Kuo garsėja Mozelis
Mozelis, Saras ir Ruveris – trijų upių slėniai sudaro labiausiai į vakarus nutolusį Vokietijos vyno regioną Mozelį. Jį garsina keletas dalykų. Pirma, ilga vyndarystės istorija: Mozelio regione vynuogynai buvo sodinami dar Romos imperijos laikais, tai yra 50-ais metais pr. Kr. 17-ais metais pr. Kr. romėnai įkūrė Triero miestą, vieną iš Romos imperijos sostinių. Romėnai buvo vyndarystės pradininkai, vėliau vyną gamino vienuoliai, XIX a. jų veiklą perėmė paprasti valstiečiai – ir vyno gamyba Vokietijoje suklestėjo.
Antra, dirvožemis: Mozelio vynuogynus dengia devoninio periodo skalūnų sluoksniai. Skalūnai – tai 400 milijonų metų senumo nuosėdos priešistoriniame vandenyne! Dieną skalūnai sugeria šilumą, o naktį ją išspindulioja. Skalūno sluoksniai paviršinį vandenį drenuoja, todėl jis kaupiasi labai giliai ir neišgaruoja net sausiausiais metais. Vynuogės, siekdamos vandens, turi labai giliai leisti šaknis, o tai suteikia jų užaugintoms uogoms minerališkumo, koncentracijos ir skonio gelmės.
Trečia, klimatas, sąlygojantis ypač ilgą nokimo periodą. Mozelyje net ir vėlyvojo skynimo uogose yra pakankamai rūgšties, todėl šio krašto vynas puikiai subalansuotas. Tačiau šiauriniame vynuogininkystės bastione vynuoges auginti nepaprastai sunku. Scharzhofbergo garsenybė vyndarys Egonas Mülleris pasakoja: „ Per dešimtį metų 2 – 3 derliai pražūva, 3 – 4 nevisiškai prinoksta ir tik 2 – 3 yra puikūs“. Pavasarinės šalnos, kruša gali sunaikinti net 90 proc. derliaus.
„Sėdėjau su šeima sode, tik staiga apsiniaukė dangus, ir pabiro teniso kamuoliuko dydžio ledo gabalai. Susiėmiau rankomis už galvos ir laukiau. Tąkart per 2 minutes patyriau 50 000 eurų nuostolį. Kruša sunaikino didelę dalį vynuogių derliaus,“ – neslėpdamas emocijų pasakojo Romanas Niewodniczanskis, „Van Volcem“ vyninės savininkas ir vienas iš Scharzhofbergo vynuogyno savininkų.
Ketvirta, vynuogynų padėtis: verždamosi per nuosėdų kalnus upės išgraužė labai stačius šlaitus (iki 80 ‘), todėl čia augančias vynuoges įkypai šviečiančios šiaurinės saulės spinduliai pasiekia idealiu kampu. Miškai, dengiantys kalnų viršūnes, apsaugo nuo šaltų vėjų.
„Nebijok, leiskis šonu, vieną koją žemyn, kitą pritrauk,“ – drąsina Stefanas Lotzas, vyndarys iš Klauso Lotzo vyninės. Sunku suprasti, kaip galima darbuotis ant tokio stataus šlaito. Atsargiai statau koją, užkliudyti akmenukai ritasi žemyn.
„Aukščiausiose vietose prie kiekvienos vynuogės įkaltas kuolas („špaleris“), kad medelis geriau laikytųsi, jei prasideda liūtys ir kyla nuošliaužų pavojus, tačiau dažnai dalis vynuogyno vis dėlto nušliaužia žemyn, tuomet viską reikia vėl užnešti į viršų ir kruopščiai sutvarkyti,“ – pasakoja Stefanas.
Visas darbas vynuogynuose atliekamas rankomis: sodinama, genėjama, nuimamas derlius – nei traktoriuko, nei arkliuko.
Scharzhofbergo vyndariai
Didžiausias malonumas yra sutikti žmones, kurie dega aistra ir meile savo veiklai ar pomėgiui. Tokių aistruolių aš sutikau Sare. Jie su užsidegimu kalbėjo apie ypatingą Scharzhofbergo vynuogyną, kur gaminami vieni iš puikiausių rislingų Vokietijoje.
Minėtasis Egonas Mülleris yra nedidelio ūgio, jo aristokratiška laikysena ir romumas išduoda daugelio vyndarių šeimos kartų pelnytą gerą vardą. Kadaise visas Scharzhofbergo vynuogynas priklausė Müllerių šeimai, tačiau pagal Napoleono laikais įvestą paveldėjimo įstatymą (visi vaikai paveldi lygias palikimo dalis) vynuogynas buvo išdalintas daugybei šeimininkų. Šiuo metu Egonas Mülleris valdo 8,5 iš 27 Scharzhofbergo vynuogynų hektarų.
Kitas mano sutiktas vyndarys – Romanas Niewodniczanskis, aukštas, pečiuitas vyras, tikras milžinas, kilęs iš Lietuvos. Romanas nėra labai patyręs vyndarys, tačiau jo aistra ir vidinė jėga tokia stipri, jog padeda atgaivinti senąsias vyndarystės tradicijas. Jis superka mažus vynuogynų sklypelius, neseniai sudarė jau 500-ąją sutartį. Vynuogynai telkiasi stipriausiųjų vyndarių rankose. Romanas – istorikas ir filosofas, jau kelios jų šeimos kartos gyvena Vokietijoje, tačiau jo atmintyje dar gyvi prosenelio pasakojimai apie gyvenimą Lietuvoje ir stambų statybų verslą. Kadaise jo protėvis darbui statybose samdydavęs tik vokiečius, mat vokiečiai visais laikais garsėjo tvarka ir darbštumu, dabar laikai pasikeitė, ir Niewodniczanskių vynuogynuose darbuojasi ne vienas į Vokietiją uždarbiauti atvykęs lietuvis. Ar ne istorijos paradoksai?
Įspūdingas Scharzhofbergo vynuogyno vyno stilius sieja „Peters“, „Vereinigte Hospitien“, „Reichsgraf von Kesselstatt“ ir kitų žymių vyninių vyndarius.
Tai vienas vėsiausių vynuogynų: paros temperatūros gali skirtis net 20 laipsnių. Dienos karštos, o naktys šaltos. Ypač ilgas nokimo periodas labai svarbus vynui: uogos spėja sukaupti cukraus ir neprarasti rūgšties, rūgštis „prinoksta“, kitaip tariant, pirminė obuolių rūgštis virsta vynuogių rūgštimi, o pastaroji yra švelnesnė. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens vynuogės noksta tolygiai, sukaupdamos turtingą skonių ir kvapų rinkinį. Dėl skalūninės dirvos Scharzhofbergo vynas itin minerališkas, skaidrus.
Grįžtant prie senųjų vyndarystės tradicijų ir vyno stilių, svarbu tai, kad maždaug trečdalis visų Scharzhofbergo vynmedžių yra ne skiepyti į „amerikietiškąsias“ šaknis (tokio vynmedžio derlius yra gerokai mažesnis, todėl uogos aromatingesnės), o atrinkti kloninės selekcijos būdu, tai reiškia, kad yra išrenkami ir klonuojami pačias geriausias savybes turintys vynmedžiai. „O kaipgi visos vynuogininkystės siaubas filoksera?“ – paklausite jūs. Taip, ji yra ir šiek tiek graužia šaknis, bet dirvos struktūra ir mikroklimatas neleidžia jai per daug įsismarkauti.
Ar atpažinsime Vokietijos vyninių stilių?
Senųjų vyndarystės tradicijų dvelksmas ir modernus mąstymas sukūrė harmoningą aplinką Šv. Maksimino vienuolyne Triero mieste, kur birželio mėnesį vyko kasmetinė „Didžiojo žiedo“ (Grosser Ring) rislingo degustacija. Vyndariai sutartinai pripažino, jog 2007-ų metų derliaus vynas sėkmingas. Apie 40 „Didžiojo žiedo“ vyndarių iš Mozelio dalijosi savo džiaugsmais, vargais ir patirtimi, o lankytojai turėjo unikalią galimybę ragauti įvairių įvairiausių stilių vyno nuo QmP Kabinett iki Trockenbeerenauslese ir Eiswein.
Dėl stilių gausos atskiriems Vokietijos vyndariams sunku susikurti unikalų ir atpažįstamą įvaizdį. Seniau garsūs ūkiai fermentuodavo vyną iki galo, o ne sustabdydavo fermentaciją siekdami žemesnio alkoholio kiekio ir išsaugodami daugiau saldumo. Buvo gaminama ne visa gama, kaip dabar, o vienas ūkio vynas – sodresnis nei šiandien, sausesnis, svaresnis ir turintis daugiau alkoholio. Būtent tokio stiliaus vynas padėjo geriausiems Vokietijos ūkiams išgarsėti visame pasaulyje. Juk XVIII ir XIX amžiuje, vokiškas vynas buvo toks pat populiarus ir brangus kaip bordo, o Vokietijos aristokratų vyno ūkiai prilygo geriausiems Prancūzijos chateaux. Šiandien beveik visi vyno kritikai sutinka, jog geriausi Vokietijos ūkiai privalo iš naujo įtvirtinti savo pozicijas ir padėti šaliai atgauti jos vertą gerą vardą.
Karolina Diliautė
Taip pat skaitykite:
