Arnoldas, Augustinas, Bernardas, Brigita, Hildegarda, Kristoferis, Lukas, Leonardas, Silvestras, Sikstas... Kas tarp jų bendra? Pirmasis atsakymas peršasi savaime: juk tai – šventųjų vardai. Tačiau yra ir kitas, nors ir ne toks akivaizdus, juos vienijantis požymis. Tai – alus. Ne tik šių išvardintų, bet ir daugelio kitų šventųjų vardai puikuojasi ant alaus etikečių, dalis iš jų amžiams įrašyti alaus istorijoje, o kai kurie netgi nusipelnė alaus šventųjų vardo.
Nuo pat krikščionybės pradžios alus turėjo daug draugų ir globėjų šventųjų gretose. Apaštalas Šv.Matas, Šv.Augustinas iš Hipo, Šv.Lukas gydytojas, Šv.Armandas ir Šv.Nikolas, kuris mums geriau pažįstamas Santa Klauso bei Kalėdų Senelio vardu – visi jie, prieš pasukdami šventojo aureolės link vedančiu keliu, buvo smuklininkai.
Pirmuoju krikščionybės eros alaus ir aludarystės globėju oficialiai yra laikomas Šv.Adrianas, gyvenęs IV amžiaus pradžioje. Tačiau pirmosios šventosios alaus stebukladarės vardas pelnytai atitenka IV–V amžių sankirtoje gyvenusiai Šv.Brigitai. Ši šventoji savaip pakartojo stebuklą, kurį Jėzus Kristus padarė su vynu: ji vandenį pavertė alumi! Legenda byloja, kad kai raupsuotųjų kolonijoje, kurioje nelaiminguosius pasiaukojamai slaugė Šv.Brigita, pritrūko alaus, ligoniai apspito gailestingąją sesutę maldaudami parūpinti jiems įprasto kūno ir sielos skausmus malšinančio eliksyro. Šv.Brigita neliko kurčia savo globotinių prašymams: jai palaiminus prausimuisi skirtą vandenį, šis pavirto puikiu alumi, kurio užteko atsigaivinti visiems trokštantiems.
Tai buvo pirmasis alaus stebuklas krikščionybės istorijoje, bet toli gražu ne paskutinis. Reikšminga vieta šventųjų alaus globėjų panteone priklauso VII-ojo amžiaus pradžioje gyvenusiam Šv.Kolombanui. Pasakojama, kad kartą, atlikdamas misiją germanų žemėse, Šv.Kolombanas užklupo pamiškėje grupelę vietinių gyventojų, paslapčia atnašaujančių pagoniškas apeigas. Atsimetėliai kaip tik rengėsi paaukoti statinę alaus pagoniškam dievui Votanui. Nerasdamas kito būdo stabmeldžiams sustabdyti, Šv.Kolombanas iš tolo pūstelėjo į statinę... ir šioji su trenksmu sprogo, plačiai ištaškydama alų aplink. Nustėrusiems germanams Šv.Kolombanas maloningai paaiškino, kad jo veiksmas anaiptol nebuvęs nukreiptas prieš alų ar alaus mėgėjus: krikščionių Dievas laimina alaus vartojimą, tačiau nepakenčia, kai šis puikus gėrimas švaistomas tokiems niekingiems tikslams, kaip stabų garbinimas – alus skanautinas tik su tikrojo Dievo vardu lūpose ir širdyje. Neabejotinai tai buvo asmenine patirtimi paremti žodžiai – šitai liudija iš tų laikų išlikusi Šv.Kolombano autorystei priskiriama malda: „Geidžiu mirti alaus darykloje; tebus man mirštančiam burnon įpiltas gurkšnelis elio, o palydintis angelų choras tegieda 'Dieve, būk maloningas šiam gėrėjui'“.
Įtakingiausiu aludarių užtarėju danguje laikomas Šv.Kolombano amžininkas Šv.Arnoldas iš Lotaringijos. Ir nenuostabu – su Šv.Arnoldo vardu siejami net keli alaus stebuklai. Būdamas Meco (Metz) vyskupu, Šv.Arnoldas, pasitelkęs dangaus jėgas, išgelbėjo savo parapijiečius nuo aplink siaučiančios maro epidemijos. Pamerkęs savo ganytojišką kryžių į alaus statinę, vyskupas įsakė miestelėnams: „Negerkite vandens, gerkite alų!“. Kaip teigia legenda, šitaip pašventintą alų gėrę ligoniai pasveikdavo, o paklusę vyskupo priesakui sveikieji miestelėnai maro išvengė. (Šių dienų skeptikas gal tartų, kad Meco gyventojus išgelbėjo susilaikymas nuo nevirinto vandens, kuriame knibždėjo bacilų, tačiau... Tai juk nepaaiškina, kodėl pasveiko ligoniai, ar ne?).
Garbingojo Meco vyskupo alaus stebuklai nesibaigė ir jam mirus. 641 metais Meco miestelėnų pageidavimu jiems daug nusipelniusio šventojo kūnas buvo gabenamas iš vienuolyno kapinių į Mecą iškilmingam perlaidojimui. Pavargusiems ir ištroškusiems karsto nešikams stabtelėjus trumpam poilsiui, paaiškėjo, kad jie teturi vieną molinį kaušą alaus – ir tai keliasdešimčiai procesijoje dalyvaujančių žmonių! Tačiau įvyko stebuklas: alus iš to kaušo ėmė piltis į ištroškusias gerkles nesibaigiančia srove, tad kiekvienas galėjo jo atsigerti iki soties. Nesmerkiame skaitytojo, jeigu šioje vietoje jis, apimtas svajingų minčių, ilgam atitrūko nuo teksto – juk toks kaušas toli pranoksta visus pasakose aprašytus gausybės ragus ir stebuklingąsias staltiesėles. Deja, istorija nutyli stebuklingojo kaušo likimą, tad šiandien garsųjį aludarių šventąjį belieka pagerbti kilstelėjus taurę jo vardu pavadinto stipraus (7,5 proc. alk.) aromatingo alaus „Sint Arnoldus“, kuris verdamas Prancūzijoje, „Castelain“ alaus darykloje.
Šv.Arnoldo iš Meco nereiktų painioti su kitu Šv.Arnoldu – iš Odenardo (Oudenaarde, Belgija), gyvenusiu XI amžiuje, kuris taip pat yra vienas iš alaus šventųjų. Šios garbės Šv.Arnoldas iš Odenardo nusipelnė tada, kai vieno įnirtingo ir alinančio mūšio Flandrijoje metu karšta malda kreipėsi į Dievą, prašydamas <...>
Pilną straipsnio tekstą galite perskaityti spausdintoje žurnalo versijoje.
Taip pat skaitykite:
