Kada žmogus pirmąkart gurkštelėjo savo pasigaminto alaus – tiksliai nėra žinoma. Tačiau drąsiai galima teigti, kad šitai įvyko civilizacijos priešaušryje: dar nebuvo pastatytos piramidės, mįslingai nesišypsojo sfinksas, žmonija dar netgi neturėjo rašto, bet jau turėjo alų! Archeologinių kasinėjimų duomenys leidžia spėti, kad žmonės skanavo alų net prieš 8000 – 9000 metų. Tai netiesiogiai liudija to laikotarpio moliniuose induose rasti medžiagų likučiai, kurie identifikuoti kaip juose buvusio alaus liekanos. Pensilvanijos universiteto (JAV) antropologų atlikti tyrimai leidžia teigti, kad alų žmonės pasigamino netgi anksčiau už duoną, o ši atsirado tik kaip šalutinis alaus gamybos produktas. Tuo remdamiesi, mokslininkai iškėlė hipotezę, kad būtent alaus atradimas pakeitęs žmonijos raidą: tai jis paskatinęs neolito laikotarpio klajoklius rinktis sėslų gyvenimo būdą ir atsisakyti medžioklės žemdirbystės labui – juk alaus gamybai reikėjo užsiauginti javų, o javų lauką reikia nuolat prižiūrėti, tad… Kaip ten bebūtų, į kurią tik senovės civilizaciją bepažvelgtume – visur rasime alaus pėdsakų: vienur jis buvo gaminamas iš miežių ar kviečių (Artimųjų Rytų šalyse), kitur – iš kukurūzų (Amerikos žemyne), ryžių (Azijoje), sorgo ir sorų (Afrikoje) ir t.t.
Kai žmonės pagaliau išmoko rašyti, jie nepamiršo, kam turi būti dėkingi už lemtingą istorijos posūkį. Tigro ir Eufrato slėnyje rastose 6000 metų senumo molinėse šumerų lentelėse kruopščiai atvaizduotas alaus gamybos procesas ir duotas alučio receptas – seniausias rašytinis maisto gamybos receptas, kokį žino žmonija! Iš jo sužinome, kad šumerai alui gaminti naudojo miežių salyklą: daigintus grūdus rupiai sumaldavo, sumaišydavo su trupučiu vandens ir minkydavo tešlą, iš kurios kepdavo papločius. Šie buvo laužomi ir mirkomi karštame vandenyje, o į mirkalą su aplinkos mikroflora atkeliavusios laukinių mielių sporos padarydavo likusį darbą – sufermentuodavo tą misos prototipą ir paversdavo jį alumi, šumerų vadintu sikaru. Matyt, kai kuriuos iš alaus gamybai skirtų papločių šumerai panaudodavo užkandai – juk visi žinome, kad alus žadina apetitą. Vėliau susiprato iškepti nuo raugo likusius tirščius – taip gimė duona, kuri buvo ir skanesnė, ir skalsesnė, negu neraugintos tešlos papločiai (tad, ko gero, vadinti alų skysta duona yra ne visai tikslu: jau greičiau duona vadintina keptu alumi).
Šumerai pagardindavo alų kmynais, kadagiais, imbieru, muskatu, medumi, įvairiais vaisiais bei uogomis, netgi gėlių žiedais. Jo nenukošdavo, tad alui gerti naudojo specialiai tam pasigamintus šiaudelius iš bronzos, sidabro ar aukso. Kadangi, kaip liudija išlikę moliniai paveikslėliai, šumerai alų gerdavo sumerkę savuosius šiaudelius į bendrą indą, toks alaus gėrimas turėjo ypač suartinti draugus ir kaimynus. Šumerai taipogi tikėjo, kad alus turi daug gydomųjų savybių: šimtas iš beveik 700 vaistų receptų, pateiktų viename pirmųjų pasaulyje medicinos „vadovėlių“, išraižytame molinėse lentelėse prieš 3600 metų, mini alų kaip sudėtinę vaistinę medžiagą.
Tad alaus vartojimas plito, jo receptūra tobulėjo, o gamyba augo. Šumerų karalystės sostinėje Ure archeologai rado alaus daryklos liekanas, kurių amžius gali siekti net 4000 metų. Po šumerų Mesopotamijos valdovais tapę babiloniečiai tęsė ir vystė alaus gamybos bei vartojimo tradicijas: raižytose lentelėse jau išvardijamos net 16 skirtingų rūšių alaus – šviesaus ir tamsaus, miežinio ir kvietinio, su įvairiais pagardais, tinkančio prastuomenei ir skirto tik karališkam stalui.
Faraonų laikų egiptiečiai taip pat mėgo ir vertino alų, kurį vadino heget arba zythum. Graikų istorikas Eschilas teigia, kad egiptiečiai vartojo zythum gerokai anksčiau, negu jie pažino vyną. Sename papiruse rastas trijų stiprumo variantų alaus gamybos receptas liudija, kad Nilo sūnūs jį gardindavo kadagiais, kmynais, šafranu ir imbieru. Siekdami ilgiau išlaikyti mėgstamą gėrimą tinkamą vartojimui, egiptiečiai taipogi dėdavo į alų konservavimo savybių turinčių datulių. Išlikę rašytiniai šaltiniai liudija, kad alaus „gyvenimui“ pratęsti jau tuomet naudoti ir apyniai: ne tik egiptiečiai, bet ir Babilone gyvenę žydai virė alų su apyniais ir tikėjo, kad toks ex lupuli confectam („iš apynių pagamintas“) gėrimas švelnina raupsų ligos pasekmes. Nors pastarosios apynių savybės nepatvirtina medicininiai tyrimai, tačiau alui išties priklauso ligų profilaktikos bei epidemijų stabdymo nuopelnai: verdant alų, žūdavo vandenyje esančios bakterijos, tad jį vartojantiems senovės bei viduramžių gyventojams grėsdavo kur kas mažesnė tikimybė susirgti užkrečiamomis ligomis. Taigi posakis „alus gerti sveika“ jokiu būdu nėra tik šmaikšti frazė – tai žmonijos ilgametės istorinės patirties apibendrinimas.
Senųjų civilizacijų kūrėjams alus buvo ne tik maistas („skysta duona“), vaistas, atsipalaidavimo bei linksmybių šaltinis, bet ir „skysta valiuta“. Pirmą kartą istorijoje valiutinį statusą alus įgijo šumerų karalystėje, kurios valdovai įstatymiškai įtvirtino mokesčių mokėjimą alumi. Tai paskatino tolesnę alaus „valiutinio“ vaidmens plėtotę – šumerai, o įkandin jų babiloniečiai bei egiptiečiai, alumi ima mokėti skolas ir atsiskaitinėti tarpusavyje.
Valiutą privalu saugoti nuo padirbinėjimo, o žmonių sveikatą – nuo šarlatanų peršamų gėralų. Tad dar prieš 3700 m. paskelbtame seniausiame pasaulyje teisės aktų sąvade – Hamurabio kodekse – numatoma rūsti (bet sutikite – teisinga!) bausmė už prasto alaus gamybą: nevykėlis aludaris turi būti prigirdytas savo paties pagamintame niekale!
Turint omenyje universalų alaus vaidmenį ankstyvosiose civilizacijose, nenuostabu, kad alus tampa nuolatiniu sakmių bei mitų herojumi, jo kilmė sudievinama, o aludarių ir alaus vartotojų globėjais tampa svarbiausieji senovės religijų dievai. Seniausias žinomas literatūros kūrinys, maždaug prieš 5000 metų sukurtas šumerų epas „Sakmė apie Gilgamešą“, ne kartą mini gausiai alumi aplaistomas mitinių didvyrių puotas, o vienas iš epo herojų, pusiau žmogus pusiau žvėris laukinis Enkidu virsta žmogumi tik po to, kai atsigeria alaus. Tokį stebuklingą gėrimą tiesiog privalo globoti dievai, tad šumerų alaus deive tampa Ninkasi, kurios vardas reiškia „ta, kuri pripildo burną“, o jos duktė Siris – misos deive. Kaip ir pridera tikrai alaus globėjai ir mylėtojai, deivė Ninkasi vaizduojama nesiskirianti su sidabriniu alaus bokalu – jis nuolat kabojo deivei prie juostos ir, sprendžiant iš išlikusių šumerų mitų, buvo dažnai bei smagiai vartojamas pagal paskirtį.
Asirijos sostinės Ninevijos griuvėsiuose rastos prieš 4000 m. dantiraščiu rašytos molinės lentelės pasakoja biblinio Nojaus istoriją ir – aišku, jau atspėjote! – mini alų: apdairusis Nojus, nujausdamas ilgą plaukiojimą, į arką pakrauna nemažas alaus atsargas (turint omenyje legendinį Nojaus polinkį į arką paimti visko po du, galima patikimai spėti, kad ir alaus jis pasirūpino dvigubai). Kai kurie Biblijos tyrinėtojai daro prielaidą, kad joje minimas raugas, kurį Mozė uždraudė žydams vartoti kelionės per dykumą metu, iš tikrųjų reiškia ne ką kitą, o alų –Mozė apdairiai norėjęs apsaugoti žydus nuo atsipalaidavimo, kol bus pasiektas kelionės tikslas. Kiti Biblijos tyrėjai dar drąsesni, jie teigia, kad biblinė mana tebuvo aluje virtos kruopų košės gumuliukai. Jei tai tiesa, nenuostabu, kad išsikapstyti iš dykumos žydams prireikė net keliasdešimt metų.
O štai egiptiečių mitai alui priskiria žmonijos gelbėtojo šlovę. Kai, pasak jų, pašėlusi leopardo pavidalo deivė Hatorė negailestingai žudė žmones, net galingiausias saulės dievas Ra negalėjo jos sustabdyti tol, kol nesusiprato išvirti alaus (taip, pasak egiptiečių, tapdamas pirmuoju pasaulyje aludariu). Paragavusi šio dieviškos kilmės gėrimo, Hatorė pamiršo savo kruvinas užmačias, pasuko taikių linksmybių keliu ir tapo alaus gėrėjų globėja. Aludarius globoti imasi vienas svarbiausiųjų egiptiečių panteono dievų Oziris, o zythum, kaip liudija vienas seniausių egiptiečių rašytinių šaltinių „Mirusiųjų knyga“, tampa neatskiriamu religinių apeigų atributu – jis aukojamas dievams, siekiant šių palankumo. Per visą žmonijos istoriją niekada ir niekur kitur alus nebuvo taip gerbiamas, kaip senajame Egipte: čia net karalių dinastijos rėmėsi alumi ir aludaryste! Antai prieš 4800 m. rašytame papiruse randama nuoroda į Ozirio palaimintą „alaus karalių dinastiją“, kuri viešpatavo šiaurės Egipto mieste – karalystėje Pelusijuje (buvusiame netoli dabartinio Port Saido).
„Kas gerai dievams, tas dar geriau mirtingiesiems“ – turbūt šitaip mąstydami senovės egiptiečiai alų ne tik atnašavo dievams, bet ir patys uoliai skanavo. Taip uoliai, kad apie 2000 m. pr. Kr. Egipto valdovai pirmąkart žmonijos istorijoje griebiasi prohibicijos – pamėgina riboti aludžių („heget namų“) skaičių! Tačiau šis mėginimas pažaboti žmogaus prigimtį nebuvo sėkmingas, kaip ir visi vėlesni panašūs bandymai.
Vis dėlto graikų bei romėnų laikais alus pamažu praranda savo padėtį visuomenėje, užleisdamas ją vynui. Šiltame pietų Europos klimate vynuoges lengviau auginti, o vyną paprasčiau pagaminti, negu alų, be to, pastarąjį sunkiau išsaugoti ilgesnį laiką. Nuo tada alaus gamybos tradicijas tęsia ir tobulina daugiausia šiaurėje gyvenančios tautos – germanai ir galai. Tačiau alus neišnyksta visiškai ir iš graikų bei romėnų akiračio: IV – V a. pr.Kr. gyvenę graikų dramaturgas Sofoklis, filosofai Ksenofontas ir Aristotelis savo raštuose mini alų ir „miežių vyną“, pirmojo mūsų eros šimtmečio romėnų istorikai Plinijus Vyresnysis ir Tacitas aprašo mėgstamą galų gėrimą – iš miežių nuoviro daromą ir kmynais, kalendra, cinamonu bei pelynais pagardinamą stiprų alų, o kiek vėliau Plinijus Jaunesnysis priskaičiuoja net 195 jam žinomas alaus rūšis. Alų romėnai pagarbiai vadina cerevisia – sujungdami derlingumo deivės Cerės vardą su žodžiu vis, reiškiančiu jėgą, stiprybę (romėniškojo alaus pavadinimo pėdsakai iki šiol ryškūs ispanų ir portugalų kalbose, kuriose alus yra atitinkamai cerveza ir cerveja).
Kai pirmo tūkstantmečio viduryje vyną gurkšnojantys romėnai nesugeba atsilaikyti prieš alų geriančius germanus, galus ir gotus, Romos imperija subyra, o alus bent iš dalies atgauna anksčiau turėtas istorijos katalizatoriaus pozicijas. Toliau paminėsime tik keletą ryškiausių alaus pėdsakų, paliktų viduramžių bei naujausių laikų žmonijos istorijoje.
Šeštojo amžiaus pabaigoje Popiežius Grigalius I, primygtinai prašomas kunigų misionierių, perkelia iki tol spalio mėnesį švęstas Kalėdas – Kristaus gimimo šventę – į gruodžio 25 dieną, nes kaip tik tądien germanų gentys švenčia alumi gausiai aplaistytą saulėgrįžos šventę. Pasinaudodami tinkamai įforminta švente ir nemokamai siūlydami alų, misionieriai daug greičiau ir efektyviau sugebėdavo patraukti germanų dėmesį ir atversti juos į krikščionybę (ar tik ne iš čia ir bus kilusi stipraus kalėdinio alaus virimo tradicija?). Kai kada, ypač Naujajame Pasaulyje, alus netgi pakeičia vyną per mišias, o Peru miestuose rastose XVII amžiaus freskose, vaizduojančiose Paskutinę vakarienę, Jėzus vaizduojamas siūlantis savo mokytiniams ne vyną ir duoną, bet čičą, indėnišką kukurūzų alų, ir – niekuomet neatspėtumėte! – keptą jūrų kiaulytę.
1215 metais anglų baronai, derėdamiesi dėl savo laisvių su karaliumi Džonu, nepamiršta alaus svarbos: jiems reikalaujant, į garsiąją „Magna Carta“ įrašomas specialus alaus kokybei ir jos priežiūrai skirtas punktas. 1774 m. lankydamasis kaimynystėje esančioje alaus darykloje, britų savamokslis tyrėjas Johnas Priestley susidomi burbuliukais, kylančiais iš alaus statinės – ir atranda deguonį.1876 metais, atsiliepdamas į prancūzų aludarių susirūpinimą dėl alaus kokybės ir neilgaamžiškumo, prancūzų mokslininkas Louis Pasteras nuodugniai ištiria alaus gamybą, o tyrimo rezultatus apibendrina savo garsiąjame veikale „Alaus studijos“ (Etudes sur le Biérre), kuriame atskleidžia mielių vaidmenį ir pasiūlo alaus apsaugos nuo ankstyvos „mirties“ būdą – tai, kas šiandien vadinama pasterizacija. Tais pačiais metais Basso alaus darykla Didžiojoje Britanijoje oficialiai užregistruoja pirmąjį pasaulyje prekybinį ženklą: raudoną trikampį, kuriuo žymi savo verdamą šviesųjį elį. 1882 metais šį simbolį įamžina vienas iš impresionizmo pradininkų Eduardas Manet savo garsiajame paveiksle „Folies – Bergére baras“. Taigi alus buvo ir tebėra ištikimas žmonijos palydovas – jis pakaitomis tai suko istorijos ratą, tai sukosi jame….
Taip pat skaitykite:
