Tikras “Shiraz” gerbėjas

Algis Ramanauskas-Greitai ©LNK

Algį Ramanauską-Greitai kalbina Jūratė Sprindžiūnaitė

Atskleisime paslaptį. Jeigu ketinate malonia staigmena pradžiuginti žinomą televizijos laidų kūrėją ir vedėją Algį Ramanauską-Greitai, dovanokite jam butelį „Shiraz“ vyno. Pageidautina iš Australijos. Ir dar tokį, kurį rekomenduojama palaikyti rūsyje.

Kai tarėmės dėl pokalbio apie vyną, paminėjai, kad turi gerą skonį...

Tikrai turiu neblogą skonį. Manau, kad visur. Tai nėra joks pagyrūniškumas: dauguma žmonių turi gerą skonį. Juk tai tiesiog norma.

O tavo geras skonis padeda renkantis vyną?  

Visų pirma noriu pasakyti, kad nesu vyno ekspertas. Man geras vynas tas, kuris patinka. Pažįstami vyno ekspertai, vertinę mano pasirinkimą, bent jau nesijuokė. Mėgstu 'Shiraz' vynuoges. Iš Australijos renkuosi  „Black Opal“ ir „Wolf Blass Eaglehawk“  vyną, kurie yra palyginti nebrangus. Dar patinka „Pinotage“ ir „Rooderberg“ iš Pietų Afrikos Respublikos ir „35 South“ iš Čilės. Juos ir perku.

Nė vienas prancūziškas vynas nėra padaręs įspūdžio. Tiesa, nesu ragavęs labai brangaus prancūziško vyno, tarkim, kainuojančio apie 300 litų. Bet yra tekę ragauti tikrai gero vyno iš kolekcijų, kuris kokį dešimtmetį buvo laikomas tinkamomis sąlygomis. Tikrai įspūdinga. Gurkšteli ir supranti, kad tai visai kitoks gėrimas nei kokia pigi rūgštelė už penkiolika litų.

Supratau, kad labiausiai patinka raudonas vynas.

Taip, labiau mėgstu raudoną. Už gerą kainos ir kokybės santykį mėgstu Naujojo pasaulio vyną. Iš baltų vienareikšmiškai vertinu 'Chardonnay' vynuoges. Galbūt mano pasirinkimas yra banalus ir mėgėjiškas. Bet 'Sauvignon Blanc' manęs nenustebino. Todėl ir toliau renkuosi šardonė.

Anksčiau su pašaipa žiūrėjau į žmones, kurie iš vyno daro kultą. Tiesą sakant, ir dabar taip vertinu tuos, kurie geria vyną už 18 litų ir iš to mėgina daryti spektaklį. Jeigu pasirenkamas gėrimas bent už vidutinę kainą, degustuoti pasidaro malonu.

Atradau savyje vieną įdomų dalyką. Kai išgeriu gurkšnį (nebūtinai vyno) ir lengvai išpučiu orą per nosį, mano nosiaryklėje tarsi aktyvuojasi tuzinas papildomų receptorių. Nežinau, ar visiems taip yra, bet aš tokiu būdu pajuntu kur kas didesnę aromatų ir skonių paletę. Tai tinka ir maistui.   

Kada iš visų gėrimų pirmenybę pradėjai teikti būtent vynui? 

Prieš kokius trejus metus. Vakarieniaudamas ir gerdamas vyną neprisigeri kaip kiaulė. Manau, daugelis žmonių vyną renkasi dėl tos pačios priežasties. Tačiau manęs niekas neskatino to daryti. Matyt, kartą į burną pateko tikrai skanaus raudono. Atrodo, tai atsitiko, kai pirmą kartą pats pirkau vyno. Tada neturėjau jokio supratimo, ką perku. Nesupratau, ką reiškia etiketėje parašyti žodžiai „Chardonnay“ arba „Cabernet Sauvignon“. Nežinojau, kad tai yra vynuogių veislės. Tiesiog buvo raudonas ir baltas vynas. Būdamas visiškai „žalias“ nusprendžiau nusipirkti australiško vyno. Tiesiog girdėjau, kad Australijos vynai vertinami. Pamenu, tada rinkausi pagal patikusią etiketę ir gėrimo anotaciją. Tai buvo „Black Opal Shiraz“ vynas. Paliko gerą įspūdį. Kainavo apie 30 litų.

Ar pirmą kartą perkant vyną nebuvo gaila leisti tiek pinigų?

Buvo gaila. Nors jau tada rinkausi iš maždaug trisdešimties litų kainų lygio. Maloni išimtis yra „Eaglehawk Chardonnay“, kuris kainuoja apie 23 litus. Tai unikalu, nes kainos ir kokybės santykis yra puikus.

Kaip dažnai įsigyji vyno?

Kartą per vieną ar dvi savaites.

Tada namuose ruoši vakarienę, derindamas prie įsigyto vyno? 

Maisto negaminu. Moku sutepti sumuštinį, o pernai vasarą pirmą kartą ant žarijų iškepiau lašišos. Nupirkau išdorotos žuvies, folijos ir šašlykų prieskonių. Artimieji sakė: „Gal išprotėjai, juk čia prieskoniai šašlykams“. Koks skirtumas – juk tuose prieskoniuose yra druska, pipirai ir kažkokios žolės. Artimieji kilnojo antakius ir stebėjo mano eksperimentą. Sudėjau lašišą į foliją, pribėriau prieskonių, dar aštrių kajano pipirų ir cinamono. Išėjo puikiai. Po to dar keletą kartų mėginau padaryti tą patį ir vėl pavykdavo. Pridėjau dar kažko, bet visada renkuosi šašlykų prieskonius ir cinamoną. Tai gero lašišos kepsnio sėkmės garantas.

Kai vyną geriu namuose, maisto paprastai nebūna, nes valgau restoranuose. Po geros vakarienės grįžtu namo, atsigulu, žiūriu televizorių ir gurkšnoju vyną. Tai buržuazinis snobizmas gerąja prasme (juokiasi).

Ir net gabalėliu gurmaniško sūrio neužkandi? 

Niekada nemėgau ir nemėgstu sūrio. Išimtis yra avių pieno rokforas. Jo net nevadinčiau sūriu. Tai kažkokia unikali substancija.

Restorane taip pat  užsisakai to paties mėgstamo vyno ar nevengi išmėginti dar neragauto gėrimo?

Esu konservatyvus. Jeigu restorane nėra žinomo vyno, paprastai vengiu bandyti kažką naujo. Kiek kartų tai dariau, dažniausiai nusivildavau. Bet, ačiū Dievui, iš mano mėgstamų ir išbandytų vynų restorane paprastai būna nors vienas. Jeigu vakarieniaudamas užsisakau lašišos, visada paimu balto vyno. Tiesą sakant, manau, kad maistą galima užgerti kokiu nori vynu. Bet prie lašišos mielai išgeriu balto. O prie vištienos ar spagečių mėgstu raudoną.

Patinka lašiša, jūros gėrybės?

Kokios jos, po velnių, gėrybės (juokiasi). Norėčau pamatyti tą žmogų, kuris jūros gyviams sugalvojo tokį pavadinimą. Jūros gėrybė būtų, jeigu jūros dugne surastum Jūratės kraičio skrynelę. Kažkoks kalmaras, kuris net vardo neturėjo, anokia čia gėrybė.

Kodėl nepasinaudoji specializuotų vyno parduotuvių konsultantais, kurie pagal tavo pamėgtą vyną gali parinkti kažką panašaus, bet naujo?

Norėčiau kažką naujo išbandyti. Bet pats esu kaltas, kad neprisiruošiu. Reikia pripažinti, kad netenku tam tikro malonumo. Kokį kartą tikrai pasinaudosiu jų paslaugomis.

Patinka dovanų gauti vyno?

Patinka. Bet dažniausiai pasakau, ko noriu. Dovanoti man reikia širazą. Ir taip jau kokie treji metai.

Norėtum turėti vyno kolekciją?

Turiu. Dar prieš mėnesį ten buvo du buteliai. Bet dabar liko vienas. Abiejų butelių etiketėse buvo įrašas, kad vyną rekomenduojama palaikyti dar apie trejus metus. Likęs butelis jau kokį pusmetį stovi. Tiksliau guli. Aš pats jį nusipirkau ir padėjau į rūsį. Aš turiu rūsį.

Jis geras? 

Jis baisus (juokiasi). Ten visiškai nėra sąlygų laikyti vyną. Vasarą rūsyje niekada nebūna karšta, bet žiemą temperatūra pakyla, nes greta yra katilinė. Ir dar liftas. Jo vibracija kenkia vynui. Matyt, reiks jį kuo greičiau išgert (juokiasi). Bet normalų rūsį tikrai įsirengsiu.

Ar namuose turi specialias taures vynui? 

Man labai svarbu, iš ko geriu vyną, kokiuose induose patiektas maistas. Pavyzdžiui, jeigu valgau kinų maistą, tai tik su lazdelėmis. Tai snobizmas, bet aš taip pripratau ir nieko negaliu padaryti. Svarbu nedaryti kulto ir žvelgti į tai su gera doze autoironijos. Jos, drįstu teigti, turiu. Namuose yra taurių baltam ir raudonam vynui. Jos nėra garsaus gamintojo, bet, manau, tinkamų formų.

Mėgsti putojantį vyną? Šampaną?

Mėgstu išgerti taurę šampano. O labiausiai patinka ryte po vakarykščių baisių siautėjimų gerti „šampaną“ tiesiai iš butelio. Žinau, kad tikras putojantis vynas turi būti briutas, bet kartais mielai išgeriu „Alitos“ muskatinio, kad ir kaip baisiai tai skambėtų (juokiasi).

Vadinasi, brangių vynų neperki?

Galiu nusipirkti, na, už aštuoniasdešimt litų. Bet „Maximoje“ yra vyno už 200 – 300 litų. Tokio pirkti nematau reikalo. Galbūt jie yra puikūs, bet nesu tiek kuoktelėjęs, kad dėl to švaistyčiau pinigus.

Bet konjaką, brendį geri brangų?

Galima pirkti nedidelių „konjako namų“ ?(  ..... - red. past.) puikaus ir nebrangaus konjako. Jei už didžiųjų gamintojų gėrimą moki keletą šimtų, mažieji tokį pat ar net geresnį parduoda už 50 – 60 litų. Tokiu konjaku mane vaišino geras bičiulis, gyvenantis Prancūzijoje. Žinau, kad Vilniuje atidaryta specializuota konjako parduotuvė, bet ten dar neapsilankiau.

Tavo namuose turbūt visada būna konjako?

Ne. Nors dažniau būna nei nebūna. Dar neįsirengiau svetainės, todėl neturiu baro. Bet pavasarį turėčiau ją sutvarkyti. Kol kas baro vizijos neturiu. Žinau, kad tai nebus kažkokia speciali spinta su antikvariniais „kudliukais“ ar kandeliabrais ar kaip jie ten vadinasi... (juokiasi). Ten sudėsiu mėgstamus vynus, brendį ir konjaką. Degtinės ten tikrai nebus. Nemėgstu degtinės. Mane nuo jos purto. Aš ne prieš romą ar džiną, bet jų irgi nesirenku.

O kokteilius mėgsti?

Ne. Beje, aš visada maišau brendį ir konjaką. Net į patį brangiausią galiu drąsiai šliūkštelti pepsikolos, ir nematau čia nieko blogo. Man taip skaniau. Jeigu vyksta vakarėlis, kurio tikslas yra gerai paūžti, dažniausiai maišau brendį “Stock 84” su pepsikola. (ar tą turėjo galvoj?)

Ar galėtum pasakyti savo sukurto „Radio šou“ alaus receptą? 

Galiu. Jis labai lengvas. Imame 200 gramų brendžio arba konjako. Kuo brangesnis, tuo geriau. 300 gramų pepsikolos. Noriu pabrėžti, kad ne kokakolos: pepsikola yra švelnesnė ir geriau įpakuota, be to, turi „mėlyno kraujo“ (juokiasi). Dar reikia įspausti pusę citrinos ir įdėti trečdalį šaukštelio cinamono. Viską supilti į alaus bokalą ir išmaišyti. Plakti nereikia. Nors, tiesą sakant, nebandžiau. Gal visai neblogai išeitų.

Labai mielas kokteilis. Išgeri kokius tris bokalus ir jautiesi maloniai apsvaigęs. Meluoju. Jautiesi gerokai girtas (juokiasi).

Kokia savijauta po tokio skanėsto būna kitą dieną?

Ką begertum, ryte vis tiek būna baisu. Netikiu, kad blogai jautiesi todėl, jog vakarėlyje „primaišei“. Nesąmonė. Tiesiog buvo per daug alkoholio. Galvą skauda, nes negėrei skysčių, o tik alkoholį. Be to, prisirūkei.

Mėgsti cinamoną? Tau jis dera ir prie lašišos, ir kokteilyje...

Taip. Jis man primena vaikystę ir vaikų darželį. Tas specifinis auklėtojų prakaito ir manų košės su cinamonu kvapų mišinys man yra unikalus. Tiesiog kvapą gniaužia, kai jį užuodžiu (juokiasi).