Prieš dvidešimt metų apie Priorato regioną Ispanijos šiaurėje niekas nežinojo – kalnų siena apsuptas, vos vienu vingiuotu keliuku pasiekiamas iš išorės, karštas, nederlingas slėnis tiko tik alyvmedžiams ir vynuogienojams auginti. Į stačius, aštriomis skalūno plokštelėmis padengtus šlaitus su kroviniu įkopdavo tik mulai, o terasose augančias vynuoges augintojai skindavo tik rankomis. Iš šimtamečių vynmedžių mažų, juodų uogų keli vietiniai kooperatyvai darė nedaug taniniško, šiurkštaus ir labai koncentruoto vyno, kurį parduodavo už grašius maišyti su lengvesniais Katalonijos pakrantės vynais. Tačiau tuo metu Priorate jau gyveno du žmonės, tikintys, kad čia yra viena geriausių pasaulio vietų vynui daryti – René Barbier ir Alvaro Palacios. Abu buvo mokęsi „Petrus” vyninėje Pomerolyje, kur užsikrėtė didingo vyno manija, abu, nors ir ne kartu, metė saugią karjerą Ronos slėnyje bei Riochoje ir persikėlė į Dievo pamirštą kampelį daryti vyno, kuris iš karto tapo Ispanijos pasididžiavimu. „Clos Magador“ (R. Barbier) ir „L’Ermita“ (A.Palacios) šiuo metu laikomi Priorato klasika, o pasaulį stebinantį vyną daro jau 90 vyninių.
KODĖL TOKS GERAS?
Šito klausiame prieš kelis metus geriausio Lietuvos rinkos vyno titulą laimėjusio „Gratavinum“ ūkio iš Priorato vyndario Jordi‘o Fernandezo.
Yra keletas veiksnių, dėl kurių Priorato vynas stebina pasaulį. Čia vyrauja Viduržemio jūros klimatas, lietų atnešantis rytų vėjas pučia daugiausia žiemą, vasarą iš šiaurėje esančių Mont Santo kalnų atūžia vėsios ir sausos vėtros. Nors vasarą temperatūra dieną gali pakilti iki 40 ºC, naktimis staigiai atvėsta. Kritulių – vos 500 milimetrų per metus. Bet svarbiausia – regiono ribas žymi nederlingas skalūno dirvožemis, kuriame neužsilaiko vanduo ir maistinės medžiagos, taigi vynuogienojai priversti vystyti šaknų sistemą, per kurią į uogas patenka daugiau mineralinių medžiagų. Priorato vynas yra ypač minerališkas. Žmogui su fantazija užtenka įsivaizduoti šlapio skalūno skonį burnoje ir jis akimirksniu pajus tą patį ragaudamas vyną. Jordi Fernandezas sako, kad toks „turistinis“ metodas nėra labai tikslus, nes tikrasis minerališkumas jaučiamas kaip itin švari ir gaivi skonio pabaiga, kurios neužgožia saldūs vaisių aromatai. Nors regione daugiausia auginama ‘Garnatxa’ vynuogių, minerališkumą geriau perteikia ‘Carignan’ – rūgšti ir taniniška vynuogė.
Tačiau savaime mineralai neatsiranda. Darant vyną, reikia atskleisti geriausias vynuogių savybes. Todėl visi geriausi vyndariai laikosi kadaise „Clos Magador“ įkūrėjo René Barbier deklaruoto „meilės akto“ vynuogyne principo – ekologinės ir bioldinaminės vyndarystės. 60–80 metų senumo vynuogienojai, augantys ant stačių skalūno šlaitų – kiekvieno regiono naujoko svajonė. Tačiau, kaip sako Jordi Fernandezas, neseniai vyninei nupirkęs 0,7 ha tokio vynuogyno, atgaivinti apleistus augalus gali užtrukti visą dešimtmetį – be kantrybės, jautrumo ir meilės čia neapsieisi.
Atidavus gamtai visus vyno kokybės kozirius, tenka apsišarvuoti kantrybe ir įsigijus butelį: Priorate vynas nedaromas greitam vartojimui. Saldymedžio, balzaminiai, skalūniniai aromatai kartu su galinga taninų struktūra primena stipriai užveržtą mazgą, kuriam reikia duoti bent septynerius–aštuonerius metelius, kad atsileistų. Dekantavimas, anot dar vieno Priorato žinovo, vyno magistro Colino Gento, per kelias valandas atveria aromatus, tačiau skonio nepaveikia tiek, kiek norėtųsi. Skalūnas – kieta uoliena, tačiau giliai žemėje ji po truputį dūla, prisodrindama gruntinį vandenį mineralų, kurie, patekę į vyną, suteikia kietumo, ilgaamžiškumo pojūtį. Taip minerališkas vynas įgauna naujų briaunų, ir jei ragaudamas jas pastebi, patiri gerokai didesnį estetinį ir intelektualų pasitenkinimą nei gerdamas vaisišką, intensyvų, tačiau paprastenį, vienpusiškesnį vyną.
Aukščiausią Ispanijos vyno kategoriją Denominación de Origen Calificada (DOC) Prioratas gavo 2000-aisiais. Šiandien nė 2 tūkst. hektarų ploto neturinčiame regione kuriama dar smulkesnė, terroir atspindinti komunų sistema: nuo 2009 m., jei vynas praeina degustacinės komisijos filtrą, ant etiketės galima nurodyti vieną iš aštuonių kaimelių, kuriame vynas padarytas. Jei tokia žymėjimo sistema išplis, Priorato vyno minerališkumas taps labiau matomas etiketėse, taigi ir geriau suprantamas pasauliui.
SKALŪNAI
Pasaulio vynuogynų dirvožemyje sutinkami kelių tipų skalūnai. Skalūnai yra metamorfiniai (kristaliniai) kvarcito ir filito dariniai – uolienos, skylančios plonais sluoksneliais, plokštelėmis. Ši uoliena beveik visiškai nesugeria vandens, yra atspari šalčiui ir temperatūrų kaitai, nerūdija, ant jos neželia samanos. Angliškoje literatūroje skalūnas vadinamas šiais terminais: schist, slate, shale. Jie reiškia skirtingo kietumo bei trapumo (o tai priklauso nuo uolienos susidarymo temperatūros ir slėgio) skalūnus. Shale yra minkščiausias ir trapiausias. Tokio sudūlėjusio skalūno dirva gali būti derlingesnė. Slate terminas vartojamas kietesnei, ne tokiai trapiai, dažnai tamsiai uolienai pavadinti. Dirva, kurioje jo gausu, yra mažiau derlinga, lengvai kaupia šilumą. Schist yra pats kiečiausias ir nederlingiausias. Jis palankus vynuogėms augti, jei sluoksniai būna susiformavę įstrižai, o ne horizontaliai dirvos paviršiui: tuomet vanduo lengvai nuteka žemyn, paspartėja erozija, vynuogių šaknys lengvai skverbiasi gilumon, rinkdamos maistines ir mineralines medžiagas. Toks skalūnas būdingas Bandolio (Prancūzija) ir Doro regionams (Portugalija).
Įvairių tipų skalūnų galima aptikti šiose šalyse:
Prancūzijoje: Kastelberg GC – Elzase, Quarts de Chaume – Luaroje, Morgon – Božolė, Šiauriniuose Ronos rajonuose, Faugeres, Maury, Carbieres – Langedoke ir Rusijone.
Vokietijoje: (devono periodo skalūnas (slate)): palei Mozelio, Saro, Ruverio, Reino, Nahės, Ahro upes ir Pfalce.
Ispanijoje: Priorate juodasis ir pilkasis skalūnas (slate) dengia raudonojo skalūno (isp. llicorella) sluoksnį.
Italijoje: Toskanoje (it. galestro)
Taip pat skaitykite:
„Vineola Beatrix“ – Indijos ančių bėgikių valdos
Kaip gerai gyvena JAV Vidurio Vakarų vyndariai
2022-ųjų „Haut-Brion“ ir „Mission Haut-Brion“
