„Vynas turi pažadinti norą kalbėtis, svajoti“, – pripažino kino režisierius ir prodiuseris Arūnas MATELIS, paklaustas apie vyno reikšmę jo gyvenime. Pasirodo, prie lietuviškąjį oskarą gavusio filmo „Evangelija pagal liftininką Albertą“ sėkmės[1] prisidėjo itališkas „Farnio“ vynas, kuriam režisierius nedvejodamas suteikia titulą „Patikrintas kūrybiniame procese“.
Kaip ”atradote” vyną?
Apie 1990-uosius keletas mano draugų išvyko studijuoti į Gruziją. Nuvažiavau pas juos pasisvečiuoti. Gruzinai apie vyną gali kalbėti valandų valandas. Jiems vynas yra pretekstas susitikti ir kalbėti, kalbėti. Pradžioje – apie vyną: kas kokio atsinešė, kaip jis buvo padarytas, kaip vynuogyne augo vynuogės, ar metai buvo palankūs. Tada man buvo neįtikėtina ir žavu, kaip žmonės susėdę prie stalo gali kalbėti apie tai, kuo vienas raudonasis vynas skiriasi nuo kito raudonojo. Man, atvykusiam ne iš vyno krašto, tie pašnekesiai nebuvo nuobodūs ar neįdomūs. Jeigu žmonės kalbėtų formaliai, greičiausiai taip ir atsitiktų. Tačiau gruzinai myli vyną, juo gyvena. Jų klausytis be galo įdomu.
Vėliau kalbos pakrypdavo apie gyvenimą, jo prasmę. Tiesiog pradėdavome medituoti. Aišku, prie paprasto ir prasto vyno solidaus pokalbio neužvesi. Kažkaip mintys nesiriša. Pašnekesiai turi atitikti tai, ką geri. Nors gurkšnodami vyną sulaukdavome paryčių, nė vienas nepasigerdavo. Būdavome linksmi, šmaikštūs. Man tai buvo laikas, kai daug sužinojau apie kiną, teatrą.
Ne pirmą kartą paminite – vynas ir kalbos. Jums tai neatsiejama?
Kalbėjimas apie vyną yra tarsi proga kalbėti apie daugelį svarbių dalykų. Britai pokalbį pradeda apie orą, o gruzinai – apie vyną. Vynas – ne kava, kurią esi įpratęs gerti ryte. Metų metus darai ją tokią, kokią esi įpratęs. Geri ir galvoji apie išaušusią dieną, darbus, gal vakarykštį susitikimą, bet tik ne apie kavą. Su vynu yra kitaip. Geri vyną su draugais ir kalbiesi, ką jauti, užuodi. Būna, kad nuklysti į prisiminimus. Nepastebimai prabėga kelios valandos, o šnekų dar sočiai yra.
Iš kur ta meilė austriškiems vynams?
Kad egzistuoja Austrijos vynas, sužinojau prieš keletą metų. Pamenu, baigiau filmuoti „Skrydį per Lietuvą“ ir išvažiavau į Vokietiją, kur jis buvo rodomas Hanoverio parodoje. Grįždami namo, nusprendėme užsukti į Austriją. Užsukome į nedidelio miestuko restoranėlį ir užsisakėme prancūziško vyno. Šeimininkas nustebo, kodėl nenorime austriško vyno. Žinoma, su žmona Algimante sutikome paragauti, ką gamina vietiniai vyndariai. Buvome sužavėti jų raudonuoju vynu. Taip, esu įsimylėjęs austriškus vynus. Kartais pagalvoju: Austrija neturi tokių puikių sąlygų kaip greta esančios kaimynės Prancūzija, Italija. Turbūt ne tik saulė, akmenys, bet ir žmogaus mistinis noras kažką sukurti lemia sėkmę. Ir užsispyrimas. Gaila, nepamenu tąkart ragauto vyno pavadinimo.
Kokie dar vynai yra tarp Jūsų mėgstamiausių?
Elzaso baltieji vynai. Taip pat mėgstu Reino baltuosius. Iš itališkų kol kas dar nieko neįsimylėjau. Netgi tarp prancūziškų vynų neturiu favoritų. Tiesa, gegužę Vyno šventėje[2] ragavome keletą 1945-ųjų derliaus vynų. Jie tikrai įspūdingi – patiko geležies, rūdžių, odinių batų aromatai. Bet šiaip prancūziškas vynas man yra pernelyg romantiškas, per skaidrus, skaistus. Aš noriu kažko ryškesnio. Mėgstu daug taninų turintį vyną su ryškiu poskoniu.
Tačiau būdamas Prancūzijoje ragauju tos šalies vyno. Ten yra viešbučių tinklas, kur viešbučio prestižas vertinamas ne žvaigždutėmis, o židiniais. Juose viskas prancūziška – interjeras, maistas ir, žinoma, vynas. Bet siūloma vyno, kurio negausi jokioje parduotuvėje. Šiemet, grįždami iš Kanų festivalio užsukome, į tokį viešbutėlį visai netoli Monblano kalno. Šeimininkas pasiūlė vyną rinktis iš šešių rūšių. Sakytum, labai nedaug viešbučiui. Tačiau siūlomų vynų buvo galima paragauti tik tame viešbutyje. Na, gal dar pas patį vyndarį.
Poetai teigia, kad nė viena poezijos eilutė nėra sukurta geriant vyną. Ar apie kino žmonių kūrybą galima pasakyti tą patį?
Vynas „pramuša“ kūrybos įtampą, stresą, leidžia sugrįžti prie meditacijos. Jau minėtas austriškas vynas su ryškiu skoniu man yra lyg antistresantas. Va, prancūziškas tam netinka. Jis labiau dera romantiškai aplinkai.
Nuo ko priklauso, kokį vyną išsirinksite atėjęs į parduotuvę?
Jeigu žiema, dega židinys, norisi medoko. Juk tai romantika. Vasarą norisi šardonė.
Nesvarbu, iš kokio regiono. Pasirinkimas priklauso nuo progos, būsenos. Svarbu išsirinkti tokį vyną, kurio skonis jau po pirmojo gurkšnio sužadintų norą kalbėti, svajoti. Toks mano vartotojiškas požiūris.
Daug keliaujate. Ar turite įprotį grįždamas iš kelionės parsivežti dar neragauto vyno, kurio negalima įsigyti Lietuvoje?
Pastebėjau keistą dalyką. Jeigu vyno parsiskraidinu, jo skonis būna kažkoks ne toks. Gal tam įtakos turi lėktuvo kilimas į bemaž dešimties kilometrų aukštį ir leidimasis. Tikėtina, kad po skrydžio vynui reikia leisti kokį mėnesį pailsėti. Todėl manau, kad net simboliškai oro uoste vyno pirkti nereikėtų.
Pastaruoju metu Senojo pasaulio vynui ant kulnų sparčiai lipa Naujojo pasaulio vyndariai. Ar Jūsų pasirinkimui ši tendencija turi įtakos?
Kartą „Vyno klube“ paprašiau rekomenduoti vyno draugų vakarėliui. Likau patenkintas jų pasiūlytu argentinietišku „Trapiche“. Patiko šios vyninės malbekas ir šardonė, kurio dabar visada turiu. Tuo metu man tiko nedidelė vyno kaina ir pakankamai išraiškingas jo skonis. Tai visai neįpareigojantis vynas, kuris tinka draugų kompanijoje.
Į Pietų Afrikos vyną žiūriu labai atsargiai. Kažkur perskaičiau, kad tos šalies vyndariai naudoja daug chemijos. Todėl ragaudamas afrikietišką vyną nesąmoningai imu galvoti: „Ir kur tie žalčiai prikišo chemijos“. Net jei vynas man patinka, vis tiek bandau atrasti chemijos poskonį. Esu įtarus.
Amerikietiškas vynas kol kas nenustebino. Tarp australietiškų taip pat atradimų nepadariau. Bet kartas nuo karto ragauju, ieškau.
Ar negalvojate, kad profesionalų rengiamos vyno degustacijos padėtų greičiau atrasti mėgstamiausius vynus?
Sutinku, kad tai greitesnis ir ekonomiškesnis būdas pažinti vynus. Kai kino filmą žiūrovas stebi su kino žmogumi, pastarasis gali padėti atrasti daug gilesnių ir prasmingų dalykų. Taip pat yra ir su vyno degustavimu. Vienam tai padaryti sunkiau. Kiekvienas turime savitą uoslę, skonio receptorius. Kažkam šiaudas kvepia mėšlu, kažkam tai primena šviežiai sudžiūvusią žolę ar kažkada smagiai praleistą naktį klojime. Tie patys dalykai kiekvieno žmogaus sąmonėje yra užkoduoti skirtingai. Todėl vyno ragavimas su būriu žmonių yra naudingas dalykas. Kokius metus taip ragaudamas vyną gali atrasti ir apsispręsti, kas patinka.
Deja, šiuo metu savo laisvalaikio nenoriu leisti didesnėje kompanijoje: mano darbas ir taip susijęs su būriu žmonių. Buvimas tarp žmonių po darbo man yra pernelyg varginantis. Tam reikia ne tik laiko, bet ir noro kalbėtis, bendrauti. Bent jau girdėti. Man dar neatėjo laikas vyno pažinimo mokslams. Kai baigsiu dar keletą filmų ir pusmetį nieko nedirbsiu, galėsiu tuo užsiimti.
Turėjau pasiūlymą dėstyti Danijoje, Europos kino koledže. Pagalvojau, kad tai būtų puiki proga dėstyti ir ragauti vynus. Bet kol kas atsisakiau, nors pasiūlymas galioja. Dar ateis laikas mokyti ir mokytis gerti vyną.
Atkreipiate dėmesį į etiketės dizainą?
Jeigu etiketė pernelyg manieringa, išmarginta auksinėmis spalvomis, toks vynas man nekelia pasitikėjimo. Etiketė turėtų atspindėti vyno gamintojo ideologiją. Juk vynas pats savaime yra geras dalykas. Jo etiketės neturi būti nei sentimentalios, nei labai minimalistinės.
Žinoma, esti išimčių. Pavyzdžiui, garsaus aktoriaus Gerard'o Depardieu vynas, kurio etiketėje yra jo atvaizdas. Pats aktorius mėgsta vyną, investuoja į jo gamybą. Jam tai nėra dar viena proga papildomai užsidirbti. Matyt, dėl to šis vynas nėra koks birzgalas.
Gal teko ragauti legendinio Gerard'o Depardieu vyno?
Taip, šiemet. Rožinio vyno pirkau po Kanų festivalio ir grįžęs namo paragavau. Jis paliko visai neblogą įspūdį. Gal dar buvau kupinas festivalio nuotaikų...
Kokio gėrimo taurę keliate, kai ateina laikas švęsti ir džiaugtis laimėjimais?
Šampaną, kurį įprasta gerti ceremonijų metu, geriu tik aplinkybių priverstas. Sakoma, kad reikia nuo šampano gerokai įkaušti, tada pajunti jo tikrąjį „kaifą“. Šabli man geriausiai tinka svarbiai progai. Tuo tarpu šampanas manęs neskatina mėgautis buvimu ir bendravimu. Man regis, tai stiliaus dalykas.
Pamėginkime kino žanrus sugretinti su vyno rūšimis...
Nesu apie tai galvojęs. Komediją renkamės, kai norime kažko keisto ir lengvo. Prie jos tinka Elzaso baltasis, nes leidžia šypsotis ir smagiai nusiteikti. Tragedija man asocijuojasi su vynu, turinčiu kamščio ydą, vadinasi, žiūrint tragediją, nereikia jokio vyno. Prie rimto europietiško filmo, siūlyčiau nieko negerti. Toks filmas savaime užburia ir nereikia jokių dirgiklių.
O kaip su „Skrydžiu per Lietuvą“, kuris parodoje EXPO 2000 buvo pripažintas vienu geriausių pasaulinės parodos filmų? Verta prisiminti, kad Lietuvoje šis filmas yra paskelbtas pirmuoju platininiu kino filmu. Joks kitas filmas (net Holivudo geriausi filmai) pagal pardavimus nėra net priartėjęs prie šio rekordo.
[1] Lietuvoje šis filmas kino profesionalų ir kritikų sprendimu buvo pripažintas geriausiu 2003 m. lietuvišku filmu, taip pat sulaukė palankių vertinimų tarptautiniuose festivaliuose (aut. past.).
[2] Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, vyko „Vyno dienos. Vilnius 2005".
Taip pat skaitykite:
Harmoningas vyno pasaulis
Vyno virėjai
