Net abstinentai žino, kad šampanu gali vadintis tik Prancūzijos Šampanės regione pagamintas putojantis vynas, o konjaku – tik brendis, kuris buvo subrandintas Konjako provincijoje. O kiekvienam, bent kiek besidominčiam vynu, puikiai pažįstamos santrumpos AOC ar DOC, žyminčios aukštesnės kategorijos vynus ir patvirtinančios vyno regioninę kilmę. Kilmės vardas pavydžiai saugomas ir parmezano, rokforo bei stiltono sūrio gamintojų. O aludariai? Ar turi jie kažką panašaus į apellation controlée?
Alaus pasaulyje susiklostė dvilypė padėtis. Vienos alaus rūšys, nors ir vadinamos jų istorinę prigimtį išduodančiais vardais, nėra sietinos su geografine kilmės nuoroda. Pavyzdžiui, plačiai vartojamas Pilsner (Pils) vardas jau seniai nurodo tik tam tikrą alaus stilių (lengvas, šviesus, pasižymintis apynių sausumu), o ne tai, kad šis alus pagamintas Pilzeno mieste, Čekijoje. Tą patį galima pasakyti apie tamsųjį Münchner arba šviesųjį Dortmunder alų: šiandien tai tėra alaus stiliaus ir jo istorinės, o ne geografinės kilmės nuorodos. Šias alaus rūšis galima virti bet kur, nesibijant, kad kas nors pareikš pretenzijas dėl jų vardo. Antai ir mūsiškė „Švyturio“ Ekstra priskiriama dortmunderio stiliui – šviesiam, tvirtesnio kūno alui, kuriame dominuoja salyklo skonis, palydimas švelnių apynių. Būtent šioje kategorijoje ji laimėjo apdovanojimus pasauliniuose alaus konkursuose.
Nors šiuos alaus stiliaus pavadinimus galima vartoti visur, tačiau, žinoma, negalima persūdyti. Prieš keletą metų gana plačiai nuskambėjo nevykęs vienos Lietuvos alaus daryklos mėginimas „papuošti“ savo gaminamo Pilsner stiliaus alaus etiketę užrašu „Tikras lietuviškas pilsneris“. Tokia alogiška rinkodara tuojau susilaukė griežto čekų aludarių protesto – ir etiketes lietuviams teko pakeisti.
Vis dėlto kai kurios alaus rūšys įgijo teisinę savo kilmės vardo apsaugą. Niekur kitur ir niekaip kitaip, tik Berlyne ir tik pagal tam tikrą technologiją pagamintas kvietinis alus gali vadintis Berliner Weisse, o analogišku būdu Bremene gaminamas jo „pusbrolis“ vadinamas Bremener Weisse. Tik Kelne, Vokietijoje, gaminamas šviesusis elis (aukštutinės fermentacijos alus) gali vadintis Kőlsch, o analogiško stiliaus Bonoje gaminamas elis jau vadinamas Bonsch. Ir tik Niukasle, Anglijoje, verdamas rudasis elis gali vadintis Newcastle Brown Ale. Beje, pastaruoju atveju primygtinai siektas kilmės vardo įteisinimas atsirūgo patiems Niukaslo aludariams: kai šie 2004 metais perkėlė savo daryklą į kitą Taino (Tyne) upės pusę, jie atsidūrė Geitshedo (Gateshead) mieste – ir prarado teisę vadinti savo verdamą alutį Newcastle Brown Ale... Šiandien daryklai tenka spręsti dilemą: ar keltis atgal per upę, ar liautis vadinus savo tradicinį gaminį įteisintuoju kilmės vardu?
Tačiau bene griežčiausią savo gaminamo alaus kilmės bei kokybės kontrolę vykdo Trapistų ordino vienuoliai, verdantys neprilygstamąjį trapistų alų. Dar 1932 metais Vestmalės (Westmalle) trapistų vienuolyno abatas brolių vienuolių verdamam alui suteikė oficialų kilmės vardą Trappistenbier, o 1962 metų vasarį Orvalo (Orwell) abatijos vienuolių pastangomis, jų ordino brolių verdamo alaus kilmės nuorodai buvo suteikta įstatymo apsauga. Ji skelbė, kad tik tas alus, kuris yra verdamas trapistų ordino vienuolynams priklausančiose alaus daryklose ir kurio virimo procesą prižiūri patys vienuoliai, gali vadintis trapistų alumi. Taip Trappistenbier buvo išskirtas iš kitų, su vienuolynais tik istorinių sąsajų teturinčių pasaulietinių alaus daryklų produktų, kurie nuo tada tegalėjo vadintis Abdijbiere (abatijų alumi).
Maža to, 1997 metais šešių tuomet veikusių trapistų alaus gamintojų pastangomis alaus kilmės bei kokybės kontrolei buvo įkurta Tarptautinė trapistų asociacija (International Trappist Association, ITA), kuri įsteigė unikalų kilmės patvirtinimo ženklą: šešiakampį, kuriame puikuojasi užrašas „Authentic Trappist Product“ (autentiškas trapistų gaminys). Iki šiol tai vienintelis tokio pobūdžio ženklas alaus pasaulyje. Atkreiptinas dėmesys, kad juo žymima ne geografinės kilmės ir ne technologijos nuoroda, bet ypatingas gamintojų statusas.
Įsteigus šį kilmės nuorodos ženklą, juo savo gaminamo alaus etiketes galėjo puošti tik 6 alaus daryklos: penkios Belgijoje ir viena Nyderlanduose, Koningshoeveno abatijoje.
Visą straipsnį galite perskaityti spausdintoje "Vyno žurnalo" versijoje
