Kvepalais domėtis pradėjau anksčiau, nei rimtai įnikau ragauti daug vyno. Oro uostų parduotuvėse galėdavau dažnai „degustuoti“ odekolonus: purkšdavau sau ant rankos – vieną kvapą ant vienos, kitą – ant kitos, paskui visą skrydį stengdavausi suprasti jų sudedamąsias dalis.
Kaip vyną geriau ragauti su išmanymu, taip ir norint suprasti kvepalus reikia žinoti, kaip uostyti. Tai nesunku, tik neįprasta. Kaip žmonės perka tualetinio vandens flakoną? Atkimšę pauosto arba purkšteli ant popieriuko, ir viskas. Tai tas pats, kas pirkti butelį vyno pagal etiketės spalvą (daugelis turbūt taip ir perka).
Derėtų išmokti atskirti ir kantriai pažinti bent du kvepalų sluoksnius: viršutinę natą, užuodžiamą tik papurškus iš flakonėlio, ir apatinę , likusią kvepalams nudžiūvus ant odos, ir juntamą ne keliolika minučių, o kelias valandas.
Specialistai dar kalba apie vidurinę natą: ji užuodžiama, kai tik nugaruoja tirpiklis (alkoholis); bet mes šįkart nesigilinkime. Prisiminkime tiek: pirmasis dvelksmas ir išliekanti kvapo aura dažniausiai labai skiriasi. Aplinkiniai, prisiartinę prie jūsų, jaus tą antrąjį kvapą. Todėl viršutinė nata, kvapas iš buteliuko, skirti tik jums ir vonios kambariui.
Čia kaip vyno skonis ir aromatas. Ar įsivaizduojate, kad vyną vertintumėte tik nuriję, bet nepauostę, arba – atvirkščiai – tik įkišę nosį, bet nesuvilgę gomurio? Tikrai ne. Prarasite pusę malonumo. Taip ir su kvepalais.
Kvepalų „viršuje“ dažniausiai būna koks nors lengvas ir gana stiprus aromatas, gebantis prasiskverbti pro stiprius alkoholio garus (etilo alkoholis – ne draugas uoslei, kaip tik todėl ir į salyklinius viskius prieš geriant įpilamas šlakelis vandens: kad deginantys garai neužmigdytų receptorių), pavyzdžiui, citrina, apelsinas, XXI amžiaus pradžioje parfumerijos kūrėjų labai pamėgta vanilė, gėlės, žali lapai.
Tačiau būtent antrasis, ilgai išliekantis kvapas skleidžia tikrąją poeziją ir suartina kvepalus su vynu. Kodėl? Todėl, kad vynai (ypač senesni, pailsėję – ne jaunieji pakvaišėliai, vos prisirpusiomis miško uogomis, marmeladu ir vyšniomis alsuojantys) ir kvepalai būtent ten, kvapo gelmėje, suskamba tomis pačiomis natomis.
Be jau minėtosios cigarų dėžės, ten ir tabakas, ir kedras, ir rauginta oda (kartais dar konkrečiau – arklio prakaito prisigėręs balnas), ir sandalmedis, kartais dūmas.
Neradau vyne tik drožiamų pieštukų, įstabaus „Gucci pour Homme“ kvapo – jis patrauklus vien tam, kas gyvenime nudrožęs labai daug pieštukų ir kas atskiria rūgštoką vaisinį akvarelinio popieriaus kvapą nuo braižybai skirto vatmano gaivos, kas yra braižęs senoviniu braižikliu (reisfederiu) ir pažįsta atidaryto tušo buteliuko tvaiką, panašų į kraujo, kas dar piešė akvareliniais dažais, kvepiančiais medumi, nes juose būdavo tikro medaus (dabar kaip rišamoji medžiaga naudojamas pigesnis kukurūzų sirupas).
Atkreipkite dėmesį į minėtus kvapus – cigarai, kedras, oda, sandalmedis. Tai ne skurdo, ne vargo ženklai; tai – gero gyvenimo simboliai, lyg veidrodyje atsispindintys ir vyne, ir kvepaluose. Ir už juos mes brangiai mokame, nes ir vienu, ir kitu atveju perkame svajonę.
Niekas netrokšta užuosti vyne nesmagius dalykus primenančio kvapo. „Katės šlapimas“, rizikinga rūgštoka nata, prieš kurį laiką vis akcentuota Naujosios Zelandijos „Sauvignon Blanc“ vynuose (ir išjuokta pusės pasaulio humoristų), yra greičiau išimtis, o gal tik drąsus rinkodaros triukas.
Uostydami ir ragaudami vynus, kalbame apie pažįstamus kvapus ir skonius, dar geriau – apie dalykus, pažįstamus iš vaikystės. Skrebučiai ir sviestas šampanuose, uogienės širazuose, vyšnios itališkuose baroluose iš Pjemonto – tai vis vaikystės smaguriavimas, jaukūs skoniai ir kvapai, kaip languotas vilnonis pledas, kuriuo užklodavo mama, kaip ledo raštais išmargintas langas žiemą, į kurį žiūrėdavai, nes dar turėjai laiko žiūrėti į tokius dalykus ir grožėtis. Dabar gyvenimas greitesnis, ir tų prisiminimų spalvų tenka ieškoti ragaujant vynus ir spėliojant, kas tai. Ir laukiant, kokią atminties stygą užgaus.
Kuriant kvepalus, įpinama natų, primenančių kažką gera – galbūt visai iš atminties išsitrynusį, gal tik nutolusį pojūtį. Spustelk purkštuką, ir sugrįš tai, ko net neprisiminei, kad tau trūksta. Moteriški „Christian Dior Poison“ kvepia gervuogėmis ir vynuogių guminukais. Vyriški „Michael Cors“ apgaubia pypkės tabaku, kurį rūkydavo tėvas ar dėdė. Ekstremalių pojūčių mėgėjams skirtus kvepalus „Aigner In Leather Man“ daugelis vertina kaip persūdymą – tiesiog nauja odinė sofa arba striukė, sukišta į buteliuką.
O dar prisiminsiu „Polo Ralph Lauren“: žalias buteliukas ir kvapas, sukurtas 1979-ais metais, įprasminęs visą vėlesnį dešimtmetį, nes juo purškėsi kiekvienas, kas didžiuodamasis vadino save kapitalistine kiaule ir filme „The Wall Street“ įžiūrėjo ne bankų gobšumo kritiką, o gyvenimo planą ir modelį. Tame žaliame buteliuke – visos Kalėdų eglutės, kurias tik uostėte gyvenime ir kurias dar užuosite, na, dar kedras ir samanos, kad pasijustumėte lyg per Naujųjų metų sutikimą miške, galbūt su šampano buteliu rankoje. Ar žinote, kaip skanu gerti šampaną ne patogiai, prie stalo, o pirštinėta ranka laikant taurę, kai skruostai šąla nuo nakties speigo, o burbuliukai spragsi burnoje kaip ledo žiežirbos?!
Ir, pagaliau, buvo tokie vyriški kvepalai „Havana by Aramis“. Jau nebegaminamos (nors šiemet gamintojas paskelbė apie šio vyriško kvepalo atgaivinimą) begėdiškai gero gyvenimo sultys; jose susiliejo visos spalvos iš tos paletės, kuria tapomas milijonierių gyvenimas: tabakas, egzotiniai brangmedžiai, romas, kadagiai (taip – tie patys, kuriais kvepia džinas), anyžiai kaip iš „Pernod“ likerio Paryžiaus kavinėje ir galiausiai beržo degutas. Tikriausiai kaip prisiminimas apie užmiesčio pirtį ir kvapniais karštais lašais varvančias vantas.
