Vyninių bumas Kaune

Kažin ar ilgam..?

Tūlas girdėjome vyną vadinant socialiniu lubrikantu, o vynines – geriausia vieta lavinti primirštus socialinius įgūdžius, skatinti bendruomeniškumą ir, cituoju, horizontaliųjų visuomenės struktūrų kūrimąsi. Sakysite – propaganda iš Pietų Europos? Aplankius keletą miesto vyninių, abejonių nelieka: magija veikia! Šios mielos įstaigėlės nuoširdžiai dirba savo darbą: buria žmones į bendraminčių ratelius, įžiebia veiduose šypsenas, atriša šiaip jau gana nekalbaus lietuvio liežuvį, atpalaiduoja sunkmečio streso įtemptus raumenis. Žodžiu, visai kaip filme „Babetės puota“. Įdomiausia, jog žmonės viską padaro patys, o vyninės tik pasiūlo tinkamą stilių ir vietą, kurioje būtų patogu ir jauku susibėgti, pasiglebėsčiuoti, pasišnekučiuoti ir gyvai (!) pabendrauti naujų pažįstamų būry.

Bumas prasidėjo apie 2010 metų vasarą, kai Vilniaus gatvėje duris atvėrė taverna „Buon Giorno“. Pamenu, ėjau apmirusia gatve pro šalį ir pamatęs eilinę kampinių patalpų reinkarnaciją tyliai sau pagalvojau: „Hm, kaži ar ilgam?“ Tada buvo sunkmečio laikai: gatvė merdėjo, o patalpų nuomotojai ilgesingai ir su neslepiamu pavydu žvelgė Laisvės alėjos pusėn. Ir – še tau! – atsitiko mažas stebuklas: užuot pakvietusi įsigyti gintaro karolių ir lininių staltiesėlių, „Buon Giorno“ pasiūlė asotėlį vyno. Beje, visai neįmantraus. Štai tada ir prasidėjo... Jau beveik dvidešimt metų gyvenu Kaune, bet iki šiol dar nebuvo tekę laukti dviejų dienų, norint patekti vidun! Vyninė netruko sumoti, kad patalpos – ne guminės, ir mikliai išsiplėtė į gatvę, tapdama linksmai gaudžiančia geros nuotaikos sala. Ką naujo išrado „Buon Giorno“? Ogi nieko. Tiesiog prisiminė daugelio pamirštą (o gal ignoruojamą?) tiesą apie tai, kad vertę kuria ne interjeras, o visuma. Tinkamai (suprask, pagal kliento gomurį ir kišenę) parinktas namų vynas, gerai paruošti itališko stiliaus užkandžiai, paslaugus aptarnavimas, nedidelis kamščio mokestis. Tiesa, vyno lentynose galėtų būti garsesnių vardų, bet, matyt, toks sumanymas...

Tapatybės paieškos

Nuo tavernos patraukę Rotušės aikštės link neišvengiamai praeisime pro „La Bodega“. Jau pats pavadinimas neleidžia suabejoti čia būsiant dar vieną vyninę. Veikti pradėjusi šių metų vasarą, vyninė išbandė grynai ispanišką vyno ir tapas užkandžių meniu, tačiau netrukus papildė jį kauniečiui įprastesniu maistu ir Naujojo pasaulio vynu. Matyt, dar ne laikas stiliaus grynuoliams... „La Bodega“ – populiari vieta. Linkiu vyninei atrasti savo veidą ir ilgainiui pabandyti sugrįžti prie vyno ir tapas meniu. Turėtų pasisekti.

Ženkime nuo „La Bodegos“ link katedros ir pateksime į „Gurmė“ traukos lauką. Vyninė įsikūrusi šimto metrų atstumu nuo Rotušės aikštės ir per penkis metrus nuo rašomojo stalo, ant kurio gimsta šis straipsnis.Vieta – beveik tobula: jaukūs senoviniai raudono mūro rūsio skliautai, gerai apgalvotas ir gana išsamus vyno meniu, iš kurio vyną išsirinks tiek demokratiškai nusiteikęs jaunimas, tiek pažengęs gourmet. Vos už 9 litų kamščio mokestį čia jums atkimš kad ir pusantro šimto litų kainuojančią amaronę – kur dar jūs matėte tokį pasiūlymą?! Sakysite, kam ją kimšti? Ogi tam, kad užgertumėte pagal Lėtojo maisto judėjimo (slow food) kanonus paruoštus patiekalus. Namų vyno čia nėra, tačiau mainais siūloma pasirinkti iš keleto skirtingų tą dieną atkimštų vynų. Trūkumai? Galimas daiktas, ši vyninė šiek tiek pralenkia laiką ir vietinės rinkos poreikius. Avangarde būti sunku, tad linkiu jiems kantrybės ir sėkmės!

Tęsdami kelionę Valančiaus gatve Kauno pilies link, po minutės prieisime dar vieną ispaniškai pavadintą vyninę „Del Castillo“. Tiksliau, restoraną pirmajame aukšte su vynine rūsyje. Pastaroji visiškai nauja, tad kalbėti apie sėkmę ar kokį nors išskirtinumą dar ankstoka. Viskas priklausys nuo sugebėjimo išsiskirti: gerai suformuotu vyno meniu šiandien kažin ar nustebinsi, o štai žiniomis apie vyną ir maistą, jų dermės paslaptis, nustebinti nesunku, nes Kaune ši tema dar beveik nepradėta gvildenti. Kol vyksta tapatybės paieškos, miestiečiai gali (ir privalo) padėti savo žvalgybiniais apsilankymais ir nuoširdžiu grįžtamuoju ryšiu.

Myliu, noriu, negaliu!

Sukime Valančiaus gatve atgal ir pėdinkime iki pat Rotušės aikštės. Netruksime prieiti iškart dvi vynines: „Sadutės“ vyno rūsį ir „Piano piano“. Energingos, someljė mokslus baigusios šeimininkės dėka „Sadutės“ vyninė sumaniai temiškai išplečia pirmajame aukšte veikiantį restoraną. Autentiškas rūsys duris atveria tik vakarais ir tik antroje savaitės pusėje. Čia vyksta įvairūs vyno ir meno renginiai, o pilstomo vyno įvairovė – didesnė nei įprasta („Sadutėje“ naudojamas profesionalus atkimšto vyno kokybę tausojantis vyno pilstymo aparatas). Geriausias vyno meniu įvertinimas –Europos čempionatu metu čia nuolat lankėsi elitiniai Ispanijos, Prancūzijos, Italijos krepšininkai. Mažai kur mieste rasi geros kokybės bordo ar burgundiškojo vyno, jau nekalbant apie Sergio Scariolo – Ispanijos rinktinę treniruojančio italo – mėgstamą frančakortą.

„Piano piano“ debiutavo šiemet ir įrodė, jog nepaisant vyninių rinkos naujumo klientų segmentacija vyksta sparčiai. Ši vyninė bendrą aikštės erdvę dalinasi kartu su „Sadute“, tačiau juodvi konkuruoja tik iš dalies, mat jų klientai gerokai skiriasi. „Piano piano“ klientas vargiai atskirs burgundiškąjį vyną nuo bordo, nes renkasi iš trijų kategorijų: myliu, noriu, negaliu. Suprask, pirmosios kategorijos vynas – pigus (nes meilė akla), antrasis – kiek brangesnis (lyg ir norėčiau, bet ar verta tiek mokėti?) ir galiausiai – dar šiek tiek brangesnis (galiu sau leisti tik ypatingomis progomis). Mano galva, vyno pasiūla čia šiek tiek ribota dėl vieno tiekėjo įtakos, nors geografiškai stengiamasi aprėpti didesnę vyno pasaulio dalį (Senasis ir Naujasis pasauliai). Vis dėlto būdama strategiškai geroje vietoje ši vyninė populiarumu nesiskundžia.

Laisvės alėjoje pirmuosius veiklos metus skaičiuoja bent dvi dėmesio vertos vyninės. Alėjos pradžioje, priešais Centrinį paštą esantis „Taškas A“ negali pasigirti plačiu fasadu, tačiau lojalų klientą (įskaitant ir straipsnio autorių), panašu, jog turi. Interjero dizaineriai gerai padirbėjo, kad įspraustų vyninę į keistos geometrijos patalpą. Kaip vyninei, pasirinkimas kol kas nėra stulbinantis, bet kūrybiška aplinka ir ne mažiau kūrybiška virtuvė kviečia pasibūti, o pasibuvus – sugrįžti dar. Juolab kad čia pilstomas ir geras alus. Vis dėlto, jei pristatai save kaip vyninę, reikėtų šiek tiek pagyvinti vyno meniu ir sugalvoti, kaip tai padaryti šmaikščiai ir su išmanymu.

Kelionė – per dvidešimt minučių

Dar viena šauni vietelė – „Flamenco Cafe y Vino“ – įsikūrusi pačiame Laisvės alėjos vidury. Čia tikrai jauku, erdvu ir... kažkaip ispaniška. Ne paslaptis, kad Ispanijos gastronominė kultūra – viena turtingiausių Europoje, o žodis flamenco asocijuojasi su aistra. Tai pastebima iš mažų detalių: interjero, raudonų tonų akvarele lieto meniu, patiekalų pavadinimų. Vynas čia (panašiai kaip ir „Piano piano“) skirstomas į keturias kategorijas pagal kainą ir kokybę: namų, kasdienis, proginis ir ypatingasis. Panašu, kad toks skirstymas labai padeda pritraukti menkai apie vyno geografiją ir ūkius nutuokiantį klientą, suteikdamas jam saugumo jausmą, kurio taip trūksta paėmus į rankas protokolinių restoranų vyno meniu. Tinkamai suskirsčius vyną į kategorijas, klientas ilgainiui turėtų įprasti pasitikėti vyninės kompetencija ir, progai pasitaikius, nebijoti paragauti „aukštesnės“ kategorijos vyno. Tačiau vienas dalykas mane šiek tiek trikdo: atrodo, jog „Flamenco“ nepasitenkina šalies, pirmaujančios pagal parduodamo vyno kiekį pasaulyje, vyno įvairove, nes savo vyno meniu praskiedžia Čilės, Argentinos, JAV, Australijos vynais. Mano nuomone, toks žingsnis – net jei jis naudingas dabar – ilgainiui gali vis labiau kirstis su deklaruojamu įvaizdžiu. Šią klaidą jau daug kas darė, todėl norėtųsi matyti tobulėjimą.

Visas anksčiau aprašytas miesto vynines galima apeiti pėsčiomis per dvidešimt minučių. Tai tik dalis to, kas per pastaruosius metus, dvejus atsirado Kaune. Pasirinktasis vyninės siaurąja prasme (t.y. kaip vietos, kur žmonės susirenka pabendrauti su taure vyno rankoje) kriterijus neleido pristatyti kai kurių labiau tradicinių kavinių ir restoranų su atnaujintu vyno meniu. Kitos šaunios vietos, į kurias užbėgus galima pasimėgauti vynu (pavyzdžiui, „Brome“), nebuvo paminėtos dėl to, kad jos visų pirma laikytinos specializuotomis vyno parduotuvėmis, o tik paskui – vyninėmis. Viena aišku – laikai keičiasi, ir tai, kas atrodė tolima ir būdinga vien sostinės kultūrai, šiandien tampa vis labiau artima ir mums. Jeigu tai padės miestiečiams ištrūkti iš rutinos „darbas-namai“, dažniau vienas kitą matyti ir keistis šypsenomis, Kauno miestui bus tik į naudą.

Taip pat skaitykite:

• Vyno klubai Lietuvoje
• Kaip ir kodėl rašau apie maistą
• Nuorodos