„Aš ilgai nesupratau, kas yra šampanas. Bet mano sesuo Rūta ištekėjo ir išvažiavo į Prancūziją, tiksliau Bretanę. Pamenu, atvykau pas ją paviešėti. Arkliais traukiamomis karietomis išvažiavome į mišką. Nuo šalčio vos nesustingome. Nežinau, iš kur netikėtai atsirado keli buteliai šampano. Buvo labai skanu ir linksma, bet svarbiau – aš sušilau. Tada galvojau, kad sušildo tik konjakas ir degtinė“,- prieš degustaciją apie pažintį su putojančiais gėrimais pasakojo aktorė.
Degustacija prasideda putojančiu iš šiaurės vakarų Italijos Lombardijos regiono, kur yra Franciacorta DOCG apeliacija. Čia gaminami klasikiniai brut putojantys.
„Ca‘ Del Bosco Zero 2006“ – švelni minerališka rūgštis, turtingas šviežių natų aromatas. Šiam gėrimui naudojamos pirmo spaudimo sultys iš 18 geriausių regiono vynuogynų. Ant mielių jis laikomas ketverius metus ir tris mėnesius. Aktorė atsargiai į taurę kyšteli nosį, šypteli: „Šviežumo ir trapumo dvelksmas. Su kiekviena minute jis tampa vis įdomesnis. Pastebėjau, kad šis putojantis išskirtinai ilgai išlaiko aromatą, iki pat mūsų degustacijos pabaigos jis liko aromatingas. Man tai, gėrimas Nr. 2”.
“Ca ‘ del Bosco Cuvee Prestige” - cuvee iš 138 vynuogynų! Aštuonis mėnesius žaliava laikyta plieno talpose ir 28 mėnesius butelyje. Tai – klasikinis Franciacortos putojantis, turintis gerą šviežumo ir minerališkumo lygį. Ingeborgos vertinimas: „ Manau, tai labai klasikinis šampanas, jį būtų gera gurkšnoti vasarą sodyboje su draugais. Nuostabios akimirkos!” Deja, tai ne šampanas…
„Delamotte Brut“ – maži šampano namai su didele istorija, kuriantys elegantiškai minerališką šampaną, kuriame dominuoja ‘Chardonnay‘. Tai – visapusiškas bazinis briutas su gėliškai vaisišku šviežumu. Fermentacija ir išlaikymas – 30-36 mėnesiai. „Šitas vynas šiek tiek karstelėjęs. Tikriausiai čia rimtas šampanas,- linkteli garsi aktorė.- Jis visiškai kitoks nei prieš tai buvę gėrimai. Aš jį rinkčiausi savo gimtadieniui. Maniškis žiemą, todėl esu įsitikinusi, kad šaltuoju sezonu jis labai tiktų“.
„Louis Roederer Brut Premier“ – dėl gero ąžuolo ir plieno talpų derinimo gamybos procese ir tinkamos malolaktinės fermentacijos, šie šampano namai sukuria ryškumu ir subtilumu išsiskiriantį šampaną. Bazinis briutas – tai šių legendinių namų kvintesencija. „Jis pakankamai išraiškingas, bet ir lengvabūdiškas,- drąsiai gėrimą charakterizuoja Ingeborga.- Jo aromatai saldūs, toks gėrimas puikiausiai tiktų mergaitiškam vakarėliui“. „Wine Spectator“ – 92 balai, Robertas Parkeris – 90.
„Louis Roederer Brut Vintage 2005“ - vyne 66 procentai ‘Pinot Noir‘, likusi dalis – ‘Chardonnay‘. Šie šampano namai geba tobulai atskleisti ‘Pinot Noir‘ vynuogės turtingumą ir išskirtinumą. Šardonė iš geriausių Šampanės vynuogynų gėrimui suteikia minerališkumo ir solidumo. 2005-ieji buvo išskirtiniai derliaus metai Šampanėje. Šitas vynas išlaikytas ketverius metus. „Šitas subtilesnis, minkštesnis už prieš tai buvusį šampaną. Tai – gėrimas, sukurtas aukštuomenės vakarėliui. Jeigu nenorite apsirikti, pernelyg išsišokti ir pasiekti, kad visi būtų patenkinti, šitas šampanas bus geriausias jūsųs pasirinkimas“,- nedaugžodžiauja garsi aktorė.
„Gosset Brut Champagne Grand Millesime 1999”– seniausia Šampanėje vyninė šampaną gamina tik iš pirmo spaudimo sulčių, fermentuoja ąžuolo kubiluose, o ant mielių laiko ne mažiau kaip šešis metus. Tai – išskirtinio charakterio, gastronominis šampanas. Įdomu, ką apie jį akloje degustacijoje pasakys viešnia: „Labai netipiškas šampanas, jaučiu, kad jis ilgai išlaikytas. Jis man per sunkus, per daug sodrus. Aš vis tik mėgstu lengvus, džiaugsmingus gėrimus. O šitas toks rimtas, beveik kaip konjakas (juokiasi), tik su burbuliukais. Jis sukurtas tikram šampano žinovui ir labai tiktų solidžiam verslo susitikimui“.
„Gosset Celebris Extra Brut Vintage 1998“ – vynuogės šampanui skintos tik iš grand cru vynuogynų, išlaikytas – septynis metus, dvigubai mažesnis cukraus kiekis nei įprastam briutui (pagal reikalavimus mažiau nei 15 g/l). Ką apie šią burbuliukų bombą pasakys žvaigždė? „Jis panašus į prieš tai buvusį šampaną, išsiskiria savitu, su niekuo nepasyginamu aromatu. Įdomiausia ir žaviausia, kad jis labai šviežias, jaunatviškas. Šampanas po turputį skleidžiasi taurėje, evoliucionuoja. Jis man patinka vis labiau ir labiau. Rinkčiausi jį tik išskirtinei progai“. „Wine Spectator“ – 96 balai, R. Parkeris – 96.
Po degustacijos aktorė neskuba kilti nuo stalo, bet mielai dalijasi įspūdžiais apie vyną. „Mano sesuo galima sakyti jau tikra prancūzė: ji gyvena prancūziškoje Šveicarijos dalyje, arba Prancūzijoje. Aš dažnai ją lankau. Ir galiu pasakyti, kad vynas pas prancūzus kaip vanduo: jis visada stovi ant stalo. Prancūzų filmavimo grupės tuo ir skiriasi. Jie vyną geria per pietus, per repeticijas. Belgai nuo jų taip pat neatsilieka. Anglijoje to nebūna, JAV – tai neįmanoma. Todėl galiu prisiekti, jeigu aktoriai gurkšnoja vyną, jie lėčiau dirba, tampa lyg stabdžiai.
Kartą mano draugė pakvietė į ajurvedos kursus Vokietijoje. Sakiau, kad mano tikslas pagerinti sveikatą, bet lieknėti tikrai nenoriu. Po savaitės pastebėjau, kad praradau porą kilogramų. Atvyko manęs aplankyti bičiulis ir sako: „Klausyk, kraukis lagaminus, po trijų valandų būsime Paryžiuje. Pusryčiams gersime šampaną ir valgysime kruasanus. Taip ir buvo: gėrėjomės Paryžiaus atmosfera, gurkšnojome šampaną ir buvome absoliučiai laimingi.
Mano močiutė mėgo konjaką. Jai buvo 103 metai, kai ji išėjo iš šio pasaulio. Kas kartą grįždama iš Prancūzijos parveždavau dovanų konjako. Močiutei patiko „Remy Martin“.
Pirmą kartą Argentinoje pabuvojau maždaug prieš dvidešimt metų. Tada filmavausi „Septyneri metai Tibete“, darbas vyko Mendozoje: ten labai gražūs vaizdai. Bet tuo metu aš visiškai negėriau vyno. Kai antrą kartą nuvykau į Argentiną – buvau pakviesta į kino festivalio vertinimo komisiją – mane pavaišino argentiniešku raudonu vynu, kuris man labai patiko. Ir tai buvo malbekas.
Ispanijoje yra savas „šampanas“ – cava. Kartą mus su Olegu Menšikovu pakvietė į lenktynes, kur tarp rėmėjų buvo ir didelės putojančio vyno gamyklos šeimininkas. Nuvykome į gamyklą, kur mums parodė visą gamybos technologiją, vedžiojo po kilometrinius rūsius, rodė visus tuos stebuklus. Žinoma, visus juos seniai užmiršau, nes visą tą laiką gėrėme daug cavos. Ryte lenktynėse vėl ją gurkšnojome. O paskui aš padariau didelę klaidą: kažkodėl užsimaniau masažo su karštais akmenimis. Ir tai buvo pati kvailiausia mintis.
Man patinka avantiūros. Vykome į Sidnėjų su spektakliu „Džakomo variacijos“. Džonas Malkovičius atliko dramatiškojo Kazanovos vaidmenį, o Andrejus Bondarenko, nuostabus baritonas iš Peterburgo, buvo operinis Kazanova. Andrejus manęs paprašė iš Rusijos atvežti degtinės. Tai buvo itin sudėtingos gastrolės, kur keletą spektaklių vaidinome 2500 žiūrovų salėje. Žinoma, degtinės aš atvežiau, pasaugojau iki paskutinio spektaklio. Vakare nuėjome į kinų restoraną. Paėmusi arbatinuką nuėjau į tualetą ir į jį supyliau degtinę. Taip buvo daroma Gorbačiovo laikais. Buvo linksma, nors aš pati degtinės visiškai negeriu, bet vyrukams buvo linksma.
Man patinka ruošti maistą, bet tam turiu labai mažai laiko. Norite, galiu pasakyti, kaip gretai pagaminti labai skanų obuolių pyragą? Prekybos centre perku sluoksniuotos tešlos, ant jos sudedu obuolius su cinamonais ir cukrumi. Po dvidešimt minučių pyragas paruoštas. Visi sužavėti.
Ką galiu išties rimtai pagaminti? Tai – vištienos sultinys draugams, kurie serga. Tam būtina nuvykti į turgų ir nusipirkti pačių geriausių daržovių: morkų, salierų, svogūnų. Vištieną su kaulais sudedu į puodą, dažniausiai jie vos telpa. Verdu ilgai. Vėliau daržoves išmetu, o krūtinėlę valgau ilgai ir nuobodžiai. Su tokiu sultiniu išeina puikiausi barščiai. Bet kas gali būti bendro tarp manęs ir barščių (juokiasi)? Žinoma, padaryti galima viską, nes tai tik laiko ir kantrybės reikalas. Aš tik perfrazavau garsiojo Alberto Camus frazę, kuris teigė: „ Mes visi mirsime. Ir tai tik laiko bei kantrybės klausimas“. Taigi, kai labai nori galima net barščius virti tobulai.
Neturiu išskirtinai mėgstamos virtuvės, greičiausiai tiesiog reikalavimai maistui. Ant mano stalo turi būti arba mėsa, arba žuvis, arba vištiena. Ir jokių meninių padažų. Salotos man taip pat labiau patinka paprastos, tiesiog lapai. Vienintelė išimtis – paštetai, kuriuos gamina rusiškojo „Vogue“ redaktorė Aliona Doleckaja. Neturiu supratimo, iš ko ir kaip ji juos gamina, bet jie fantastiškai skanūs.
Teatro ar kino festivaliai neapsieina be šampano, bet aš dažniausiai ten dirbu, todėl niekada nesimėgauju gėrimais. Studentams visada sakau: jei einate į darbinį vakarą, niekada negerkite. Tai nėra sausasis įstatymas, tiesiog labai svarbu išlikti blaiviam. Yra žmonių, kurie gali išgerti kibirą ir neatrodo išgėrę, o kitiems, kaip aš, pakanka penkių gramų ir jie jau po stalu“,- kvatoja lietuvių kilmės aktorė Ingeborga Dapkūnaitė.
Taip pat skaitykite:
