Dirva, pagrindas, ant kurio auga vynmedis, susideda iš dviejų dalių: dirvožemio (angl. topsoil)ir pagrindinės (bazinės, motininės) (angl. subsoil, basement) formuojančios uolienos. Kartais dirvožemį ir pagrindinę uolieną skiria kietas podirvinis klodas. Jo fragmentų yra Bordo (Pomerolyje, Sent Emiljone jis vadinamas „geležine keptuve“, pranc. crasse de fer). Šis klodas trukdo vynmedžių šaknims pasiekti vandeningus sluoksnius.
Dirvožemis yra svarbiausias augalams, tarp jų ir vynmedžiams, augti. Dirvožemio storis svyruoja nuo kelių centimetrų iki 1–2 metrų. Pirmame metre susiformuoja apie 80 proc. visų vynmedžio šaknų. Dirvožemį sudaro humusas, puvenos, mikroorganizmai, mažoji augmenija ir dirvožemį formuojanti uoliena.[1] Būtent dirvožemį formuojanti uoliena ir nulemia dirvožemio savybes: gebėjimą greitai įšilti ir išlaikyti šilumą, kaupti arba greitai atiduoti drėgmę, maistinių ir mineralinių medžiagų gausą. Visos uolienos pagal kilmę skiriamos į tris tipus: magmines, metamorfines ir nuosėdines.
Magminės uolienos susidaro iš lavos, kuri išsilieja ant Žemės paviršiaus arba susikristalizuoja gelmėse. Jos yra kietos, monolitiškos ir palyginti sunkesnės už kitas. Žmonės dažnai tokias uolienas vadina granitu. Granitas, nors ir labai paplitęs, tačiau tai tik vienas iš šimtų magminės uolienos pavadinimų. Granitu garsėja Ermitažo kalnas Ronos slėnyje. Tačiau vakarinėje kalno dalyje, palei pat Ronos upę, kur atsiveria grynas pamatinis granitas, neauga joks vynmedis. Sudūlėjęs granitas virsta skurdžiu smėliu, kuriame jau gali įsitvirtinti augalų šaknys. Granitas yra šarminė uoliena, todėl mažina vynuogių rūgštingumą. Dėl to granitiniame Božolė regiono dirvožemyje gerai auga iš prigimties rūgščios ‘Gamay‘ vynuogės. Granito atodangos dažnos pietinėje Italijos dalyje, ant jo auginamos vynuogės Doro (Portugalija) sausam vynui.
Metamorfinės uolienos – tai buvusios magminės ir/arba nuosėdinės uolienos, kurios buvo paveiktos įvairių gamtos veiksnių (veikiant vulkanams, nugrimzdo giliai į dugną ir buvo paveiktos slėgio bei temperatūros ir pan.) ir pakeitė savo struktūrą bei mineralinę-cheminę sudėtį. Tai taip pat kietos uolienos. Tiek magminės, tiek metamorfinės uolienos yra labai nederlingos. Ant jų auga tik skurdi žolė ir samanos, o kiti augalai nebent įsigudrina augti plyšiuose, pripildytuose dirvos. Tačiau yra išimčių. Pavyzdžiui, Mozelio (Vokietija), Priorato (Ispanija), Doro (Portugalija) skalūnai yra metamorfinė uoliena. Tokiose skurdžiose uolienose ieškodamos maistinių medžiagų ir vandens vynmedžių šaknys išsikeroja iki 10–13 m gylio. Skalūnas labai sausas, jame sunkiai veisiasi Europą XIX a. nusiaubęs pūkagraužis vabaliukas filoksera, todėl minėtuose regionuose gausu labai senų arba neskiepytų vynuogynų. Mėlynas skalūnas Reingau (Vokietija) laikomas labai tinkamu ‘Pinot Noir‘ vynuogėms.
Nuosėdinės (stratifikuotos) uolienos – svarbiausios dirvožemį formuojančios uolienos. Tos nuosėdinės, kurios susidarė yrant magminėms ar metamorfinėms uolienoms, vadinamos nuotrupinėmis (nuolaužinėm). Kita svarbi grupė – chemogeninės (biochemogeninės) uolienos. Trečią grupę galima suformuoti iš likusiųjų –susimaišiusių vulkaninės ir nuosėdinės kilmės uolienų (įvairūs tufai, tufitai).
Chemogeninės (biochemogeninės) nuosėdinės uolienos
Klintìs (angl. Limestone, vok. Kalkstein). Ją daugiausiai sudaro mineralas kalcitas, todėl kai kur dar vadinama kalcio karbonatu. Natūraliai klintis visada turi priemaišų, ypač molio, smėlio ar aleurito. Klinčių spalva gali varijuoti nuo baltos iki tamsiai pilkos ar net rausvos. Dažnai randame kriauklainį. Tai yra iš organizmų kalcitinių skeletų susidariusi klintis. Klintis yra natūrali trąša, todėl susimaišiusi su moliu, smėliu formuoja labai derlingą dirvožemį. Klintis išlaiko drėgmę, bet per didelio vandens kiekio nelaiko. Idealus pagrindas vynmedžių šaknims, nes šaknys nemėgsta „gulėti baloje“. Lietuvoje klintis paviršių pasiekia ties Akmene ir yra žaliava cemento gamybai. Klintis yra šarminga, todėl tinka rūgščioms vynuogėms auginti. Klintinis dirvožemis yra vėsus. Kaip podirvis aptinkamas daugelyje vyno regionų, taip pat ir Bordo, Burgundijoje, kai kuriuose Čilės regionuose ir lemia aukštesnę vyno kokybę. Dirvos paviršiuje aptinkamas Burgundijoje, Riochoje, Navaroje, žemyninėje Graikijos dalyje, Kunavaroje (Australija).
Kalkės (angl. Lime; vok. Kalk). Tai dažnai, bet neteisingai vartojamas terminas. Kalkės yra karbonatinių uolienų degimo produktas. Kai kalbama apie natūralų dirvožemį, tinka vadinti klintmilčiais ar smulkia klintimi, kreida.
Kreida (angl. Chalk, vok. Kreide) taip pat karbonatinė uoliena, bet yra biogeninės kilmės, kadangi ją sudaro mikroskopiniai gyviai. Tai labai įdomi uoliena, susidariusi daugiausia vadinamuoju Kreidos periodu, šiltose, negiliose jūrose. Ji yra vaiskiai balta, o su priemaišomis gali turėti ir gelsvų atspalvių. Nuo klinties lengva atskirti, kadangi yra minkšta. Labai papildo dirvožemį kalciu, magniu, tačiau sulaiko ir nemažai drėgmės, o tai gali neigiamai atsiliepti šaknims. Lietuvoje yra kreidos luistų (paliktų ledyno), bei Dzūkijoje, kreida yra netoli paviršiaus. Žymiausios kreidos atodangos vynuoges auginančiuose kraštuose yra Šampanėje,kur klodų gylis gali siekti 300 m. Vynmedžių šaknys į kreidą prasiskverbia iki 30 m gylio.
Dolomitas (angl. Dolomite, vok. Dolomit) – pagrindinis uolieną sudarantis mineralas dolomitas. Tai taip pat karbonatinė chemogeninė nuosėdinė uoliena. Dažnai turi geležies ir mangano priemaišų. Taip pat dažniausiai turi molio, smėlio priemaišų. Spalva šviesi nuo baltos iki pilkos, gelsvos ar rudos. Pasižymi panašiomis savybėmis kaip klintis, tik faunos likučių randama daug rečiau. Sudėtyje esantis magnis labai svarbus elementas augalams, nes yra vienintelis mineralinis elementas, kuris įeina į chlorofilo molekulę. Lietuvoje paviršių pasiekia Joniškio, Pakruojo, Biržų rajonuose. Prancūzijoje jo randama Elzase ir Jura.
Gipsas (angl. Gypsum; vok.Gips)– chemogeninė uoliena, kurios pagrindinis mineralas yra gipsas. Ši uoliena formuojasi karšto klimato zonose, kai išgarinamas jūros vanduo. Naudojamas dirvos struktūrai pagerinti.
Mergelis (angl. Marl, Marlstone;vok. Mergel) – mišri karbonatinė nuosėdinė uoliena, susidedanti iš klinties, dolomito ir molio. Priklausomai nuo priemaišų mergelis gali būti smėlingas, žėrutingas, gipsingas. Jis susidaro jūrų, lagūnų ar ežerų dugne. Dėl molio priemaišų dažniausiai šiek tiek minkštesnis už klintį ar dolomitą ir yra vėsus dirvožemis, todėl lėtina vynuogių nokimą, padeda išlaikyti rūgštį. Paviršiuje aptinkamas geriausiose Centrinės Luaros apeliacijose, sudaro Kahoro apeliacijos podirvį ir dirvožemio pagrindą daugelyje Šiaurės Italijos augaviečių.
Artimiausiame „Vyno žurnalo“ numeryje aptarsime kitus nuosėdinių uolienų tipus:
Nuotrupines (nuolaužinės) uolienas
Specifines uolienas: tufą, titnagą
Taip pat skaitykite:
