Pasaulis keičiasi. Ir bent jau alaus įvairovės požiūriu – jis keičiasi į gerąją pusę. Tad šiandien netgi galime kalbėti apie tikrą alaus kultūros renesansą!
Renesanso sąvoka dar nuo mokyklos suolo daugumai asocijuojasi su Italija. Turistai iš viso pasaulio plūsta į renesanso lopšiu vadinamą Italiją ne tik trokšdami pasigėrėti architektūros ir vaizduojamojo meno šedevrais, bet ir pasimėgauti puikia virtuve bei geru vynu. O štai alaus mėgėjas Italijoje iki šiol turėdavo nusiteikti stoiškai: gardų patiekalą tekdavo derinti arba su vynu, arba su neišraiškingo skonio alumi. Visa Italija buvo liete užlieta banalios aludarystės milžinų „Peroni“ ir „Moretti“ produkcijos, kurios jūroje alaus žinovai išskirdavo vos vieną kitą dėmesio vertą alų. Pavyzdžiui, sodrios raudonos spalvos ir salyklinio skonio „La Rossa Moretti“, gerai derantį su pica, bei sunkiai atrandamą itališką retenybę su dūmo prieskoniu „Splügen Fumee“.
Nūnai jau galima kalbėti apie antrąjį Italijos renesansą – alaus kultūros. Nes sąvoka „itališkas alus“, dar neseniai kėlusi kreivą šypsnį alaus mėgėjų tarpe, dabar vis dažniau sutinkama pagarbiu linktelėjimu: išradingi mažieji šalies aludariai po truputį, bet ryžtingai kuria Italijos, kaip vyno ir alaus krašto, įvaizdį.
Kaip XIV amžiaus viduryje kilęs renesansas siejamas su mėginimu atgaivinti Antikos kultūrą, taip ir XX amžiaus pabaigoje prasidėjusio alaus kultūros atgimimo ištakose galima įžvelgti Italijos aludarystės entuziastų bandymą imituoti nuostabiuosius belgiško alaus stilius. Skirtingai nuo vokiečių aludarių, pabrėžiančių savo ištikimybę 1516 metų Renheitsgebot alaus grynumo įstatymui, leidusiam alaus virimui naudoti tik salyklą, apynius, vandenį ir mieles, inovatyvieji italai seka belgų pavyzdžiu – alaus skonio gamą išplečia įvairiais salyklo priedais, pradedant apelsino žievelėmis ir baigiant pelynais.
Antai bene garsiausias naujosios italų aludarių kartos atstovas Teo Mussa savo verdamiems „Le Baladin“ daryklos alučiams pasitelkia imbierą, kvapiuosius sakus ir specialius riešutinio skonio „Kamut“ kviečius (alus „Nora“, 6,8 proc.). Kitame jo aluje, belgiško ambre stiliaus daryklos flagmane „Le Baladin Super“ (8 proc.), juntamos abrikosų, migdolų ir cinamono skonių natos. Alui „Le Baladin Wayan“ (5,8 proc.) virti naudojami keturių rūšių javai – miežiai, rugiai, kviečiai bei avižos – ir apie dešimtį visokiausių pagardų. Kito šios mažosios daryklos alaus (sunkiai ištariamu pavadinimu „Xyauyù“), priskirtino miežių vyno kategorijai, jėga matuojama net 12 proc. alkoholio stiprumu. Ir išvaizda, ir aromatu jis panašus į cheresą: pilant į taurę visiškai neputoja, yra rusvai raudonos spalvos, tirštas, salsvas (kažin kaip jo skonis pasikeistų keletą metų pabrandinus butelyje?), puikiai derantis su aštraus skonio avies pieno sūriais. Tai tik keli „Le Baladin“ maestro T. Mussos kūrybos vaisiai, jų yra gerokai daugiau: „Elixir“, „Isaac“, kalėdinis „Noel“, itin stiprus „Trenta e Lode“...(deja, šių eilučių autoriaus dar neragauti). Beje, teigiama, kad alaus maestrosavajai kūrybai pasitelkia meną ir tiesiogine prasme: ant rauginamo „Le Baladin“ alaus statinių jis esą uždeda ausines, iš kurių sklindanti muzika, jo įsitikinimu, skatina harmoningą mielių darbą.
Netoli Turino rinktinį alutį verda nedidelė, bet gana pretenzingai pavadinta darykla „Birrificio Italiano“(„Italijos alaus gamykla“). Tačiau jos savininkų pretenzijos neapsiriboja tik pavadinimu: jie yra vieni labiausiai pašėlusių aludarių Italijoje! Spręskite patys: alaus virimui jie naudoja ne tik cinamoną, medų, vyšnias, juoduosius serbentus bei šeivamedžio uogas, bet ir tokius netradicinius priedus, kaip juodieji pipirai, rožių ir žibuoklių žiedlapiai. Be to, šios daryklos „Scires“ (7.5 proc. alk.) alui fermentuoti pasitelkiamos laukinės mielės – analogiškai daroma ir Briuselio apylinkėse, rauginant garsųjį lambic. Fermentuojant „Scires“ į salyklą dedama trešnių – tai dar vienas įrodymas, kad Italijos aludarius įkvepia ilgametė belgų patirtis ir jų sukurti stiliai, šiuo atveju – tradicinis belgiškas kriek. Tačiau „Scires“ jokiu būdu nelaikytinas belgiško kriek imitacija, tai originali belgiško skonio variacija.
O kur dar „Birrificio di Como“ alus, kurį verdant į salyklą dedama medaus ir skrudintų kaštonų, „Piccolo“ daryklos „Chiostro“ alus, kurio virimui naudojamas kartusis pelynas (išgarsinęs absentą!), vaisiškas alus su dūmo prieskoniu „Torbata“... Visų čia išvardyti ir aptarti neįmanoma, nes tokių daryklų – ieškančių, eksperimentuojančių, verdančių – visoje Italijoje yra ne viena ir ne kelios, o gerokai per šimtą! Tiesa, daugiausia jų telkiasi šiaurinėje Italijos dalyje, Milano ir Turino apylinkėse, tačiau nauji vėjai pamažu skverbiasi ir į šalies pietus – jau ir Sicilijoje veikia kelios mažosios nestandartinio alaus daryklos. Alaus renesansasjau beldžiasi ir į enotekas, itališkas vyno parduotuves; vis drąsiau į jas siūloma įsileisti ir išskirtinį alų.
Šiandien alaus kultūros atgimimą galima stebėti ne tik Europos pietuose (Italijoje), bet ir šiaurėje. Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje taip pat dygsta nedidelės pagal gamybos apimtį, bet didelių ambicijų turinčios alaus daryklos. Tiesa, Italijos fenomenas čia niekuo dėtas, tai tiesiog paralelinis alaus entuziastų sąjūdis, siekiantis išsaugoti arba atgaivinti senąsias alaus virimo tradicijas bei kurti naujus išskirtinius alučius, kilęs kaip atsakas į tą „plokščio“, beveidžio masinio alaus vandenyną, liulantį daugelyje pasaulio kraštų. Sėkmingi mažųjų daryklų žingsniai, savo ruožtu, privertė „didžiuosius brolius“ ieškoti naujų sprendimų: šiandien jau ir „Carlsberg“ turi ypatingo, išrankiems alaus mėgėjams skirto alaus tvenkinėlį – „Jacobsen“ alaus šeimynėlę. Jai priklauso ir bene brangiausias pasaulyje (daugiau nei 800 litų už butelį) išskirtinis „Jacobsen Vintage“ alus, kuriam gamintojas duoda net 50 metų (!) laikymo terminą.
O kokia padėtis Lietuvoje? Ar čia juntama alaus kultūros atgimimo banga? Manau, kad taip. Štai Vilniuje jau keleri metai veikia „Alaus namai“, kuriuose lankytojai visada gali paragauti keliolikos rūšių mažųjų daryklų alaus, keliuose Lietuvos miestuose jau atidarytos „gyvo“ alaus krautuvėlės, kuriasi gero alaus mėgėjų sambūriai – „Tikro alaus draugija“, „Alaus brolija“, „Alaus klubas“ ir kiti. Kai kuriose specializuotose vyno parduotuvėse jau galima rasti įdomių, Lietuvai nebūdingų alaus rūšių: antai „Vynoteka“ įveža puikių angliškų elių. Atrodo, ši banga jau pasiekė ir didžiuosius Lietuvos gamintojus, nes „Kalnapilis“ neseniai paskelbė apie naujų alaus atmainų paiešką ir išleido į rinką pirmąjį bandinį – angliško rudojo elio (brown ale) stiliaus „Kaštonų alų“. Ką gi, kaip sako Rytų išminčiai, net ir ilgiausia kelionė prasideda nuo pirmojo žingsnio...
Taip pat skaitykite:
