Susitikimai Pfalce

Sodri žaluma traukia kaip magnetas, todėl Pfalce daug restoranėlių ir viešbutukų, dažnai įsikūrusių ne miesteliuose, o pakeliui į juos, tarp vynuogynų. Jau viso to pakaktų, bet dar yra garsusis Vokietijos Vyno kelias, vienas gražiausių Europoje, skęstantis pievų, vynuogynų ir miškų žalumoje.

Kalbant apie Pfalco vyną, reikia prisiminti, kad jis labai įvairus, ir ne todėl, kad neturėtų savo stiliaus, kaip vynai iš Reinheseno, o atvirkščiai – dėl stilių įvairovės. Vietinis vynas skiriasi net ir nuo kaimynų iš Elzaso ar nuo vyno iš Reinghau ir kitų regionų. Aišku, čia taip pat karaliauja rislingas, ir net labai geras. Tačiau Pfalcas turi ir savo vietinį vyną „Dornfelder“, kitur nelabai mėgstamą ir užmirštą. Tačiau dabar ši raudonųjų vynuogių veislė vis labiau atsigauna.

Pfalce nuo pat pirmo apsilankymo jaučiuosi ypač gerai, nesvarbu, ar Bad Diurkheime ar Noištate prie Veinštrasės (Neustadt an der Weinstrasse), o ypač mažuose, dailiuose Deidesheime ar San Martine, kur pilna restoranėlių, vyninių, barų, kviečiančių prisėsti ir šnektelti su ūsuotu savininku.

Pfalcas – tai rojus akiai ir gomuriui. O kam gi nesinori į rojų?!

Reino tropikai

Reikia atsiminti, kad Pfalcas gali pasigirti ypatingomis klimato sąlygomis. Kaip ir Badenas, tai pati šilčiausia vieta Vokietijoje. Kai kuriuose slėniuose, kur nėra vėjo, vyrauja beveik Viduržemio jūros regiono klimatas. Jeigu netikite, galite paragauti vietinių migdolų, figų, citrinų ar kivių. Daug saulės ir mažai kritulių gaunantis regionas pagamina vyno, turinčio daugiau „kūno“, nei jo giminaičiai iš Mozelio ar Reingau. O jei dar pridėsime dirvožemio įvairovę, tos pačios veislės vynuogių vynui suteikiančią visiškai skirtingų aromatų ir skonių. Arba paminėsime, kad šiame regione leidžiama auginti net 67 skirtingas vynuogių veisles... Tada suprasime, kad Pfalcas – tai atskiras vyno pasaulis, ir viso gyvenimo neužteks jam iki galo pažinti.

‘Riesling‘ ir ‘Dornfelder‘

Administraciniu požiūriu Pfalcas dalijamas į dvi apskritis: Mitelharto (Mittelhaart) ir Pietų Veinštrasės, o atskiria vieną nuo kito Noištatas prie Veinštrasės.
Mitelhartas, esantis labiau į šiaurę, tarp Noištato ir Bad Diurkheimo – tai rislingo karalystė. Čionykštis rislingas yra riebokas, glicerininis, pilnas ir minkštas, labai aromatingas. Čia rasime žymiausius Pfalco vardus – „Buhl“, „Basserman-Jordan“ (abi vyninės yra Deidesheime), „Mosbacher“ (Frostas), „Schneider“ (Elerštatas) ar „Bürklin-Wolf“ (Vachenheimas).
Tačiau ir pietinė dalis pastaraisiais metais atrodo labai įdomi. Keliaujant tarp Noištato ir Landau pietine Vyno kelio dalimi, sunku atsispirti įspūdžiui, kad čia kiekvienas metras išnaudojamas vynuogynams. Dabar čia daromas puikus baltasis vynas. Tačiau jau senokai (apie 20 metų) galima stebėti tikrą susižavėjimą aromatinguoju vokišku „Dornfelder“, kuris čia gaminamas naudojant malolaktinę fermentaciją, o po to dažnai brandinamas ąžuolinėse statinėse. Toji ypatinga veislė, šiuo metu jau užimanti apie 14 proc. vynuogynų, pasižymi raudonosioms veislėms neįprasta gėliška aromatų puokšte, gera rūgštimi, intensyvia spalva ir stipriais taninais. Vokiečiai ją pamėgo su vietiniais mėsos patiekalais ir dešra. Lietuvoje rislingas, juolab dornfelderis galėtų susilaukti didesnio dėmesio, nes mūsų patiekalai tikrai yra labai panašūs į vokiečių.

Klasikas iš Edesheimo

Pfalce jis vadinamas Didžiuoju Ralfu. Be jo vyno neapsieina jokia šventė, stiuardesės iš „Lufthansa“ neaptarnauja verslo klasės keleivių, o Vokietijos olimpiečiai nevakarieniauja. Kalbame apie greičiausiai augančią vyninę Pfalce – „Weingut Werner Anzelmann“.
Anselmannai šeimos herbą, dabar matomą ant visų etikečių, gavo 1541 metais, o minimi jie šiose vietose nuo 1126 metų. Ar tada augino vynuoges? Darė vyną? Dabar sunku pasakyti, bet apsidairęs aplink matai, kad nelabai kas daugiau ten augtų.
Ralfo Anselmanno degustacinė patalpa Edesheime įrengta taip, kad klientų minia užima pusę pagrindinės Edesheimo gatvės. Ralfas sako, kad kaip tik to ir siekė. Tegu ragauja ne tik tie, kurie perka vyną, bet visi apsilankantys. Jų degustacija yra nemokama, tačiau ragauti galima ne visų vynų, o tik iki auslese lygio. Bet tai irgi apie 40 pavadinimų!
Anselmannai daro vyną iš maždaug 40 veislių, auginamų 100 ha plote. Tai nėra mažai. Kartu su broliu Gerdu jie eksperimentuoja ir su raudonosiomis veislėmis. Palyginti su visu regionu, jie daro gana daug raudonojo vyno. Jų tėvas iš raudonųjų augino tik ‘Pinot Noir‘. Tokios veislės, kaip ‘Dornfelder‘, ‘Regent‘, ‘Sant Laurent‘, ‘Merlot‘ ar ‘Cabernet Sauvignon‘ atsirado tik 8-ajame ir 9-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Maždaug tuo pat metu imtos naudoti ir ąžuolinės statinės. Iki to laiko apie jas niekas nė negalvojo. Vynas buvo daromas didelėse talpose. „Dabar turime nerūdijančio plieno talpas su reguliuojama temperatūra fermentacijai ir bordo statines brandinimui. Ir tikrai darome vis daugiau raudonojo vyno“, – pasakoja vyninės šeimininkas.
Vokiečių skonis pamažu keičiasi. Sunku patikėti, tačiau vokiečiai baltojo vyno išgeria mažiau nei 40 proc., daugiau nei pusę išgeriamo vyno jau sudaro raudonasis. Prieš keletą metų buvo atvirkščiai. Taip yra dėl besikeičiančio gyvenimo stiliaus. Dabar vynas geriamas daugiau vakarais, po darbo. Diena reikia važinėti automobiliais, baigėsi laikai, kai darbo metu buvo geriamas baltasis vynas. Vakarais raudonasis jau geriamas prie vakarienės, su maistu. Be to, imta manyti, kad jis esąs sveikesnis.

Nuo Pfalco iki Andų

Pastarojoje kelionėje į Pfalcą mūsų laukė malonus susitikimas su vienu didžiausių vyndarių visame regione Heinrichu Vollmeriu.
Jo tėvai iki karo ir vėliau gyveno Badene, turėjo vyninę, kurioje dirbo tėvas ir Heinrichas su broliais. Jie priklausė kooperatyvui. Heinrichas įkalbinėjo, kad šeima pradėtų savo verslą, darytų savo vyną, tačiau tėvas norėjo ramybės ir nenorėjo rizikuoti, o kooperatyvas užtikrino stabilumą.
Pagaliau jaunasis Vollmeris paliko šeimos vyninę ir išsikėlė į Pfalcą. Čia dirbo enologu, kol gavo kreditą ir pradėjo kurti savo vyninę. Gauti kreditą ir pradėti sodinti vynuogyną nebuvo lengva, bet įsivažiavus reikalai jau ėjosi greičiau. Dabar Heinrichas Vollmeris turi 108 ha vynuogynų Pfalce ir 333 ha Argentinoje.

Hektarai – lėktuvui

Prieš keliolika metų Vollmeris gavo išimtinę teisę tiekti vyną „Lufthansos“ oro linijų bendrovei. Kuomet „Lufthansa“ įsigydavo naują „Jumbo jet“, jis papildomai pirkdavo 6 ha vynuogynų: tiek reikėjo padidinti vyno gamybą padidėjus „Lufthansos“ lėktuvų skaičiui. Taip jo vynuogynų plotas išaugo iki 108 ha. Daugiau aprėpti vienas jau nepajėgė. Nenorėjo samdyti kitų vyndarių, norėjo daryti vyną pats, kad vynai būtų autoriniai. Šiuo metu jo vyninė aprūpina „Lufthansos“ pirmąją ir verslo klasę milijonu mažų vyno buteliukų per metus. Nuo pat pradžių Heinrichas siekė, kad vynas būtų kuo pigesnis, bet nenukentėtų jo kokybė. Dėl to niekada neturėjo vargo realizuodamas, nuolatiniai klientai jo vyno užsisakydavo iš anksto.

Nuteistas dėl ‘Cabernet Sauvignon ‘

1987 m. H. Vollmeris buvo apkaltintas nusižengęs įstatymams ir nuteistas kalėti 72 dienas. Kuo gi nusikalto šis vyndarys? Prieš teismą jis stojo dėl nelegalaus ‘Cabernet Sauvignon‘ veislės auginimo. Jį paskundė kaimynas... Juokinga? Šiandien tikrai, tačiau Vollmeriui buvo ne juokas. Niekam neatėjo į galvą, kad dar Hitlerio laikais priimtas įstatymas, draudžiantis dėl rasių švarumo auginti ne vokiškos kilmės vynuogių veisles, išgyvens iki mūsų dienų. O kadangi išgyveno, tai reikėjo jo ir laikytis. Visai be juokų už ‘Cabernet Sauvignon‘ ar ‘Merlot‘ buvo galima buvo patekti į kalėjimą.
Vollmeris buvo gavęs leidimą eksperimentiniam sodinimui ir 8-ajame dešimtmetyje pasodino ‘Cabernet Sauvignon‘, auginti šias vynuoges taip pat galėjo, tačiau neturėjo leidimo daryti vyno. Dėl prasidėjusio vyno skandalo Austrijoje valdžia delsė išduoti jam leidimą, ir supykęs Vollmeris pradėjo daryti bandomąsias vyno partijas. Ir ... pateko į belangę. Neseniai Elerštate buvo pažymėtas 25-osios šio įvykio metinės.

Nuo Alpių iki Andų

Į Argentiną Vollmerį atvedė potraukis alpinizmui. Išvaikščiojęs Alpes, jis pradėjo ieškoti ko nors sunkesnio ir nusigavo į Andus. Anduose Heinrichui atsitiko nelaimė, ir visi jau manė, kad jis žuvęs. Jį išgelbėjo vietiniai indėnai. Kai grįžo namo, gyvenimą, taip pat ir šeimyninį, teko pradėti iš naujo. Žmona buvo išėjusi. H. Vollmeris vėl įsitraukė į vyndarystę. Viename verslo susitikime sutiko dabartinę savo žmoną, lietuvaitę Zitą. Ponia Zita buvo baigusi germanistikos studijas Vilniaus universitete. Mums tai buvo siurprizas, kurį paruošė kita Vokietijoje gyvenanti lietuvaitė Jūratė. Kadangi antroji po alpinizmo Heinricho aistra yra šeimininkauti virtuvėje, vakaras baigėsi gausia vakariene su šeimininko vynu.
Prisiminimui apie nelaimę ir laimingą jos pabaigą Vollmeris įsigijo vynuogynų ir Argentinoje. Ten pasistatė namą, kuriame su šeima gyvena po pusę metų. Namas, aišku, yra tarp vynuogynų, kurių plotas užima 333 ha. Argentinoje jis žinomas kaip Enrique Vollmeris.
„Tai aš sugalvojau Uko slėnį ir pradėjau rašyti šį pavadinimą savo vynų etiketėse. Greitai Mendosos valdžia kreipėsi į mane, kad leisčiau jiems naudoti mano įregistruotą pavadinimą. Leidau, ir taip atsirado Valle de Uco – nauja apeliacija Mendosoje“, – pasakoja Heinrichas, pildamas naują argentinietiško vyno taurę.
Heinricho vynai primena Naujojo Pasaulio ir europietiško vyno sintezę. Atrodytų, nesuderinima, tačiau jis geba šiuos skirtumus suderinti. Svarbiausias vynas „Malbec 2009“ (91 balas): itin vaisiškas, su žoliškomis (mėtų) natomis, ne per svarus ir ne per tirštas.

Taip pat skaitykite:

• Vynas-vynas iš Baden Badeno
• Aukštutinės Adidžės vynuogių veislės
• Rislingas iš saujos dydžio vynuogyno