Ir tūkstančio mylių kelionė
prasideda nuo pirmojo žingsnio.
(Rytų išmintis)
Nedaug kas taip susiaurina žmogaus potyrių lauką, kaip paties sau – sąmoningai ar iš inercijos – nubrėžiamos ribos. Įpročiai, išankstinės nuostatos, snobizmas – štai trys atraminiai sau statomų „tvorų“ stulpai. Liūdniausia, kad dažnai asmuo, „apsitvėręs“ nepažinimu ar nenoru pažinti, tariamų autoritetų peršamomis ar neva aukštuomenėje priimtomis nuostatomis, net nesuvokia, ką ir kiek jis praranda.
Palyginkime, pavyzdžiui, vyną ir alų. Turbūt nesuklysiu pasakęs, jog dauguma prašmatniuose vakarėliuose besilankančių žmonių nuoširdžiai mano, kad „kilmingoje“ draugijoje kažkaip netinka prisipažinti esant alaus mėgėju bei vertintoju. Kas kita pasiskelbti vyno mėgėju, tiesa, šiuo atveju tiesiog būtina pažymėti – gero vyno. Vyrauja atvirai neišsakoma (nes juk „savaime aiški“) nuomonė – alus, kad ir koks geras jis būtų, tėra populiarus, bet neįmantrus liaudies gėralas.
Tai klaidinga nuomonė, dėl kurios patys to nežinodami nukenčia ne tik jos skleidėjai, bet ir tie, kurie ja patiki, o patikėję – išdidžiai nusuka nosį nuo alaus. Matyt, jų alaus pažinimas, apsiriboja tik tuo „standartiniu“ pigiu produktu, kurį jie dažniausiai mato prekybos centrų lentynose. Betgi alaus pasaulis yra daug įvairesnis ir turtingesnis: aromatų, skonių, netgi pateikimo įvairove jis, drįstu teigti, prilygsta vyno pasauliui. Nedaugelis tai (pa)žino, bet kuo mobilesni tampame, tuo platesnės mūsų galimybės šią tiesą atverti savo akimis, nosimi ir gomuriu. Taip pat ir liežuviu arba rašikliu, nes paragavus norisi dalintis įspūdžiais, byloti apie salyklo, vandens, apynių, mielių bei daugybės smulkesnių komponentų magišką sąjungą, vadinamą alumi. Žinia, alutis – šnekutis, tad byloti norisi gausiai. Bet tam neišvengiamai pritrūktų laiko ir vietos, tad šįkart teks apsiriboti pirmuoju žingsniu.
Tebus tas žingsnis žengtas ieškant kai kurių paralelių tarp alaus ir vyno. O jų yra! Tarkim, kai kurie rinktiniai, išpuoselėti alaus gaminiai, sekant vyno gamintojais, pavadinami Cuvee, Grand Cru ar Grande Reserve. Bet ne tik tai. Dažnas alaus žinovas, apibūdindamas ragaujamo alaus aromatą, skonį bei poskonį, nevengia paieškoti paralelių su jam pažįstamomis vynų skonio bei kvapo gaidomis. Suprantama, tos paralelės nėra ir negali būti tobulos: būtų keista ieškoti aluje vyno, o vyne – alaus. Šios Dievo dovanos skirtos ne kad pakeistų viena kitą, bet kad papildytų žmogui teikiamų potyrių aibę. Aromatines bei skonines alaus ir vyno paralelės – tai panašūs įspūdžiai, tai nosimi ir gomuriu nubanguojantis aidas, prasiveržiantis „o juk tai...!“ ir panašiais prisiminimų šaukiniais.
Iškart perspėsiu, kad neketinu į vieną straipsnį sudėti visų įmanomų paralelių: viena vertus, remsiuosi savo paties kelionių po alaus pasaulį patirtimi (toli gražu ne baigtine), o antra, jokiu būdu nenorėčiau iš skaitytojo atimti tolesnio pažinimo noro bei džiaugsmo. Deja, daugelio toliau paminėtų alaus rūšių, kol kas (?) nėra Lietuvos rinkoje, tačiau kur tik įmanoma stengsiuosi nurodyti nors tolimus jų vietinius ar įvežtinius analogus.
Visi žino, kad iškilmingų pietų, furšeto įžangoje tinka pakelti taurę šampano ar putojančio vyno. Bet ar žinote, kad jį gali puikiai pavaduoti ir taurė – taip, taip, ne mūsuose įprastas bokalas, bet taurė! – alaus? Tik ne bet kokio, o sauso, gausiai putojančio, žadinančio apetitą.
Visą straipsnį galite perskaityti spausdintoje žurnalo versijoje.
Taip pat skaitykite:
