Franciacorta iš arčiau

Tylūs, vingiuoti keliukai kerta vynuogynais apaugusias kalvas ir slėnius. Vynuogynai čia prižiūrėti kaip parkai ar sodai, kuriuose stovi vilos ir vyninės, rūmai ir pilys, bažnyčios ir vienuolynai.. Regis, Frančakorta – tai ramybės oazė, nors nuo Milano centro tėra tik 100 kilometrų. Gyventojų daugumą sudaro pabėgėliai nuo metropolio triukšmo.

Truputis istorijos

Manoma, kad  Frančakortos pavadinimas susijęs su viduramžių mokesčių lengvatomis vienuolynų bendrijoms (francas curtes), kurios už tai žadėjo nusausinti žemes. Kita legenda skelbia, kad Karolis Didysis, dar prieš įstrigdamas žygiuose Italijoje, prisiekęs savo žmonėms, kad Paryžiuje surengs jiems Dionizo šventę, ir neturėdamas kitos išeities šią, jam patikusią žemę, pavadino Mažąja Prancūzija – Francia Corta – ir išpildė čia savo pažadą.

Galima numanyti, kad Brešos apylinkių gyventojai dar XVI a. žinojo putojančio vyno gamybos metodą. 1570 m. viename iš savo veikalų „Libellus de Vino Mordaci“ gydytojas iš Brešos Gerolamo Conforti Frančakortos vynus pavadino kandžiais, žaižaruojančiais (it. mordacissimo).

Tačiau iki praeito amžiaus šeštojo dešimtmečio vidurio nebuvo tradicijos gaminti putojančio vyno, čia buvo daroma nedaug raudonojo vyno vietinei rinkai. 1954 metais vyno didmenininkas Guido Berlucchi ir enologas Franco Ziliani tiesiog sugalvojo, kad būtų  gerai čia sukurti itališkų putojančių vynų regioną, kitaip sakant, itališką Šampanę. Jiems šis projektas pavyko ir dabar Franciacorta DOCG yra viena geriausiai žinomų Italijos apeliacijų.

Panašumai ir skirtumai su Šampane

Vynuogių augintojai dėkingi vietinei kalkinei ir molinei dirvai, kurioje visada gerai augo vynmedžiai. Tačiau ne vien dėl to Frančakorta gali būti lyginama su Šampane. Šiose vietose gaminamas putojantis vynas tikrai gali konkuruoti su klasikiniu Šampanės produktu. Net Hugh Johnsonas vadina franciacortą geriausiu Italijos putojančiu vynu, kai kuriais atvejais prilygstančiu šampanui.

Franciacortai gaminti naudojamos tos pačios vynuogių veislės, kaip ir šampanui. Tai baltosios ‘Chardonnay’ ir ‘Pinot Blanc’ (it. ‘Pinot Bianco’) bei raudonosios ‘Pinot Noir’ (it. ‘Pinot Nero’) ir ‘Pinot Meunier’. Lombardijos klimatas yra šiek tiek šiltesnis nei Šampanės, todėl vynai svaresni ir labiau sunokusių uogų, labiau vaisiški, turi mažiau rūgšties. Todėl populiariausia kategorija yra extra brut (arbo brut zero). Beveik visi vynai yra vienų metų derliaus (millesimato), ypač geresnieji.

2002 balandžio mėn. 29 d. specialiu dekretu franciacortos gamintojams buvo suteikta teisė nuo 2003 rugpjūčio 1 d. etiketėse nurodyti tik nuorodą franciacorta, be DOCG. Toks pasitikėjimas reiškia, kad jau vien etiketėje esantis pavadinimas franciacorta garantuoja kokybę. Iš antrinės fermentacijos vynų tokią teisę teturi šampanas, cava ir franciacorta.

Vietinė ypatybė – Saten

Franciacortos etiketėse galima aptikti terminą, nevartojamą kitų putojančių vynų etiketėse – saten. Žodis saten gali būti siejamas su dviem itališkais žodžiais – seta (šilkas) ir sete (troškulys). Nuoroda Franciacorta DOCG Saten atsirado 1995 m., kai po kelių šimtų degustacijų buvo nustatytas geriausias metodas, tipas, cheminės, fizinės ir organoleptinės šio vyno savybės.

Užrašas Saten franciacorta etiketėje reiškia, kad tas vynas pagamintas iš ‘Chardonnay’ ir/arba ‘Pinot Blanc’ vynuogių veislių, kad slėgis buteliuose yra mažiau nei 4,5 atmosferos, o cukraus kiekis neviršija 15 g/lt ir atitinka brut gamybos technologiją. Vynui būdingas sunokusių, o kartais ir džiovintų vaisių, baltų gėlių, pakepintų riešutų aromatas, šviežios grietinėlės skonis, subalansuota, lengva, net šilkinė tekstūra. Toks vynas puikiai dera su daugiaryžiu ir žuvų patiekalais, ypač su upėtakiu, lašiša, eršketu, su troškinta pasta, parmidžanu ir vidutinio brandumo sūriais.

Geriausi franciacortos gamintojai

Nors kai kurie franciacorta putojantys yra gana saviti ir net gali varžytis su šampanais, tačiau palyginti su šampanu ar ispaniškąja cava ji dar mažai žinoma už Italijos sienų, gerų gamintojų nedaug ir tai neleidžia šiems vynams prasibrauti į užsienio rinkas. Nežinoma franciacorta ir Lietuvoje.

Kadangi Frančakorta yra daugiau nei 10 kartų mažesnė už Šampanę, čia daug mažiau gamintojų, juolab puikių gamintojų, todėl akivaizdžiai dominuoja silpnieji gamintojai ir jų vynas. Tačiau tai nereiškia, kad Frančakorta negalėtų susikauti su Šampane, jeigu kiekvienai šaliai atstovautų, sakysim, tik po 11 žaidėjų. Iš Frančakortos komandoje galėtume matyti bent du puikius tarptautinės klasės žaidėjus „Ca’ del Bosco“ ir „Bellavista“, o ir likusius žaidėjus galima surinkti iš gana gerų vidutiniokų, kurių franciacortos nepadarytų gėdos prie pietų stalo: „Majolini“, „Gatti“, „Uberti“, „Ricci Curbastro“, „Vezzoli“, „Cavalleri“, „Antica Fratta“, „Bonomi“, „Ronco Calino“, „Il Mosnel“.

Įmonė „Bellavista“ įkurta prieš trisdešimt trejus metus ir yra viena iš geriausiai atstovaujančių itališkiems vynams. Ji kasmet pagamina apie milijoną butelių, turi net 180 ha savų vynuogynų. Šiai įmonei priklauso ir kiti franciacortos gamintojai – „Contadi Castaldi“ bei vyninė Toskanoje „Petra“.

„Bellavistos“ vynai švelnūs, subtilūs, ne tokie masyvūs nei kito milžino – „Ca‘ del Bosco“. „Ca‘ del Bosco“ vynų stilius skiriasi nuo „Bellavistos“, čia vynai galingi, išraiškingi, masyvūs. Dauguma jų rūsiuose laikomi 2–3 metus.

Šalia derėtų paminėti įmonę „Bonomi“ („Castellino“ ūkis): Orfano kalno šlaituose auginantis tik 12 ha vynuogynų, bet labai ambicingas gamintojas. Šioje vietovėje skirtingas klimatas, šilčiau, dirva kalkinė kaip Šampanėje. Vynuose dominuoja citrusinės gaidos ir duonos aromatai.

„Cavalleri“: šio gamintojo vynai savo skoniu labiausiai panašūs į šampanus. Jiems būdingas ypatingas sausumas.

„Enrico Gatti“: labiausiai išsiskiria savo saten vynais. Ūkis užima tik 17 ha, tačiau laikomas vienu geriausių. Vynai sodrūs, švarūs, visada geros kokybės.

„Majolini“: išsiskiria savitu terroir. Jau gerą dešimtmetį „Majolini“ vyninė rytiniame Frančakortos pakraštyje yra tarp pirmaujančių. Geriausiai vertintinas pagrindinis brut bei šviežias ir gaivus, citrusinis Saten Ante Omnia.

Geriausios franciacortos – tai aukštos klasės vynai, kaina ir kokybe galintys varžytis su gerais šampanais.

Viešnagė „Ricci Curbastro“ ūkyje

Šių metų pavasarį vienas iš Frančakortos konsorciumo vadovų Riccardo Ricci Curbastro lankėsi Vilniuje ir kvietė apsilankyti jo ūkyje, esančiame Kapriolo (Capriolo) miestelyje. Todėl lankantis Lombardijoje sunku buvo atsispirti pagundai užsukti į Kapriolo miestelį, į Ricci Curbastro šeimos ūkį.

Ši šeima nuo seno ūkininkauja Lugo di Romagna ir Rontana di Brisighella vietovėse (Ravenos provincija) bei Kapriolo miestelyje Frančakortoje (Brešos provincija) ir puoselėja senas žemdirbystės tradicijas. Pastarajame ūkyje vynas buvo gaminamas jau XIX amžiuje, tai liudija 1885 metų etiketės, eksponuojamos čia pat įsikūrusiame žemės ūkio muziejuje. 1967 metais įsteigus Franciacorta DOCG apeliaciją, Gualberto Ricci Curbastro reorganizavo savo ūkį į šiuolaikišką vyninę. 27 iš 32 ūkio hektarų skirti vynmedžių auginimui. Vyninė, kurioje fermentuojami ir pamažu bręsta Franciacorta DOCG vynai, įrengta rūsiuose po didžiuliu parku. Jame yra ir šeimos namai – Vila Evelina. Vyno gamybą prižiūri du enologai: Alberto Musattiego ir Riccardo Ricci Curbastro.

„Ricci Curbastro“ vyninėje gaminamos šešios rūšys putojančio „Ricci Curbastro Franciacorta DOCG“.

„Franciacorta demi sec“ (‘Chardonnay’ ir ‘Pinot bianco’ – po 50 proc.): dėl didesnio kiekio likutinio cukraus skonis švelnus, minkštas, pusiau saldus ir gerai dera su tradiciniais itališkais desertais ir tokiais užkandžiais, kaip suflė ar flanu.

„Gualberto Franciacorta Non Dosato“ (70 proc. ‘Pinot nero’, 30 proc. ‘Chardonnay’): vynas lėtai brandinamas, siekiant išryškinti struktūrą ir sušvelninti skonį, papildomai nededant cukraus.  Vynas pavadintas „Gualberto“ pono Riccardo tėvo garbei.

„Ricci Curbastro“ vyninėje eksperimentuojama naudojant minimalų sulfitų kiekį ir didesnį kiekį mielių nuosėdų. „Ricci Curbastro“ putojantys vynai mažiausiai 30 mėnesių laikomi su mielių nuosėdomis.

Kad būtų lengviau atskirti putojančius ir neputojančius šio krašto vynus, neputojantys turi atskiras apeliacijas. Baltieji neputojantys vynai (‘Chardonnay’ su trupučiu ‘Pinot Bianco’) ir raudonieji (‘Cabernet Sauvignon’, ‘Cabernet Franc’, ‘Merlot’, ‘Nebbiolo’, ‘Barbera’ ir ‘Pinot Nero’) gaminami su nuoroda Terre di Franciacorta arba Sebino. Lengvesnieji, kasdieniai, nors visai priimtinos kokybės, vadinami Curtefranca.

„Ricci Curbastro“ daro tiek baltuosius, tiek raudonuosius neputojančius šios apeliacijos vynus.

Norėtųsi išskirti raudonuosius vyninės „Ricci Curbastro“ vynus.  

Raudonasis „Ricci Curbastro“ daromas iš ‘Cabernet Franc’, ‘Carmenere’ ir ‘Cabernet Sauvignon’, ‘Barberos’ bei ‘Merlot’ (po 20 proc. kiekvienos veislės).

Raudonajame „Vigna Santella del Grom Curtefranca Rosso DOC 2005“ su pagrindine veisle ‘Cabernet Franc’ derinamos ‘Cabernet Sauvignon’, ‘Barbera’ ir ‘Merlot’ sukuria puikų balansą. Dar geresnį įspūdį paliko „Pinot Nero del Sebino IGT 2005“,  patiektas prie perlinių vištelių filė suktinukų.

Prie desertų nuostabiai tinka saldusis „Brolo dei Passoni Chardonnay Passito Sebino IGT 2006“.

Žvelgiant į bendrą tradiciniu metodu gaminamų putojančių vynų situaciją, be solidžios savo šalies institucijų pagalbos franciacorta neturi rimtų perspektyvų užkariauti didesnę tarptautinės rinkos dalį. Nors apskritai šie vynai yra pigesni nei šampanai, tačiau gerokai brangesni už vidutinę cavą ar vokišką sekt. Kita bėda – tai daugybė smulkių gamintojų, kurių produkcija brangi, tačiau kokybė gerokai

Taip pat skaitykite:

• Putojantys pagal ispanus
• Prie stalo su Ingeborga Dapkūnaite
• Kur gaminamas geriausias putojantis vynas