Net aklas poetas Homeras, rašęs IX a. pr. Kr., žinojo, kad gerą vyną reikia paguldyti ir jo nekliudyti tol, kol jis subręs. Karaliaus Nestoro rūmuose buvo pilstomas dešimties metų senumo vynas. Tokį kilmingą vyną buvo būtina pateikti gryno aukso taurėse, bet tik nuliejus kelis lašus dievams, taip pripažįstant šio gėrimo dievišką kilmę.
Pasak legendos, dievas ir atnešė į Europą pirmąjį vynmedį. Virsmų dievas Dionizas, plaukiantis iš senovės Artimųjų Rytų vynmedžių ūgliais apraizgytu burlaiviu, buvo pavaizduotas ant molinės juodai dekoruotos vyno taurės, sukurtos dailininko Ekzekijo V a. pr. Kr. Šią legendą patvirtina archeologiniai faktai, nes anksčiausi vynuogininkystės įrodymai ir vynuogių sėklos, rastos šiauriniame Juodosios jūros krante, priskiriami VII a. pr. Kr. Pirmieji raštiški vynuogininkystės įrodymai pasiekė mus iš hetitų civilizacijos Mesopotamijoje, gyvavusios prieš 4 tūkstančius metų.
Vyno kilmingumu niekada nebuvo abejojama. Vien karalius, pilantis vyną į taurę, žymi civilizacijos buvimą. Asirų karaliaus Ašurnasipalio (Ashurnasipal) rūmuose Nimrude yra frizų raižiniai, kuriuose jis pavaizduotas liejantis vyno auką ant negyvų liūto ir jaučio, sumedžiotų per karališkąją medžioklę. Šis paprastas veiksmas reiškia, kad savo karališkomis galiomis jis neša civilizaciją ir yra viršesnis už laukinę gamtą.
Antikos graikai nedelsė įsisavindami vyno įkvėptą grožį. Aristokratiškieji vyno gėrimo klubai, vadinami simpoziumais, – tai lyg intelektualių debatų forumai, kuriuose buvo aptariamos filosofinės, valstybės valdymo, matematikos, algebros ir architektūros, meno, muzikos ir, žinoma, meilės temos. Tiesą sakant, Atėnų kultūros stebuklas, pasiekęs viršūnę V a. pr. Kr. viduryje valdant Perikliui, nebūtų įvykęs be gero vyno, įkvėpusio turiningus pokalbius ir draugystę.
Rafinuoti keramikos indai, dekoruoti patyrusių meistrų, atskleidžia daug įdomaus apie Atėnų gyvenimą ir papročius. Vynas, visada skiestas vandeniu, buvo pilstomas iš didelių talpų (krater) kambario viduryje ir paduodamas dailių kurtizanių. Šios merginos taip pat linksmindavo vyrus grodamos dviguba aula, panašia į fleitą, kitara ir lyra. Vėlią naktį prasidėdavo pašėlęs gėrimas, vadinamas kattobos, kurio metu vyno drumzlėmis buvo mėtoma į talpos viduryje plūduriuojančią lėkštutę, kad ši nugrimztų. Dailininkų Ekzekijo (Exekias), Kleofrado (Kleophrades), Douriso (Douris) iš Brygoso ir daugelio kitų dekoruotos vazos vaizdžiai pasakoja apie Atėnų kultūrinį gyvenimą, neįsivaizduojamą be vyno ir pokalbių. Vynas tuomet, atrodo, buvo tamsiai raudonas. Odisėjas, keldamas gebenės medžio taurę, sklidiną tamsiai raudono vyno, prabyla taip: „Raudonas ir medumi kvepiantis ... jo kvapams, sklindantiems iš taurės, sunku atsispirti.“
Helenistiniu laikotarpiu daug graikiško vyno buvo parduodama Romai. Antikinė Roma, imperijos centras, buvo garsiausias ir stambiausias miestas antikiniame pasaulyje: I a. Romoje gyveno daugiau nei 800 tūkst. gyventojų. Jie išgerdavo gausybę vyno, ir užauginto plačiuose Italijos vynuogynuose, kuriuos prižiūrėjo būriai vergų, ir atsivežto iš Graikijos. Kadangi Roma gaudavo pakankamai vandens iš daugybės įžymių fontanų, papildomų šviežiu kalnų vandeniu ilgais akvedukais, vyno gėrimas buvo ne būtinybė, o greičiau malonumas! Romėnų vyno išgertuvės tapo ypač audringos per saturnalijas, laukines šventes, kurias patys romėnai ilgainiui uždraudė dėl nepadorumo.
Krikščionybė, užgimusi toje pačioje Romos imperijoje, plačiai naudojosi vyno, vynuogių, vynuogininkystės vaizdiniais. Taip atsitiko dėl to, kad vynmedis ir vynas buvo paties Kristaus metaforos. Jis vadino save „tikruoju vynmedžiu“ ir patvirtindavo savo įsipareigojimus pasauliui, perduodamas vyno taurę ratu draugams.
Visą Hilary Guise straipsnį su iliustracijomis galite perskaityti spausdintoje žurnalo versijoje
Taip pat skaitykite:
