Britanijos gyventojai yra vieni energingiausių vyno gėrėjų pasaulyje, kone pusė viso pasaulio aukščiausios kainų kategorijos vynų perkami ir parduodami būtent Londone; čia – galingiausi Europos vyno pirkliai, Britanijos sostinės vyno vertinimo renginiai, vertintojai ir someljė, nustatantys kartelę visiems kitiems. Tačiau Anglijos vynas..? Daugelio nuomone, tai kaip juvelyriniai dirbiniai arba rankinukai iš Rusijos: naudotojų ir mėgėjų daug, poreikis didelis, bet tai, ką jie daro patys... Ačiū, geriau nereikia.
Niūrų pavasario savaitgalį nuvažiuoju į Stenleiką (Stanlake), vieną žinomų Anglijos vyno dvarų, esantį netoli nuo mano namų, Barkšyro (Berkshire) grafystėje, į vakarus nuo Londono. Tai vienintelė iš visų šalies grafysčių, oficialiai vadinama karališkąja (joje yra Vindzoro pilis, Jos Didenybės vasaros rezidencija). Viskas aplink Londoną šimto kilometrų spinduliu – nesibaigiantys nykiai vienodi dviaukščių namų skruzdėlynai, sandėliai, garažai ir keliai su greito maisto restoranais, ir tik kur ne kur išlikę senoviniai miestukų centrai, parkai ir dar neužstatytos žalumos dėmės.
Tvaifordas (Twydford) – vienas tokių miestukų, su siauromis gatvelėmis, bažnyčiomis ir maža geležinkelio stotimi. Greta glaudžiasi senas Stenleiko dvaras, įkurtas dar XII amžiuje ir įkūnijantis tai, ko turistai tikisi iš Anglijos: raudoni mūrai, apipinti vijoklių. Pats dvaras yra savininko asmeninio gyvenimo teritorija, tad į ją nesiveržiu. Atvykėlius ir pirkėjus savininkas Piteris Dartas (Peter Dart) priima „rūsyje“ – taip vadinama vyninės parduotuvė.
Nors diena ne turistinė, ir sezonas dar neprasidėjęs, svečių ir pirkėjų yra (kone visi, kuriuos mačiau, užsieniečiai). Vasarą, sako Piteris, jų būna žymiai daugiau, stovėjimo aikštelė tarp dvarą supančių vynuogynų būna pilna automobilių. Žmonės atvažiuoja ragauti ir pirkti, kartais dvare būna degustacijos, galima užkąsti. Labai gerai viską įsivaizduoju, nors šiandien ir ne tokia diena: Britanijos gyventojo gamta ir orai nelepina, ir niekas kitas nesugeba taip mikliai kaip anglas pasidžiaugti geru oru, išsitempti į atokaitą groteles mėsai kepti, lauko baldus (kuriuos turi kiekvienas save gerbiantis šeimininkas, net jei sodas ir mažytis, o pasinaudoti jais tenka tik kelis kartus per metus) ir atkimšti vyno butelį. Vynas lauke, tarp medžių – efemeriška svajonė, kurios uodegą ūkanotų salų gyventojas griebia kiekvienai progai pasitaikius.
Piteris Dartas nesutinka, kai pavadinu jį vyndariu. „Aš ne vyndarys, aš verslininkas, visą savaitę dirbu Londone, o čia mano hobis.“ Jis nusipirko dvarą dar ir todėl, kad jam ir jo šeimai buvo patraukli mintis gyventi senoviniuose mūruose. Pagalvoju: tikrai, turėtų būti žymiai smagiau nei standartinis pasiturinčios klasės atstovo būstas: penkių miegamųjų dviaukštis namas su trimis vonios kambariais ir dviem garažais pusvalandžio atstumu nuo Londono centro, važiuojant traukiniu. Aš irgi būčiau nieko prieš, jei tik galėčiau atlaikyti tokį ritmą: po darbo savaitės, bet kuriam verslininkui trunkančios daugiau nei keturiasdešimt valandų, savaitgaliais užsijuosti prijuostę ir pasitikinėti svečius, pilstant vyną, pasakojant apie dvarą ir skaičiuojant pinigus.
Vyndarius ir kitus specialistus jis samdo, įranga – sava, vyninė įsikūrusi senuose dvaro ūkiniuose pastatuose. Skirtingai nuo daugelio kitų vyninių, „Stanlake Park“ kasmet gali pati apdoroti iki 200 tonų vynuogių. Gamybinių pajėgumų užtenka ir savo, ir kitų vynuogynų derliaus perdirbimui. Iš to neuždirbsi, sako Piteris, nors vyno ūkis už visas gamybos išlaidas sumoka pats, subsidijuoti jo nereikia. Jis sako, kad gal kai kurios iš Anglijos vyninių ir sugeba dirbti pelningai, tačiau ne daugelis ir ne kiekvienais metais. Žadėtas visuotinis atšilimas, keletą metų Anglijai dovanojęs karštesnes vasaras ir brandinęs saldesnes uogas, vėl atidėtas, rodos, nenumatytam laikotarpiui. Žurnalistų kalbos apie tai, kad dėl klimato ilgainiui Anglija pagal vyno gamybos apimtis prilygs bent jau Portugalijai, liko tik žurnalistų kalbomis ir pagelto kartu su laikraščiais, kuriuose buvo išspausdintos.
Taigi dažniausiai žmonės Anglijoje užsiima vynininkyste, nes jiems patinka toks gyvenimo būdas, nes gyvenimas ne miesto grūstyje, bet kaime ir dar savame dvare – nuo pramonės revoliucijos laikų anglo širdyje giliai paslėpta svajonė, vargiai pasiekiamas idealas, kaip japonui – namas kalnuose su nuosavu karšto vandens baseinėliu, kurį pripildo mineralinio vandens šaltiniai. Svajonė, retai kada išsipildanti. Jos saldžių vaisių ragauja tik reti laimingieji.
Kadangi didelio pelno nesitikima, „Stanlake Park“ vyninė smaginasi maždaug 10 hektarų vynuogynuose augindama daugybę vynuogių veislių. Tai ne tik anglo ausiai gerai pažįstamos ‘Pinot Noir’, ‘Chardonnay’ ir ‘Gamay’, bet ir ‘Pinot Meunier’, ‘Dornfelder’, ‘Gewurtzraminer’, ‘Ortega’, ‘Bacchus’, ‘Muller-Thurgau’, ‘Madeleine Angevine’, ‘Scheurebe’ – daugiausia tai, kas veista ir tobulinta vokiškajame vyninuogininkystės pasaulyje, kaip ir dera, nekaršto klimato šalyse.
Ragauju vyną. Raudonasis „Ruscombe“, iš ‘Triomphe’ ir ‘Dornfelder’ vynuogių – fermentuotas su odelėmis siekiant spalvos ir skonio sodrumo, lygus, nepiktai ir neįkyriai vaisinis, bet nepribloškiantis ir nestuksenantis krumpliais į stalą. Galiu įsivaizduoti save geriantį šį vyną sode, galbūt prie švelnių mėsiškų patiekalų.
Baltasis įspūdingesnis. „Regata“ – gaivios žolės ir žiedai, tik ne saldūs, ne tropiniai, bet santūrūs, iš pievų, beveik lietuviški savo kuklumu. Tikra vasara. „Kings Fumé“ – vienintelis brandinamas ąžuolo statinėse: sviestas ir vanilės saldumas. Čia tikriausiai nuo statinės ta vanilė.
Vynai kokybiški, bet ar gali konkuruoti savo kainų kategorijoje? Vargu, mano Piteris Dartas. Jis pats eksportu neužsiima, specializacija ne ta, be to, siuntimo kaina padvigubins jau ir taip nepigaus vyno kainą pirkėjui. Šis vynas parduodamas arti prie namų, jis, kaip ir kiti angliški vynai – vietos įdomybė, patiekiamas aplinkinių restoranų ir gastronominių aludžių (gastropub – sena smuklė, kur parduodamas ne vien alus, bet yra ir neblogas vyno sąrašas bei padori virtuvė su profesionaliu šefu), kur žmonės nori mėgautis vietos maistu ir gėrimais. Namų gamyba, apčiuopiamas lokalumas – šio dešimtmečio mada, ir jai angliškas vynas labai tinka. Maža to, noras vartoti vietos prekę skatina ir atlaidesnį požiūrį į kainą: jei angliški vynai konkuruotų tik pagal kainos ir kokybės santykį ir negalėtų naudotis sentimentalaus „vietiškumo“ stygele pirkėjo sieloje, vargu ar čia klestėtų vynininkystė taip, kaip dabar.
Pono Darto vynas „Stanlake Park“ vyninės parduotuvėje kainuoja nuo 7 iki 10 svarų (28–40 litų), kartais jo dar galima nusipirkti brangiuose prekybos centruose „Waitrose“, bet ne visuose ir ne visada. „Jei nueičiau su jumis į „Waitrose“, už tokią kainą lentynoje tikriausiai išrinkčiau jums geresnį vyną nei šis,“ – sako Piteris. Atvirumu nėra ko stebėtis: jis sutinka, kad anglišką vyną žmonės renkasi visai ne dėl to, kad jis pigesnis arba kad geresnis nei kiti tos pačios kainos vynai, arba kad vynas toks, kokio kitur neparagausi. To niekas ir neteigia.
Galynėtis su Prancūzijos, Italijos ar naujojo pasaulio vynuogynais, dosniais orais ir sena gamybos tradicija nėra prasmės, ir to Anglijos vyndariai nesiekia. Jie nesiūlo unikalaus produkto ar nepakartojamo skonio. Iš esmės, tai profesionaliai dirbantys mėgėjai, darantys ir pardavinėjantys neblogą, nors ir nepigų, vyną, tuo užsiimantys dažnai vien todėl, kad galima (o ne todėl, kad reikia), ir besidžiaugiantys tiek pačiu procesu, tiek ir jo rezultatais. Be kita ko, jie paneigia mitą, kad anglai viską pirmiausia apskaičiuoja buhalterio protu, o širdis įsijungia tik paskui. Nieko panašaus! Šie žmonės vyną daro vedami jausmų. Sąžiningas hobis, dar ir dorai atliekamas – ne taip jau maža.
Taip pat skaitykite:
