Susėdame, skiriami didelio atstumo, trise: Juanas Alfredas Pacas, atsakingas už Pacų šeimos kavos bei romo verslus, Vytautas Kratulis, kavos degustatorius, tarptautinių kavos konkursų žiūri narys, „Huracan Coffee“ vadovas ir siela, ir aš, kavos mėgėja, kuri nori žinoti daugiau, kuriai neužtenka „skani“, „neskani“, „rūgšti“ ar „karti“, kuri nori, kad kavinėse kvepėtų įvairiais gėlių ar šokolado aromatais ir kad galėtum pasirinkti, iš kokios kavos pupelių norėtum espreso ar latės.

Vakarėja, ir auksinė saulė apšviečia idiliškus viduramžiškų pilių ir bažnytėlių bokštus, it karūnos puošiančius Pjemonto kalvų viršūnes. Pro praviras duris į menę skverbiasi santūrūs spinduliai. Čia susirinkusieji jau ilgokai šurmuliuoja – kaista vakarienės atmosfera. Sugirgžda sunkios durys, ir susirinkusieji kiek nuščiūva. Tarpduryje pasirodo ji – la signora in rosso (it. raudonai apsitaisiusi dama). Nuvilnija susižavėjimo šnaresys. Ji stabteli įvertinti, ar susirinkusiųjų dėmesio jai pakanka. Tada, perbraukusi plaukus ranka, žvaliai skiriasi sau kelią tarp susirinkusiųjų, paskui save skleisdama pernokusių vyšnių, gervuogių, džiovintų slyvų bei vanilės aromatą. Sodraus rubino spalvos suknelė pabrėžia jos kūno siluetą ir energiją. Daugelis šnabždasi, esą ji per daug savimi pasitikinti, jai trūkstą elegancijos, tačiau nenuginčijamas faktas – žavinga raudonoji dama apsuks galvą kiekvienam.

Nepriklausomi viskio išpilstytojai atlieka labai svarbų vaidmenį šiuolaikinėje viskio pramonėje. Išrankiam mūsų laikų vartotojui jie suteikia galimybę paragauti neįprasto, reto skonio gėrimų, o kartais ir prisiliesti prie gana retai leidžiamo daryklų viskio.

Apie Shelby Perkins Harter prieš keletą metų rašėme kaip apie vieną lietuviško kraujo vyndarių pasaulyje. Shelby Perkins proprosenelis – Aleksandras Kvietkauskas. Jo sūnus Antanas su žmona Amerikoje atsirado XX a. pradžioje. Shelby motina – viena iš Antano dukterų. Shelby Perkins Harter šiuo metu kuriasi Oregone. Aplankėme ją, pasidomėjome, kaip sekasi.

Šiemet vykusiame Lietuvos vyno čempionate pirmąsyk buvo išskirti ir natūraliojo vyno pogrupiai. Buvo labai įdomu dalyvauti kaip teisėjui ir aklai įvertinti, kiek gi „natūralumo“ yra čempionatui pateikiamuose vynuose. Tačiau prieš aptardamas čempionato įspūdžius pirma norėčiau paaiškinti, kaip aš suprantu, kas yra natūralusis vynas.

Pačioje Europos širdyje yra šalis, apie kurią mažai žinome. Jos sostinė Budapeštas, kaip vienas didingiausių pasaulio miestų, įprastai pritraukia turistų, tačiau nuostabus kraštovaizdis už sostinės ribų jų dažniausiai nesudomina. Vynas Vengrijoje gaminamas nuo keltų laikų, o vynmedžiai čia auga ant kiekvieno kampo. Kadaise šalis užėmė trečią vietą pasaulyje pagal vynuogynų plotą. Net ir šiandien, turėdama 58 tūkst. hektarų vynuogynų, Vengrija yra 7-oje vietoje Europoje ir lenkia tokias geriau žinomas vyndarystės šalis kaip Austrija ir Graikija. 180 veislių vynuogės, augančios ant vulkaninės kilmės uolienos, kurios yra daugiau nei kurioje kitoje Europos šalyje, sudaro nuostabią Vengrijos kraštovaizdžio mozaiką. Naujaisiais laikais iškilo daug aistringų, pažangiai mąstančių vyndarių, nenusigręžiančių nuo savo istorinės vyndarystės, bet gaminančių vynus XXI amžiaus vartotojui.

Kaip ir kasmet Bordo vyndariai pasiruošė išankstinei (en primeur) 2020 m. derliaus prekybai. Prieš vynams pasirodant rinkoje, juos ragauja viso pasaulio žurnalistai. Šiemet vyno pavyzdžius gauname į redakciją Vilniuje ir iš karto pateikiame savo vertinimą. Pirmieji paragauti vynai nuteikia labai optimistiškai – 2020-aisiais Bordo padarė išskirtinės kokybės vyno.

Kai pirmą kartą visureigiu serpantinais pakilau į Egialijos vynuogynus, man užgniaužė kvapą. Iš visų pusių supantys kalnai, aukštis, čia pat po kojomis jūra ir vynuogynai, apsupti plytų spalvos dirvožemio takelių. Ne veltui ten augančios vynuogės vadinamos „Sideritis" (Σιδερίτης) – tai graikiškai reiškia geležį.

Legendiniai vynuogynai bei unikalūs vyninių kraštovaizdžiai – puikus fonas golfo aikštynams. Golfo ir vyno derinimas kai kuriuose Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, Portugalijos, JAV, Australijos, Pietų Afrikos regionuose yra beveik privalomas. Nenuostabu, kad daugelis profesionalių golfo žaidėjų yra ir astringi vyno mėgėjai. Kai kurie iš jų ėmė tiesiogiai dalyvauti vyno versle: vieni įsigijo vynuogynus, kiti bendradarbiauja su vyninėmis, gaminančiomis jų vardo vynus. Keletą jų pristatome.

Merso (Meursault) – didžiausias iš elitinės kaimelių trijulės Kot de Bone. Ir nors jame nėra nė vieno Grand Cru vynuogyno, daugeliui „Chardonnay“ mėgėjų jis įkūnija svaraus, „ąžuolinio“, tropiniais vaisiais kvepiančio „Chardonnay“ idealą. Tačiau 450 ha plotas nėra vientisas: 17 Premier Cru ir dar per 60 vynuogynų, kurių pavadinimus vyndariai rašo etiketėse dėl ryškios terroir išraiškos. Skirtingų vynuogynų vyno kaina ir brandinimo potencialas labai varijuoja.

Muziką su vynu deriname jau daugelį metų. Šiandien šis malonus užsiėmimas, kuriuo vynui suteikdavome daugiau skambesio, o muzikai – skonio, ima įgauti vis aiškesnius rėmus visame pasaulyje: steigiamos tam skirtos interneto svetainės, žurnalistai ieško prekybininkų ir vyndarių, sąmoningai leidžiančių muziką parduotuvėse ir vyninėse, tyrimus apie skirtingų juslių sukeliamų potyrių ryšius publikuoja mokslininkai. Net verslas ima dairytis tokių tyrimų rezultatų, nes supranta, kad jei muzika skambės geriau, o vynas būtų skanesnis, jų pirkėjai bus laimingesni. Apžvelkime, kas šioje srityje jau nuveikta ir kaip į muziką ir vyną galime pažiūrėti per emocijų prizmę.

Blaivybės judėjimas Lietuvoje turi seną įstoriją. Negalima nuneigti jo svarbos ir tautos savimonės formavimui 19 a. antroje pusėje ir valstybingumo judėjimui 20 a. pradžioje. Judėjimas ypač išaugo tarpukario Lietuvoje. Dalijamės redakcijos archyvuose esančių 1918-1940 m. leidinių, skirtų mažinti alkoholio žalą visuomenės ir kiekvieno gyventojo sveikatai, sąrašu.

Burgundijos vynai garsėja stipriai išreikštu terroir. „Chardonnay“ ir „Pinot Noir“ kiekviename iš 1200 vynuogynų yra skirtingo skonio. Visi 44 kaimeliai ir jiems priskirtos bendrinės Premier Cru apeliacijos turi savo individualų stilių. Lietuvoje populiarėjant baltajam Burgundijos vynui, pradedame straipsnių seriją, skirtą supažindinti su Burgundijos kaimeliais. Pirmasis eilėje – Piulinji Monrašė (Puligny Montrachet) – vidurinysis ir mažiausias iš trijų „auksinių“ Côte de Beaune kaimelių.

Žurnalo autorius Jurgis Šliogeris ir jo žmona Lena dalijasi prisiminimais apie pietus smetoninės, o vėliau ir sovietinės Lietuvos inteligentų namuose, kur nuo 1929 iki 1993 metų šeimininkavo babytė Alytė, maitinusi keturias Šliogerių šeimos kartas.

Kadangi mes ten esame išgėrę ne vieną puodelį ar kavinuką kavos, taurę ar butelį „Gintaro kranto“ ar „Gamzos“, tai miela prisiminti, kaip atrodė kavinė, jos meniu, kokie buvo patiekalai ir ką rinkomės, kokius gėrimus gėrėme, tiksliau, kokie buvo tais laikais.