Anaiptol neketinu snobiškai niekinti Lietuvoje verdamo alaus, nes net ir tame beveidžio alaus ežere galima rasti gana gerų savo stiliaus atstovų. Tai jau minėta „Švyturio Ekstra“, „Gubernijos Ekstra“ ( 2005 m. Pasaulio alaus čempionato aukso medalio laimėtojas pilsnerio kategorijoje), „Švyturio Baltijos“ ir dar keletas. Bėda, kad tų stilių įvairovė apverktinai menka: be aukščiau minėtų pilsner ir dortmunder export, kuriems priskirtina gal trys ketvirtadaliai lietuviško alaus, dar sutinkamas vienas kitas dugninės fermentacijos porteris, pora vokiško stiliaus kvietinukų, keli Miuncheno tamsiojo analogai ir retkarčiais trumpam šmėkštelinti kokia nors naujovė, bandanti pralaužti lietuviško alaus rutiną. Keli importuojami išraiškingesnio alaus pavyzdžiai, tokie kaip „Pilsner Urquell“, „Jever“, „Bittburger“ ar „Guinness“ buvo greičiau malonios išimtys, o ne taisyklė.
Laimei, Lietuvai tapus ES nare ir atvėrus sienas alaus importui, šalies alaus rinkoje pamažu atsirado ir kitokio alaus pavyzdžių, taip pat ir tokių, kuriuos neperdedant galima vadinti alaus klasika. Šiandien alaus gerbėjai jau gali ir Lietuvoje paskanauti bavariško kvietinio weizen alaus, abbey alaus kategorijai priskiriamo „Maredsous“, trapistų vienuolių verdamų „Chimay“ ir „La Trappe“, doppelbock stiliaus pradininko „Paulaner Salvator“, padėjusio pagrindus tradicijai šio stiliaus alaus pavadinime naudoti priesagą „-ator“, methode champenoise būdu gaminamo „Deus“, iš trijų grūdų – miežių, kviečių ir avižų – gimusio „Tripel Karmelite“ ir kitų.
Taigi džiaugtis yra kuo, bet džiūgauti dar gerokai per anksti. Dar neturime Lietuvoje kvapniųjų gyvų angliškų elių (ale), jų auksaspalvių pusbrolių iš Vokietijos kolsch ir alt, dūminių Frankonijos lagerių, ruginio salyklo alaus, jau nekalbant apie daugybę unikalių alaus rūšių iš Amerikos žemyno (čia, žinoma, turiu omenyje ne masiniam skoniui ir neišrankiam alaus gėrikui skirtus „Bud“, „Miller“ ar „Corona“).
Perfrazuojant žinomą posakį, galima tarti: jei ne alus pas gerbėją, tai gerbėjas pas alų. Tad pažinčių su įdomiu alumi tenka ieškoti keliaujant po pasaulį. Tačiau tam, kad rastum, pravartu žinoti ko ir kur ieškoti. T. y. kelionėse po alaus pasaulį praverstų kelionių vadovas. Pasaulyje tokių vadovų yra išleista – ir ne vienas. Bandyti pateikti jų glaustą santrauką būtų bergždžias užmojis, nes alaus pasaulis labai platus ir įvairus. Tad čia skaitytojui norėčiau pasiūlyti tik keletą asmenine kelionių po alaus pasaulį patirtimi paremtų nuorodų į alų, kurio tikrai verta paieškoti.
Prisipažinsiu, nusprendus apsiriboti tik septyniais alumis (gal todėl, kad tai asocijavosi su septyniais pasaulio stebuklais?), buvo labai sunku iš skonio atminties peršamų keliasdešimt kandidatų būrio atrinkti tą „šauniąją septyniukę“, kurią tiktų pristatyti įdomybių ir įvairenybių beieškantiems alaus pasaulio piligrimams. Tad iškart pabrėšiu, kad tai nėra septynetas „mano mylimiausiųjų“ ar, juolab, „geriausiųjų pasaulyje“. Pagrindiniu atrankos kriterijumi šįkart buvo alaus savitumas ir išskirtinumas, ypač jo stiliaus ir kilmės atžvilgiu.
Nuorodas į alų, kurio verta paieškoti, pradėkime nuo sąlygiškai lengviausiai randamo: čekiško Master. Sąlygiškai, nes šis „Plzensky Prazdroj“ daryklos (tos pačios, kuri verda visų pilsnerių protėvį „Pilsner Urquell“) gaminys nėra pilstomas į butelius ir net pačioje Čekijoje jis randamas toli gražu ne kiekvienoje užeigoje. Laimei, susipažinti su „Master“ nėra sunku, nes jį pilsto Prahos oro uosto salėje esančiame „Pilsner Urquell“ alaus bare. Tad keliaudami į Prahą ar pro ją, būtinai užsukite ir paragaukite. Pakėlę prie lūpų stilingą, aromatingo tamsaus alaus kupiną taurę, būsite maloniai nustebinti sodraus karamelinio skonio, kuriame salyklinis salsvumas šiek tiek persveria apynių kartumą, leisdamas pastarajam švelniai atsiskleisti Jamaikos romu padvelkiančiu poskoniu. Išskanavę pirmąją „Master“ taurę, ko gero, panūsite pratęsti pažintį su šiuo čekiško alaus genčiai nebūdingu alučiu, tačiau – atsargiai, nes apgaulingai glotnus skonis slepia jėgą: „Master“ turi 7 tūrio procentus alkoholio.
Jei jums patiko čekiškas „Master“, tai jus tikrai sužavės bavariškas Aventinus, kurį verda Miunchene esanti „Schneider“ alaus darykla. Tai tamsiai rudas su raudonais atšvaitais, sodraus vyniško aromato ir nepaprastai turtingo skonio kvietinis doppelbock (alk. – 7,7 tūrio proc.), aukštutinės fermentacijos alus, kuriame razinų, figų, bananų ir šokolado skonio natos poskonyje pamažu įsileidžia gvazdikėlių gaidas. „Aventinus“ galima rasti ir buteliuose, tačiau gardžiausias jis pilstomas ir ten, kur verdamas – Miunchene. Lankydamiesi Bavarijos sostinėje, nepraleiskite progos pasimėgauti gyvu „Aventinus“ alumi pačiame miesto centre esančioje „Weisses Braukaus“ užeigoje. Specialios formos bokale patiektas „Aventinus“ sustiprins palankius Miuncheno įspūdžius ir jums norėsis čia dar ne kartą sugrįžti.
Bet kol jūs dar vis ten, Miunchene, gal rasite laiko nuvykti į maždaug už dviejų valandų kelio traukiniu esantį Bambergą. Šis Frankonijos miestas garsėja ne tik išsaugota nuostabia viduramžių architektūra, bet ir ypatingu alumi. Tai dūminis, „rūkytas“ alus Rauchbier. Jeigu mėgstate kinišką „Lapsang Souchong“ arbatą, jei vertinate Škotijos Islay saloje distiliuojamus salyklinius (single malt) „Ardbeg“ ar „Lagavulin“ viskius – tai jūs nepasigailėsite nuvykę į Bambergą paskanauti dūminio alaus. Bamberge yra net keletas užeigų, kuriose galima paragauti čia gaminamo šio alaus pasaulio unikumo: tamsiai rudos, bemaž juodos spalvos alaus, kurio aromatas alsuoja dūmais, o skonyje ryškiai juntamas deguto prieskonis. Šias savybes Rauchbier alui suteikia virš bukmedžio anglių ugnies džiovintas miežių salyklas. Jei tokiai kelionei nerandate laiko ar lėšų, tai paieškokite Vokietijoje ar kitose šalyse specializuotose alaus parduotuvėse neišvaizdaus butelio su „Aecht Sclenkerla Rauchbier“ užrašu etiketėje – tai klasikinis Rauchbier alus.
Iš Bavarijos persikelkime į šiaurę – Suomiją. Daugeliui iš mūsų, matyt, neblogai pažįstami suomiškas auksaspalvis „Lapin Kulta“ lageris ir kavą primenantis „Koff“ porteris. Tačiau retas alaus mėgėjas žino, kad suomiai verda unikalų alų, vardu Sahti. Unikalų tuo, kad jo virimui naudojamas miežių ir rugių salyklo (kartais rugiai pakeičiami avižomis) mišinys, pagardintas kadagio uogomis, o sufermentuotas alus filtruojamas per kadagio šakeles. Toks gamybos būdas pagimdo tamsiai rausvą, aliejinės konsistencijos ir menkai teputojantį stiprų alų, kuris kvepia džinu, o jo skonyje susimaišo migdolų sausumas su salsvu kartumu ir žoliniu (ramunėlių?) poskoniu. Jei būsite Helsinkyje, užėję į alaus barą nepamirškite pasiteirauti barmeno apie sahti – tikėtina, kad išgirdęs šį užsieniečiui nebūdingą pageidavimą, vyrukas ištrauks iš po baro trijų litrų talpos indą su rankeną, iš kurio jums ir įpils suomių kultūriniam paveldui priskirtino gėrimo.
Nuvykę į ūkanotąjį Albioną, kaip romėnai vadino Britų salas, nepatingėkite paieškoti specializuotos alaus parduotuvės, o joje – pasiteirauti Thomas Hardy‘s Ale. Jei pasiseks, tapsite savininku alaus, kurį pelnytai galima pavadinti alaus pasaulio Matuzaliu. Šis stiprus (net 12 tūrio proc. alkoholio) ir ilgaamžis alus bręsta gimimo metų data paženklintame buteliuke ir, kaip liudija žinovai, net po 25 metų dar būna ne tik tinkamas gerti, bet ir įgijęs elegantišk, brandų cheresą primenančio skonio. Maža to, jį rekomenduojama ragauti ne anksčiau (!), kaip po penkerių metų nuo pagaminimo datos, nes tik tuomet pirminis nesubalansuotas salsvai kartus skonis pasiduoda pussausę madeirą primenančioms skonio natoms, kurios laikui bėgant pasipildo tabako ir odos užuominomis. Tad nors ir nelengva iškęsti, verta palūkėti tuos kelis ar net keliolika metų, idant būtų deramai pagerbtas šis alaus pasaulio unikumas.
Jeigu iš vakarų Anglijos, kur verdamas „Thomas Hardy‘s Ale“, pasuktume į Škotiją, paslaptingai tyvuliuojančių ežerų ir tamsiai raudonais viržiais apaugusių kalvų grožio įspūdžius patartina įprasminti pagal senovinį keltų receptą verdamu Fraoch Heather Ale alumi. „Fraoch“ gelų kalba reiškia viržius. Būtent šis augalas kartu su trupučiu imbiero šaknies gausiai naudojamas verdant minėtą alų. Antikinius laikus menantis alus yra gintarinės spalvos, ryškaus žolinio viržių aromato, sauso, vaisinio (žalių obuolių?) skonio ir mėtomis padvelkiančio poskonio. Neabejoju, kad paragavę šio alaus užsidegsite pamėginti ir kitus atgaivintus istorinius keltiško alaus pavyzdžius: pušų, agrastų, jūros žolių alų...
Trumpą alaus pasaulio įdomybių apžvalgą užbaigsime persikėlę per Atlanto vandenyną – į Jungtines Amerikos valstijas. Čia, Kalifornijoje, Siera Nevados alaus darykloje verdamas itin aromatingas ir turtingo skonio elis sąmojingai pavadintas Bigfoot Ale ( „Sniego žmogaus elis“). Miežių vyno kategorijai priskirtinas bene stipriausias Amerikoje (apie 12 tūrio proc. alkoholio) tamsus alus yra nepaprastai daugiasluoksnis: mandarinais ir greipfrutais dvelkiantį sodrų apynių aromatą palydi tirštas salyklinis, duonos plutele ir džiovintomis slyvomis padvelkiantis skonis, kuriam puikiai atitaria sodrus apynių kartumas. Tai tikras alus-orkestras, kuris sugroja ilgą ir įsimenančią simfoniją laimingo ragautojo uoslei ir skonio receptoriams!
Taip pat skaitykite:
