Stambūs pardavėjai dažnai numarina mažas, specializuotas parduotuves. Tai visiems žinoma. Kai patogumas ir prekės kaina lentynoje (dar ir perbraukta, o viršuje užrašyta dvigubai mažesnė – ypatingas pasiūlymas!) yra pagrindinis veiksnys pirkti, smulkiesiems prekiautojams pasidaro labai sunku ir belieka skaičiuoti dienas iki bankroto.
Vyno parduotuvių Anglijoje pavyzdys – labai pamokantis.
Pastaruosius porą dešimtmečių Anglija džiaugėsi nematytu savo istorijoje vyno kultūros suklestėjimu. Vynas, kaip gėrimas, nusimetė pretenzingų ponų prabangos prekės ir pigios tautinės egzotikos etiketę, jį pradėjo gerti beveik visi. Maža to, daugelis pradėjo domėtis naujomis šalimis ir tokiomis vynuogių veislėmis, kurių anksčiau nebuvo ragavę. Šalis tapo didžiausia pasaulyje vyno importuotoja.
Regis, puikios sąlygos klestėti vyno parduotuvėms. Atrodė, kad taip ir bus: specializuotų vyno parduotuvių tinklai plėtėsi ir nuomojosi naujas patalpas, o kartu augo ir vadinamieji tiesioginiai pardavėjai, smulkaus vyno urmo parduotuvės, „vyno sandėliai“ ir interneto prekybininkai, iš kurių paprastai galima pirkti ne mažiau nei dėžę vyno (dvylika butelių).
O paskui mažmeniniai pardavėjai pradėjo kristi kaip persirpusios vynuogės. Dešimtis parduotuvių turėjęs tinklas „Wine Cellar“ bankrutavo 2009 m. Tais pačiais metais susmuko „First Quench“ – bendrovė, valdžiusi daugiau nei šimtmetį gyvavusį parduotuvių tinklą „Threshers“ ir žinomą tinklą „Wine Rack“. O šių metų pradžioje, neišlaikiusi daugiau nei 20 mln. svarų sterlingų skolos naštos ir mokesčių inspekcijai atsisakius toliau laukti mokėjimų, žlugo „Oddbins“, vienas labiausiai žinomų šalies tinklų, kažkada turėjęs beveik tris šimtus parduotuvių. „Oddbins“ prekybininkai, didžiavęsi išmaniais specialistais ir eklektišku asortimentu, dalį savo parduotuvių uždarė, kitas pardavė, o dar kitoms bankroto administratoriai ieško pirkėjų.
„Oddbins“ žlugimas daugeliui trisdešimtmečių ir keturiasdešimtmečių prilygo artimo draugo mirčiai. Čia perkamas vynas milijonams viduriniosios klasės anglų buvo XX amžiaus pabaigos ir XXI amžiaus pradžios gerovės, puikios nuotaikos ir kosmopolitinės, užsieniui atviros naujosios Anglijos simbolis: kaip atostogos užsienyje kelis kartus per metus, skrydžiai į Italiją ilgajam savaitgaliui, slidinėjimas Alpėse ir ekologiška parfumerija iš tolimų kraštų.
Paprasčiausia būtų teigti, kad vyno parduotuves pakirto ekonomikos nuosmukis, bet tai būtų ne visa tiesa. Žinoma, didieji maisto prekių tinklai smogė skaudžiausią smūgį. Britanijos gyventojai šiandien beveik du trečdalius viso vyno perka kartu su duona, kukurūzų dribsniais, dešrelėmis ir skalbiamaisiais milteliais – prekybos centruose. Didieji žaidėjai, tarkim, supergigantas „Tesco“, ir mažesnieji, kaip „Sainsbury‘s“, „Morrisons“, „ASDA“, „Waitrose“, yra nenugalimi dėl savo įtakos vyndariams ir galimybių išmušti iš gamintojų kiekvieną įsivaizduojamą ir neįsivaizduojamą nuolaidą.
Maisto prekių tinklams netenka galvoti apie tai, kas labiausiai slegia vyno parduotuvėles: patalpų nuomos išlaidas ir atlyginimus pardavėjams. Čia visomis išlaidomis dalijamasi su didžiuliu prekybos centru. Net ir didelio vyno skyriaus nuomos išlaidos tokioje parduotuvėje yra mažareikšmės visų išlaidų mastu.
Maisto prekių tinklai turi vieną silpnybę: nepaisant specialistų pastangų (kartais ir visai sėkmingų) atskirose lentynose pasiūlyti retesnio, brangesnio, įdomesnio vyno, jie tebelieka nuspėjamo ir nuobodaus vyno tiekėjai. Tik labai naivus pirkėjas džiaugiasi matydamas dažnai ir gausiai „nukainotus“ nuo 9,00 svarų iki 4,50 svarų už butelį vynus. Net ir neišprusęs mėgėjas gali suprasti, kad nuolaida – išgalvota, nes už vyną, kurį jie parduoda, devynių svarų (36 litų) vis tiek beveik niekas nemokėtų: jų „ypatingo pasiūlymo“ kaina kaip tik ir atitinka gėrimo kokybę.
Tačiau ir pirkėjas, kuris ieško kažko įdomesnio ir sutinka mokėti daugiau (kartu galėtų užtikrinti pardavėjui puikų antkainį) dažniausiai praslysta pro mažų parduotuvių tinklą. Jo išskėstomis rankomis laukia sandėliai ir „smulkaus urmo“ toli gražu ne smulkūs pardavėjai. „Majestic Wine“, stambiausias šalies pardavėjas, parduodantis po dėžę ir daugiau, šalyje turi daugiau nei pusantro šimto parduotuvių-sandėlių ir vargo nemato.
Tony Laithwaite‘as pradėjo pardavinėti vyną tiesiogiai daugiau nei prieš keturis dešimtmečius. Jis vežė vyną iš Bordo, paskui tapo pirmuoju Australijos vyno importuotoju (iki 1974 m. Britanijoje beveik nebuvo vyno iš kengūrų šalies). Dabar jis yra vienas labiausiai žinomų šalies prekybininkų, nes jo pasiūlymai užtvindę žiniasklaidą.
Laithwaite‘as suprato, kad, turint išmonės, dėžę vyno galima įsiūlyti bet kokia dingstimi. Jis įkūrė laikraščio „The Sunday Times“ vyno klubą, kurio nariams reguliariai siunčiama dėžė su 12 butelių, paskui pradėjo veisti visokius klubus, siūlančius „retą galimybę“ susipažinti su vynu, kurio „beveik niekas nežino“. Šiandien Laithwaite‘as turi 700 tūkst. pirkėjų, apmėtomų katalogais ir ypatingais pasiūlymais.
Šiame sektoriuje – ir kiti žaidėjai, tokie, kaip „Virgin Wines“, „Averys of Bristol“ (pastarieji įsikūrė daugiau kaip prieš du šimtmečius, kaip jie sako, „tik 23 metus po to, kai kapitonas Kukas atrado Australiją“ – tačiau šiandien daugiausiai pinigų užsidirba būtent iš tiesioginės prekybos, o ne iš didmeninio tiekimo) ir daugybė senų ir naujų, stambių ir senų bendrovių, neapsikraunančių prekybos parduotuvėse našta, gyvenančių ir dirbančių gerai sutvarkytuose, šviesiuose ir pigiuose sandėliuose, ir siunčiančių prekes paštu. Šiandien mažne kiekvienas laikraštis turi „savo“ vyno klubą, nors iš tikrųjų tai yra kita tų pačių prekybininkų veiklos etiketė: patys leidėjai, be abejo, redakcijose vyno nelaiko, voratinklių nuo butelių nešluosto ir su spauda tie vynai niekaip nesusiję.
Tikriausiai tasai neseniai atsiradęs įprotis pirkti ne mažiau nei 12 butelių (jei perki maisto prekių parduotuvėje – ne mažiau 6: beveik visi ir visada siūlo nuolaidas, nepriklausomai nuo vyno rūšies, perkantiems po 6 butelius ir daugiau) ir buvo paskutinė vinis, įkalta į ąžuolinį miesto centre merdinčių vyno parduotuvių karstą.
Šios vyno parduotuvės neturi savo pirkėjo, kuriam siūlytų tai, ko negali pasiūlyti kiti. Jos gali būti patrauklios atsitiktinai užklydusiam, į svečius išsiruošusiam žmogui, kuris nori nupirkti butelį dovanų šeimininkams. Iš tokių asmenų išlaikyti žmoniškas prekybos apimtis labai sunku. Jų tiesiog nėra pakankamai. Tačiau net ir jie, labai tikėtina, nepatingės užsukti į netoliese esančią maisto parduotuvę, kur šalia butelio šeimininkui nupirks dar šokoladinių saldainių dėžutę šeimininkei ir maišelį karamelių jų vaikams.
Vyno parduotuvės dabar šiek tiek primena kelionių agentūrų biurus: čia užeina tik tie, kas nemoka arba nenori naudotis internetu, kas nesugeba net telefonu nusipirkti bilietų ir užsisakyti viešbučio. Tokių būna, bet jų vis mažiau.
Vyno parduotuvės visai neišnyks. Didmiesčiuose liks itin elitinės, tokios kaip garsioji Londono „Berry Bross & Rudd”, gyvuojanti tris šimtmečius ir, ko gero, gyvuosianti dar tiek pat.
Tačiau ši parduotuvė turi tai, kuo negali pasigirti 99 proc. jos kolegių šalyje – netoliese gyvena ir dirba bankininkai, teisininkai ir kiti itin turtingi žmonės, perkantys dėžę vyno už tūkstantį, o kai kada ir už 15 000 svarų sterlingų (pastarasis vynas nėra laikomas kaip egzotinis pavyzdys: 2008-ųjų metų „Chateau Lafite Rothschild Pauillac“ vyno parduotuvėje yra net trys dėžės; vadinasi, paklausos esama, nors tas vynas dar du tris dešimtmečius bręs).
Daugumoje šalies vietų tokių žmonių nėra, arba jų – vienetai, o tai reiškia, kad nebus prielaidų tokiai parduotuvei išsilaikyti.
