Kyšulio kalnų grandinių ir žaliuojančių slėnių grožis įkvėpė keliautojams tikėjimo ateitimi, todėl jam prigijo Gerosios Vilties kyšulio (Cape of Good Hope, toliau tekste tiesiog Keipas – red. past.) pavadinimas. Rytų atradėjai iš Olandijos, plaukę aplink Afriką prieskonių keliu į Rytų Indiją, nuleido inkarą Stalo įlankoje, kad papildytų laivo atsargas. Visos ankstesnės pastangos nuplukdyti vyno iš Europos olandų naujakuriams ,,prieskonių salose” baigėsi nesėkme, nes pakeliui dukart kirsdamas pusiaują vynas tiesiog negalėjo nesugesti, todėl pirmasis Keiptauno tvirtovės vadas ir kolonijos įkūrėjas Janas Van Riebeckas nusprendė įkurti vynuogyną Keipe. Patį vidurvasarį, jau 1659 m. vasario 2 dieną, jo metraščiuose užfiksuotas pirmojo vyno Keiptaune spaudimas.
Beveik po 30 metų, 1685-aisiais, naujasis miesto gubernatorius Simonas Van der Stelas įkūrė pirmąjį vyno ūkį ant saugių rytinių Stalo kalno šlaitų ir pavadino jį Constantia. Manoma, kad jo vynuogienojai buvo atvežti iš Prancūzijos ir Ispanijos ir kad ispaniškosios vynuogės yra mūsų pamėgtų ovalių ‘Haneport’ vynuogių promotės. Simono Van der Stelo gamintas saldus baltasis desertinis vynas “Vin de Constance” buvo maišomas iš ‘Muscat de Frontignac’ ir ‘Pontac’ (desertinių vynuogių veislės), pridedant baltųjų ir raudonųjų ‘Muscadel’ ir šiek tiek ‘Chenin Blanc’. „Vin de Constance“ iš karto tapo populiarus. 1778 metais ,,Constantia” jau priklausė Cloete‘ų šeimai, garsas apie jų gaminamą vyną pasiekė didžiųjų Europos karalių, karalienių ir imperatorių, taip pat ir Napoleono, rūmus. Tačiau paskutinį XIX amžiaus dešimtmetį įsisiautėję filokseros vabzdžiai nusiaubė Constantios vynuogynus taip pat negailestingai, kaip ir Europoje, nors atklydo į šį pakraštį keleriais metais vėliau. Tačiau Cloete‘ų šeima nepasidavė, ir, kai vaikystėje jojau poniu pro Constantios vynuogynus, jie ir praėjus beveik dviems šimtams metų tebepriklausė šiai šeimai.
Viduržemio jūros įtakojamas Keipo klimatas su karštomis vasaromis buvo palankus uogoms sunokti anksti ir gausiai prikaupti cukraus, todėl derlių buvo galima rinkti anksčiau negu Europoje – vasaros viduryje. Pirmiausia buvo pasodintos desertinių vynuogių veislės, metams bėgant, iš Constantios slėnio jos plito šiauryn, pirmiau iki Stellenboscho ir Somerset Westo, kur Simonas Van der Stelas savo užmiesčio rezidencijoje įkūrė Vergelegeno ūkį, vėliau – per Hotentotų-Olandų kalnus link Paarlio, Worcesterio, Robertsono, Montagu, Malmesbury ir Tulbagho, kur derlinga dirva idealiai tiko saldžiosioms vynuogėms.
Religinių Europos karų atgarsiai pasiekė ir tolimąjį Keipą, pakeisdami vyndarystės tradicijas vos joms užsimezgus. Po kunigaikščio de Guise‘o sukurstytų 3000 protestantų žudynių Paryžiuje 1572 metų rugpjūčio 23-ąją, vadinamąją Baltramiejaus naktį, Prancūzijos hugenotai bėgo iš šalies ir kirto šiaurinę sieną liberalaus Amsterdamo link. Miesto valdžia jiems pažadėjo laisvos žemės vynuogynams Keipe, jei šie vešis ten savo prancūziškus vynuogienojus. Taip drąsieji prancūzai prisidengdami nakties tamsa turėjo grįžti įmintomis pėdomis į savo vynuogynus ir rizikuodami gyvybe išsikasti vynuogienojus, kad išsaugotų protėvių palikimą – vyną. Taip brangiosios šaknys, apvyniotos šlapiais audiniais, po pavojingos kelionės jūra rado naujus namus Keipe. Remdamiesi šimtamete patirtimi hugenotai parinko pačius tinkamiausius Franschhoeko ir Banhoeko šlaitus ir ėmė tobulinti vietinę vyno kultūrą. Jiems teko įveikti daugybę trukdžių, pavyzdžiui, vyraujančius vietinius vėjus, nuolat pučiančius tarp susipynusių vynuogienojų.
Prancūzijos hugenotų kultūrą persekiojo Keipą valdę olandai, drausdami jiems mokyti vaikus gimtosios prancūzų kalbos. Tai nenustelbė ypatingų prancūzų sugebėjimų: jie prisidėjo prie Pietų Afrikos įstatymų ir Pietų Afrikos Sąjungos kūrimo bei išgrynino olandų vietinę šnektą, paversdama ją valstybine afrikanerių kalba. Prancūzų palikimą atspindi pavadinimai du Toit, de Villiers, Joubert, Cloete, Malherbe, Theron ir daugelis kitų, sutinkamų šiuolaikinėje vyno pramonėje.
Tradicinės prancūziškos vynuogių veislės raudonajam stalo vynui „Côte d'Or“ gaminti buvo ‘Pinot’ ir ‘Gamay’, o bordo visais laikais buvo gaminamas daugiausia iš ‘Cabernet’. ‘Pinot’ ir ‘Gamay’ veislėms nepatiko Pietų Afrikos dirva, jų derliai buvo negausūs. Laimei, ‘Cabernet Sauvignon’ pamėgo šią dirvą! Todėl dauguma garsių Keipo raudonųjų vynų gaminami iš ‘Cabernet’ vynuogių. ‘Cabernet Sauvignon’ blyškioji sesuo ‘Sauvignon Blanc’ buvo naudojama maloniam stalo vynui mažais kiekiais gaminti, tačiau jau XX amžiaus viduryje jo beveik neliko. Pastaruoju metu pasaulio vyndariai dėl per didelio ‘Chardonnay’ populiarumo ėmė labiau globoti ‘Sauvignon Blanc’, tad ši veislė vėl pripažįstama ir Keipe. Šių vynuogių vyną vėl gamina Constantios slėnio Steenbergo ūkis, jos puikiai prigijo paties piečiausio Afrikos žemyno taško – Agulhuso kyšulio – dirvose, kur po Pietų Kryžiaus žvaigždėmis susisiekia Indijos ir Atlanto vandenynai.
Viena iš pirmųjų vynuogių veislių, plačiau veistų Keipo vynuogynuose, buvo ‘Hermitage’ (‘Cinsault’ sinonimas – red. past. ). Ji puikiai pritapo Pietų Afrikoje ir buvo labai derlinga. Tačiau seniai įrodyta, kad iš derlingiausių vynuogių gaunamas prasčiausias vynas, taisyklė galiojo ir šiuo atveju. ,Pinot’, priešingai, kukliai veši, nokina negausų derlių, tačiau jų vynas elegantiškas ir subtilus. Keipo vyndariai, turėdami tikrų imperijos kūrėjų ambicijų, nutarė sukryžminti ‘Hermitage’ su ‘Pinot’, kad išgautų geriausias abiejų veislių savybes. Ir jiems pavyko! Naujoji veislė ‘Pinotage’ – unikalus Pietų Afrikos kūrinys, lepinantis vyno mėgėjus stipriu, tiesmuku skoniu ir sodria spalva.
Pasklidus žiniai apie Vakarų Keipo grožį, europiečiai ėmė svajoti apie naują, saulėtą gyvenimą. Vokiečiai ten nusivežė savo ypatingųjų veislių nuo Reino ir Mozelio upių slėnių, ir netrukus baltojo vyno gamyboje jos nustelbė kitas. Tai buvo nauja ir netikėta, kaip antai traški ir sodri ‘Riesling’ arba švelnesnė ir vaisiškesnė ‘Sylvaner’, iš kurios gaminamas švelnus ir keiptauniečių labai mėgstamas vynas. ‘Riesling’, ‘Sylvaner’ ir ‘Stein’ (arba ‘Steen’ (‘Chenin Blanc’ sinonimas – red. past.)) veislės padėjo įsibėgėti masinei baltojo stalo vyno gamybai. Nuo to laiko buvo išbandyta ir prigijo gausybė kitų veislių, vynuogynų plotai išsiplėtė tolyn į šiaurę iki Oranžinės upės, kur mikroklimatas, vėsinamas upės vandenų, irgi palankesnis baltojo vyno gamybai.
Baigiantis I-ajam pasauliniam karui, 1918 metų sausio 8 dieną Vakarų Keipo vyndariai nusprendė, kad susivieniję bus stipresni, ir susibūrė į Pietų Afrikos vyndarių kooperatyvą (KWV). Nuo tada KWV ėmė dominuoti rinkoje, ir tai tęsėsi 80 metų. Ketvirtajame dešimtmetyje vynuogių augintojai taip pat įkūrė Pietų Afrikos vyno ūkininkų asociaciją (SAWFA), kuriai vadovavo ir kurios veiklą vykdė Hastingsas Beckas, mano tėvas. SAWFA spausdino ir platino vyno žurnalą ,,Die Wynboer”, tėvas ten reguliariai rašė skiltį, žurnalo dėka vyno populiarumas augo. SAWFA su Didžiosios Britanijos tarpininkais įkūrė bendrą įmonę ,,Vine Products“, ji buvo svarbi plėtojant vyno eksportą. Kad eksportas vyktų kuo efektyviau, reikėjo dar sukurti vyno kokybės ir kilmės kontrolės mechanizmus. Jie, pavadinti Vyno kilmės sistema (Wine of Origin system – WO), panašiai kaip Prancūzijos Appellation Controlé įstatymai, galutinai įsigaliojo 1973 metais. Vos prieš dvejus metus buvo sugriežtintos vyno kilmės taisyklės, pagal kurias WO kategorijos vyne turi būti 85 proc., o ne 75 proc. kaip anksčiau, pagrindinių vynuogių.
Nešvarios politikų rankos pasiekė ir taikiuosius Keipo vynuogynus. Šeštajame dešimtmetyje vadovavusi nacionalistų vyriausybė priėmė įstatymus, draudusius parduoti vyną bantams, t. y. juodiesiems afrikiečiams, ir uždraudė jiems gerti vyną. Keipo spalvotieji gyventojai išsaugojo teisę į svaigalus, nes per amžius dalį užmokesčio už darbą ūkiuose gaudavo vynu. Kas dieną jiems būdavo pateikiama ,,dozė“ skardiniame puodelyje – visiškai kaip viduramžiais vynuoges auginusiems vienuoliams! Šie įstatymai buvo atšaukti septintajame dešimtmetyje, o aštuntajame, KWV pareikalavus, buvo panaikintos vyno gamybos kvotos.
Po Keipo dangumi gaminamas vynas atspindi XVII ir XVIII amžiaus vyno gamintojų sodybų eleganciją ir tobulą grožį. Statydintos Malay amatininkų, puoštos baltais olandiškaisiais arba subtilesniais prancūziškaisiais kraigais, jos šildosi senų ąžuolų paunksnėje. Iš šono jas puošia arkinės durys į gilius rūsius, o vynuogynus juosia žema nelygiai tinkuota balta siena, įrėminanti peizažą. Varpelis vergams sukviesti dažnai tebekabo kiemo viduryje. Šio sodybos – vieni gražiausių namų architektūros pavyzdžių pasaulyje. Groot Constantia, Klein Constantia, Steenberg, Vergelegen, Rustenberg, Ida's Valley, Morgenster, Boschendal, Lanzerac, Zevenwacht, Blaauklippen, Rust en Frede, La Motte, Zorgvliet, Laborie, Bellingham, Allesverloren ir daugybė kitų pavadinimų byloja apie pirmųjų gyventojų istorijas ir viltis. Allesverloren reiškia ,,viskas prarasta“ ir primena vieną 1705-ųjų dieną, kai grįžę vežimu iš ilgos ir varginančios kelionės į bažnyčią Stellenboscho miestelyje šeimininkai rado sudegusius namus ir sugriautą ūkį.
Naujakuriai, palikę patogius namus senajame pasaulyje ir išsiruošę į pasaulio kraštą prieš 350 metų, atsivežė ne tik civilizuotą vyndarystės kultūrą, bet ir elegantiško gyvenimo įpročius. Kiekvienas, pažinęs Keipą, džiaugsis klestinčia vyno gamyba, kurios šimtametės tradicijos padės jai užkariauti XXI amžių.
Hilary Hope Guise
