Jūrate, dažniau rašote apie su vynu susijusius žmones, nei apie patį vyną. Todėl norėtųsi sužinoti, kaip interviu su vyndariais veikia Jūsų asmeninį vyno pasirinkimą?
Anksčiau, kai dirbau kitame leidinyje, apie vyną rašiau pakankamai dažnai. Žurnalą „Žmonės“, kuriame dirbu ketvirti metai, domina žinomi žmonės, kuriantys vyną. Pastebėjau, kad interviu su vyndariais, vyno ūkių savininkais ar vadovais mano pasirinkimui reikšmės neturi. Dar prieš pokalbį paragauju bent keletą rūšių pašnekovų gaminamo vyno, susirenku kuo daugiau informacijos apie tai, kaip jį vertina specializuoti žurnalai, vyno ekspertai.
Gal galite išvardinti keletą kalbintų vynininkų?
Gaila, bet pačio pirmo neprisimenu. Tai buvo Vokietijoje, Reingau regione, maždaug prieš dešimt metų. Su didžiuliu būriu draugų keliavome pas bičiulius į Vokietiją. Jie surengė viešnagę į nediduką vyno ūkį. Pirmą kartą dalyvavau degustacijoje. Savo džiaugsmui suvokiau, kokie įdomūs ir skirtingi gali būti baltųjų ir raudonųjų vynų skoniai. Iki tol atrodė, kad yra pora vynų: baltasis ir raudonasis. Nuo tada ir pradėjau domėtis vynu. Pradžioje tai buvo mano hobis, o vėliau leidinių redaktoriai įvertino, kad savo žiniomis ir patirtimi galiu dalintis su skaitytojais.
Iš žinomų vyndarių teko bendrauti su ispanu Migueliu Torresu, italu Lamberto‘u Frescobaldi‘u, vokiečiu Ernstu Loosenu. Pastarasis sužavėjo savo tiesumu. Pavyzdžiui, populiariąją ‘Chardonnay’ jis pavadino prostitute, nes šią veislę galima rasti bemaž kiekvienoje vyną gaminančioje šalyje. Lankantis Argentinoje bei Čilėje, teko bendrauti su didžiulių vyno ūkių vyndariais ir enologais.
Daug įdomių vyndarių sutikau JAV, Vašingtono valstijoje, kur buvau pakviesta į vyno parodą „Columbia River Valley“. Daugelis jų valdo nedideles, šeimynines vynines. Amerikiečiai nekoketuodami sako, kad stengiasi iš europiečių kopijuoti viską, kas pritampa rinkoje. Tai galima pastebėti net iš pavadinimų. Pavyzdžiui, prieš kokius penkiolika metų įkurtą vyninę jie , kaip kokie prancūzai, pavadina chateau arba domaine.
Ar didelėmis tapusių vyno imperijų šeimininkai, su kuriais teko bendrauti (Rothchildas, Frescobaldi, Torresas ir kt.) praranda mažos, šeimyninės vyninės pojūtį, kai vynuose jaučiama asmenybės kūrybos įtaka ir įdėtos pastangos?
Visą interviu galite rasti spausdintoje žurnalo versijoje
Taip pat skaitykite:
