Nuo kada žmogus kultivuoja vynmedžius ir kur pirmą kartą iš jų uogų pagamino vyną – tikslaus atsakymo nėra. Tačiau taip pat nėra abejonės, kad ne visur kur augo laukiniai vynmedžiai, buvo daromas iš jų uogų gėrimas.
Vyno gamyba buvo žinoma daugelyje senųjų kultūrų, taip pat paplitusi ir senovės Persijoje. Istoriniai šaltiniai nurodo ir į Mezapotamiją, Egiptą ir Viduržemio jūros kraštus, o finikiečių pirklių užrašai liudija kad vyno gamyba jau prieš 4000 metų pietinėje Italijoje buvo gana gerai išvystyta.
Tačiau ypatingus nuopelnus vynmedžių auginimo išvystymui reikia priskirti graikams, dėka jų Viduržemio jūros pakrančių kolonizacijos. Tai jiems atėjo mintis karpyti vynmedžius suteikiant jiems krūmo formą (albarello). Tokią krūmų forma naudojama ir dabar, dažniausia pietų Italijos vynuogynuose. Anksčiau vynuogės tiesiog vijosi ant medžių ar uolų; toks jų auginimas buvo populiarus pas etruskus ir davė pradžią šiandieninėms pergoloms.
Seniausi paminėjimai apie vyną ateina iš Gruzijos. Ten rasti molinių amforų fragmentai iš 6000 metų p.m.e., papuošti vynuogių formos ornamentais. Taip pat tarp Tigro ir Eufrato upių, pietinėje Kaukazo dalyje, prie Nilo, o vėliau ir Palestinoje rasta įrodymų liudijančių apie tai, kad mūsų protėviai iš senų laikų gamino vyną. Galima tik abejoti, ar tuomet tas gėrimas buvo taip puikus gomuriui, kad jo skonis būtų pripažintas atitinkamu, o ne būtų saldomas medum ar kitaip gardinamas. Tikriausiai žmonės jį taip mielai vartojo vien tik dėl jo svaiginančio poveikio dėl jame esančio alkoholio.
Tokia buvo pradžia
Sunku įsivaizduoti bet kokią civilizaciją (išskyrus musulmoniškąją), kuri galėtų gyvuoti be įvairių rūšių gėrimų, pagyvinančių pokalbius ir bendravimą valgant ar puotaujant, pakeliančių kovinę dvasią prieš mūšį, skatinančių meilę...
Įvairiuose kontinentuose, įvairiais laikais žmonės susigalvodavo įvairiausius gėrimus, nuraminti jausmus, atsipalaiduoti, pasiguosti sunkumuose ar išreikšti džiaugsmui. Amerikoje tai buvo pejotlis, vėliau tekila, Tolimuose Rytuose – ryžių alus ir degtinė, Okeanijoje cava. Egiptiečiai ir šumerai – senosios civilizacijos – vartojo gėrimą, kuris kažkiek priminė dabartinį alų. Šiaurės Europos siaubas – vikingai – irgi gėrė alų. Slavai garsėjo savo midumis, kurie buvo senųjų arijų gėrimo surjos palikuonis.
Tik palaimintoji Viduržemio jūros pakrančių žemė, šiuolaikiškosios europinės civilizacijos lopšys, pagimdė vynmedžio kekės gėrimą – VYNĄ.
Vyndarystės istorija savo šaknimis eina tūkstančius metų į praeitį. Galima sakyti, kad žmogus pirmą kartą paragavo vyno tuomet, kada jo pagamintas laukinių vynmedžių vaisių sultys atsitiktinai ąsotyje susifermentavo... Šis įvykis, atsitikęs prieš daug, daug metų tapo pirmuoju vyndarystės bandymu. Žinoma, kad vynmedis – vitis vinifera – yra vienas iš seniausių sukultūrintų augalų žemėje. Tarp iškasamų floros pavyzdžių paleontologai rado ir ištyrė vynmedžių atspaudus. Dar tretiniame periode, kuomet pasirodė dabartinių ąžuolų ir platanų, topolių ir palmių pirmtakai, pasirodė ir taip vadinamų ampelinių ( iš graikų žodžio ampelos – vynuogė) šeimos atstovai, t.y. vynmedžių augalai. Archeologiniai radiniai liudija apie tai, kad vyndarystė jau buvo kultivuojama prieš 5 – 7 tūkstančius metų Egipte, Asirijoje, Babilone, Vidurinėje Azijoje.
Senovės Egiptas ir Babilonas
Egzistuoja įrodymai, kad jau Senajame Egipte buvo plačiai išvystyta susifermentavusių vynuogių sulčių gamyba. Tiesa, šitoks vynas vargu ar patiktų šiuolaikiniams vyno gerbėjams – Egipte ir Tigro bei Eufrato tarpupyje vyndarystė buvo pačio primityviausio lygio. Nilo, Tigro ir Eufrato upių baseinų klimatas daug geriau tiko miežių – pagrindinio alaus sudedamosios dalies – auginimui. Sprendžiant pagal archeologinius radinius ir šumerų miesto Uruk bareljefus, vyną mažais kiekiais, kaip didžiausią brangenybę, gėrė tik carai ir jų artimieji dvariškiai.
Šumerų vyndarystės dievas buvo Enlilis, tiksliau vyndarystė buvo viena iš jo daugybės dieviškų funkcijų. Enlilis buvo aukščiausias dievas, visos visatos valdytojas, kitų dievų valdovas. Šumerų epe taip apie jį kalbama: „palmių giraites ir vynuogynus privertė gausiai duoti vyną ir midų“. Nors, kaip jau buvo minėta, Mesopotamijoje vynmedžiai augo blogai, ir todėl vynuogių vyną atveždavo iš šiaurės, t. Y. Iš Armėnijos kalnyno. Matyt, vyno prekyba, kaip ir alaus gamyba, Šumeruose buvo kilmingas užsiėmimas. Legendinė carienė Ku-Baba pagal kilmę buvo traktierininkė.
Vynas tarp kitų dovanų buvo teikiamas dvarams ir šventovėms. Kasinėjimuose Uruko mieste buvo atkasta deivės Ištar (ji atitinka sidonų Astartai, graikų Afroditei ir romėnų Venerai) šventykla. Tarp užrašų (III amžius iki mūsų eros) ant molinių lentelių buvo rastos šventyklos kasos knygos, kuriose išvardyti įvairūs produktai, tarp jų ir vynas.
Tolimieji Rytai
Nors dabar išskyrus Japonija Tolimuosiuose Rytuose vyno kultūra ir dabar nėra plačiai paplitusi, kaip gi buvo senovėje?
Kinijoje, pagal senus padavimus, kažkoks Ju, 2000 metų iki mūsų eros buvo pirmasis, pagaminęs iš vynuogių vyną. Pabandęs naujo gėrimo, imperatorius uždraudė jo vartojimą, išvijo Ju iš Kinijos ir pranašavo visoms tautoms, kurios pradės gerti vyną, žūtį. Tačiau 1122 metų iki mūsų eros šaltiniuose yra tiesioginės nuorodos, kad vynuogės Kinijoje tuo metu jau buvo auginamos. Šansi, Šensi ir Pečeli provincijose vyną gėrė jau taip gausiai, kad tai iššaukė net neramumus. Visų epochų liudija užstalės dainos, kad kiniečius vynas labai traukė. Senoje knygoje „Didžioji botanika“ vynuogėms pašvęstas ypatingas skyrius, kuriame kalbama: vyną miestelėnai dovanodavo savo valdytojams, vietininkams ir net imperatoriams kaip ypatingos reikšmės dovanas. 1373 mūsų eros metais Tai-Issu, paskutiniosios dinastijos įkūrėjas, paskutinį kartą iš Šaisi miesto priėmė dovaną vynu ir uždraudė ateityje tai daryti. Jis pareiškė: Aš geriu labai mažai vyno ir nenoriu, kad tas mažas kiekis galėtų mano liaudžiai sudaryti kokių nors sunkumų.“
Tokiu būdu vynmedžiai Kinijoje patyrė įvairiausius išbandymus: ne sykį buvo uždrausti. Prie kai kurių valdovų šis draudimas buvo vykdomas taip griežtai, kad dingdavo bet koks vynmedžių paminėjimas. Kuomet vėl buvo prisiminti vynmedžiai, amžininkai manydavo kad jie atsirado pirmą kartą. Kaip tik todėl buvo laikoma, kad šis vaisius atsirado Rytuose vėlai ir atvežtas iš Vakarų. – iš Samarkando, Persijos ar Tibeto.
Japonijoje vynmedžiai atsirado tiek pat seniai kaip ir Kinijoje. Ir čia naujoji kultūra buvo persekiojama. Pavyzdžiui, prieš 6 ar 7 amžius imperatorius liepė išnaikinti visus vynuogynus, paliekant tik po vieną krūmą. Tarp kitko mažame miestelyje Džuraku, netoli Kioto, vitis vinifera buvo kultivuojama nuo neatmenamų laikų. Pagal senąsias kronikas, ši kultūra buvo labai gerbiama ir užėmė kažkada didelius plotus. Vynuogės „Džuraku“ davė puikius vynus, panašius į portugališkus.
Taip pat buvo vertinamos veislės Kochiu, Košiu, Jamabuto. Mažos juodos Jamabuto uogos buvo labai malonaus skonio. Jų sultys turėjo daug dažiklių – iš jų gamino puikų raudoną rašalą.
Naujasis pasaulis
Patikimų šaltinių apie tai ar vynmedžiai buvo kultivuojami Amerikos senųjų gyventojų (indėnų) nėra. Indėnai buvo klajokliai, todėl nelabai tikėtina kad jie galėjo auginti vynmedžius. Laukiniai vynmedžiai be jokios abejonės augo Amerikoje. Sagoje apie vikingą Laifą Eriksoną, kuris apie 1000 metus atrado Grenlandiją, yra įdomus pasakojimas apie tai kaip Laifo palydovai išsilaipinę nežinomoje žemėje išėjo pasižvalgyti. Vienas jų grįžo tik vakare ir girtas – jis prisivalgė susifermentavusių saulėje laukinių vynmedžių uogų. Tą žemę vikingai pavadino Vinland. Visai gali būti, kad tai buvo Niufaulendas.
Šiaurės Amerikoje jau seniai egzistavo Vitis šeimos augalai, tačiau nieko nežinoma apie vyno gamybą iki mūsų eros. Tai aiškinama ir tuo, kad vietinės Amerikos vynuogės tik sąlyginai tiko vynui gaminti. Jų uogos nesukurdavo reikiamo kiekio cukraus ir turėdavo ar per mažai ar per daug rūgšties ir mielių kiekis taip pat būdavo nepakankamas, kad cukrus galėtų būti paverčiamas alkoholiu. Gali būti, kad vynas ir buvo, tačiau nekoks. Kaip ten bebūtų šio kontinento istorijoje vynas pasirodė pakankamai vėlai.
(bus daugiau)
Jurgis Šliogeris
Taip pat skaitykite:
