunavedį ir tarė: „Kiekvienas žmogus pradžioje duoda gerą vyną, kai svečiai jį išgeria, tada duoda blogesnį, o tu išlaikei geriausią net iki dabar“.

Taip įvyko dvigubas stebuklas: vanduo buvo paverstas vynu, ir ne bet kokiu, o pačiu geriausiu. Ar galėtų mokiniai patikėti Jėzaus stebuklu, jei vynas būtų blogas?!

Jau tada vynas buvo dydis dalykas, gyvenimo ir tikėjimo reikalas, per amžius neatsiejamas nuo kasdienybės ir aukos.

* * *

Galime sakyti, kad gyvenimas – tai kelionė per brūzgynus. Kuo šviesiau mūsų kelyje, tuo lengviau pro juos brautis. Šviesa – tai gyvenimo energija ir akstinas. Visai kaip vynas. Jis yra neabejotinai dieviškas atributas. Dar graikų dievai puikiai valdė žmones, nuo seniausių laikų suteikę galimybę jiems gaminti įvairius gėrimus ir vyną.

Biblijos pasakojimuose randame žmogaus veiklos pradmenis. Labai anksti toje veikloje pasirodo ir vynmedžiai – ten, Armėnijoje, prie legendinio Ararato. Paskui visa tai persikelia ir į Europą.

Sunku pasakyti, kuomet šis vandens konkurentas iš paprasto liaudies gėrimo tapo neatskiriama diduomenės gyvenimo dalimi. Tikriausiai – priešingai nei alus – tuomet, kai išsiskleidė enologijos meno žiedai, pagaudami žmonių mintis ir sukurdami „naująjį puikųjį fantazijų pasaulį“.

Vynas tampa lyg tarpininku tarp žmogaus pojūčių ir jo dvasios patirties, tarp jo pilkos kasdienybės ir šviesių troškimų, tarp negalios ir galios...

Graikų mitologijoje – o jai įkandin ir romėnų – mirgėte mirga užuominų apie vyną. Padrąsintas vyno, Heraklis užpuolė Tanatą. Apie Heraklio ūgį buvo sakoma: „Vyno taurę jam turėjo paduoti du vyrai“. Trojos karius, grįžtančius iš karo prie miesto vartų su vyno taurėmis pasitikdavo jų motinos, žmonos ir seserys. Kai Ariadnė Naksos saloje tapo vyno dievo Dionizo žmona, sala įgavo vynmedžio formą. Ir apskritai – dievai valgė ir pasakojo savo nuotykius užsigerdami saldžiuoju vynu.

* * *

Graikų vynuogynų ir vyno pasaulis gyviau vaizduojamas Homero pasakojimuose ir Trojos karų istorijoje. Tuomet jau pasirodo ir vyno dievas Dionizas, Dzeuso sūnus.

Dievų valioje buvo ir Dionizo šventės, kuriose, dalyvaujant mūzoms, visu grožiu atsiskleidžia teatras, menai. Mūzos šiose šventėse sukeldavo orgijas, išlaisvindavo fantaziją ir dalyvių mintis.

Graikai daug dėmesio skyrė saikui. Saikas – harmonijos dalis, todėl nieko stebėtino, kad medicinos tėvas Hipokratas sakė: „Vynas yra puikus dalykas, tik reikia jį tinkamai, su saiku vartoti“. Panašios nuomonės laikėsi ir Platonas, Sofoklis. Kuomet draugija prie stalo ar teatre pernelyg įsiaudrindavo, buvo sakoma: „Vyne yra daug grožio, tačiau tik tuomet, kai jis vartojamas gražiai, kai juo dieviškai mėgaujamasi, o ne kareiviškai lakama“.

Taigi visada egzistavo girtuoklystės problema. Prisiminkime Biblijos kronikas: juk ne sykį tekdavo pateikti praskiestą vyną, kad būtų sumažintas jo neigiamas poveikis.

* * *

Enotrija – daugelio vynų kraštu – graikai kažkada pavadino visą šiandienos Italiją.

Patys graikai prie to nemažai prisidėjo, sodindami vynmedžius Apeninų pusiasalyje.

Tikrąjį vynuogių teikiamą malonumą teko pažinti palaipsniui, ne tik mokantis naudotis jų derliumi, bet ir tobulinant jų auginimą.

Daugiausia vyno buvo suvartojama turtingų romėnų namuose, imperatoriaus ir didikų puotose. Senovės Romoje buvo garbinamas vyno dievas Bakchas. Tragiškos garbės apgaubtoje Pompėjoje bakchanalijos buvo ruošiamos net iki pat Vezuvijaus išsiveržimo, kuris ant miesto užgriuvo kaip visuotinė katastrofa. Ant Pompėjos pastatų griuvėsių sienų atrastos didžiojo poeto Ovidijaus eilių citatos. Visą savo poemos „Metamorfozės“ skyrių jis paskyrė vyno dievui.

Bakchanalija priskiriama dievo Bakcho kulto apeigoms, kurios kildinamos iš Graikijos. Ten šventės buvo daug santūresnės nei vėliau Romoje. Antikoje šias šventes švęsdavo keturis kartus per metus, visada susiedami su kokiu nors vyno gamybos etapu: ar vyno spaudimu, ar jauno vyno indų atkimšimu, ar subrendusio vyno ragavimu. Pastarosios šventės visada vykdavo su procesijomis, dainomis, vaidinimais ir linksmomis puotomis. Vyko tai su dideliu užmoju ir rimtai, nes dievas Dionizas tarp dievų buvo rimtai traktuojamas. Jis buvo ne tik vyno, bet ir visos atgimstančios gamtos dievas.

Dionizo kultas į Graikiją atkeliavo iš rytų. Vėliau jo kultas pasiekė ir Romą.

Pasakojama, kad pradžioje tai buvo moterų šventė, kurią jos šventė triskart per metus, naktį ir paslapčia. Tibro upe moterys nuplaukdavo į nuošalią giraitę netoli jūros ir ten keldavo vis labiau nežabotas (ypač kai prie jų prisidėjo ir vyrai) vyno orgijas. Pasklidus garsui apie orgijas su seksualiniais ekscesais ir žmogžudystėmis, kilo didžiulis skandalas, ir Senatas uždraudė bakchanalijų šventimą, tačiau liko „Vinalijos“, vyno šventės, švęstos balandžio 23 dieną, per Jurgines. Šių švenčių metu buvo aukojama vyno auka Jupiteriui, prašant jo pagalbos kare su etruskais.

Viduržemio jūros pakrantėje, kur vynas pakilo net iki tokios pat civilizacijai reikšmės kaip ugnis, o jo vartojimas simbolizavo ne tik draugystę tarp žmonių, bet ir žmonių su dievais, moralės normos pakriko, nes saikas beliko privalomas tik „mažiesiems“.

Garsiausios būdavo tos orgijos, kurios vykdavo imperatorių rūmuose, tačiau ne jos lėmė tuometinio vyno populiarumą. Vynas buvo kasdienis gėrimas prie valgio, todėl ir jo gamyba tapo ta veiklos sritimi, kurioje žmogus galėjo atskleisti savo kūrybinius sugebėjimus, gilindamas žinias apie žemdirbystę, tobulindamas visas gamybos stadijas: rinkimą, spaudimą, fermentaciją, perpylimą, išlaikymą. Keičiasi ne tik gamtos kraštovaizdis, bet ir gyvenimas. Jį papildo nauji skoniai, nauja patirtis ir nauji džiaugsmai. Visa tai pažadina vaizduotę, todėl sakome: „Kurti civilizaciją – tai sodinti vynuogynus“.

Taip pat skaitykite:

• MENAS IR VYNAS. Trumpa istorija – I dalis
• Vienuolika vyno lašų
• Vyno simbolika: nuo altoriaus iki šventinio stalo