Lietuvos vyndariai gyvena nykaus palikimo šešėlyje. Iš praeities kaip niūrūs blokiniai namai šmėžuoja prisiminimai apie vietinės gamybos portveinus ir kitokias bormotuchas, „Agdamus“ ir „Solncedarus“, visokius „Burštynus“ ir „Černoglazaja koldunja“, o ir dabar lentynas dar „puošia“ pigūs spirituoti gėralai, kurių etiketėse mirgantys gamtos vaizdai taip disonuoja su viduje kliuksinčia bjaurastimi, nors pavadinimuose neretai minimos senos, garbingos profesijos bei amatai. Jau vien tas rusiškas biurokratinis žodžių junginys „plodovo-jagodnoje“ (vaisių-uogų) skamba neskaniai ir primena tokius junginius, kaip „likerio ir degtinės gamykla“.
Aš, turbūt, nesiryžčiau pradėti nieko naujo srityje, užterštoje neigiamais įvaizdžiais. Juk vienintelė atsvara – daina apie pienių vyną, kuriame, tiesą sakant, nėra nei vaisių, nei uogų. Pienių vynas (ir jį Lietuvoje gamina) yra palaimintas anglosaksų literatūros: rašytojas Ray‘us Bradbury taip pavadintoje knygoje (Dandelion Wine) rašė apie vaikystę.
Aš gal ir nesiryžčiau būti vyndariu, bet jei kas Lietuvoje mane ir stebina, tai nenuilstamas pasiryžimas siekti svajonės. Česlovas Ramoška, vyndarys iš Šilalės rajono, sako, kad iš savo vyno jau galima ir pragyventi. Jis – pirmasis iš entuziastų, turėsiantis visus leidimus gaminti vyną ne tik savo reikmėms, bet ir parduoti.
Č.Ramoška sutinka, kad oligarchu iš šio verslo netapsi: 10 tonų per metus yra didžiausias kiekis, kurį leidžiama gaminti neturint savos laboratorijos (produkciją vis tiek tenka tikrinti, užsakinėjant tyrimus kitur, bet šių išlaidų, nors ir didelių, negalima nė lyginti su išlaidomis savai laboratorijai). Tai, pasak jo, vienintelė nuolaida, iškovota per keletą metų, o visos kitos taisyklės galioja tokios pačios, kaip ir stambiems gamintojams. Licencijos, sertifikatai, akcizai, taros tikrinimas... Nesvarbu, ar tu gamini ir pilstai tris šimtus butelių, ar šimtą milijonų litrų.
Man atrodo, kad smulkiam vyndariui turėtų dingti visas noras užsiimti savo magija, pasivaikščiojus po inspekcijas ir valdiškas tarnybas, bet Č.Ramoška tvirtina esąs užsispyręs. Jis pripažįsta, kad nepaisant didelių biurokratinių reikalavimų, valstybės pareigūnai dažniausia buvo geranoriški: smulkaus vyndario reguliavimo mechanizmas, pasirodo, dar tik kuriamas, ir jie sutiko mokytis kartu su gamintoju. „Manęs klausė, kokie bus skaitliukai, kokios pilstymo linijos, o aš jiems aiškinu, kad aš gi namudininkas, viskas rankomis,“– pasakoja Č.Ramoška.
Be pienių vyno, Č.Ramoška gamina vyną ir iš obuolių, aronijų, aviečių, svarainių. Pakankamai rūgšties turintį vyną jis brandina ir ąžuolo statinėse kaip vynuogių vyną. Naujos 225 litrų statinės – per brangus malonumas vaisių vyndariams, todėl, kaip kažkada Škotijos viskio gamintojai, pigiai pirkę iš JAV jau panaudotas ąžuolo statinaites ir ten pylę „velnio lašus“, šiandien Č.Ramoška brandina aviečių vyną jau vienąsyk naudotose ąžuolo statinėse. „Avietės turi daug rūgšties, jų vynas tinka brandinti ąžuole“, – sako Ramoška. Ąžuolas tinka ne visiems vynams: daugelis kitų bręsta stiklo induose.
Daugiausia tokiu vynu, pasak vyndario, domisi užsieniečiai, lyginantys pagamintą obuolių vyną su žinomomis vynuogių vyno rūšimis, pavyzdžiui, rislingu. Lietuviai irgi perka ir veža dovanų į užsienį. Gal ir geria patys, tačiau man sunku įsivaizduoti didelę rinką Lietuvoje, žinant kainas: nuo 25 iki 40 Lt už butelį yra dideli pinigai šalyje, kur ir vynuogių vyną, brangesnį nei 30 Lt už butelį, perka vos saujelė žinovų ir entuziastų, vargu ar daugiau nei du trys procentai visų geriančiųjų.
Brangiausias vynas – svarainių, aiškina Č.Ramoška. Svarainiai, kaip žaliava, nėra itin brangūs, bet jie labai sausi, iš jų nedaug sunkos teišsispaudžia. Kaip mano mėgstamos morkų sultys, pagalvojau: vaikystėje tėvas labai jas mėgo, bet reikėdavo sudrožti nežmonišką kiekį morkų ukrainietiška tarkavimo mašinėle, kol privarvėdavo stiklinė ar dvi.
Iš pradžių, bandydamas įteisinti savo verslą, Č.Ramoška ketino užsidirbti pinigų. Viskas vyko ne taip greitai, kaip galbūt tikėjosi, tačiau, anot jo, viskam savas laikas, ir po kelerių metų tas laikas atėjo. Gal bus ir sekėjų, tačiau tik tada, kai jiems ateis laikas. Prisiminiau Viktoro Hugo posakį, kad nėra nieko stipriau, nei idėja, kurios laikas atėjo. Turbūt taip ir yra.
Šiuo metu, galima sakyti, kad tas laikas, geriausiu atveju, prieina, jis jau netoli, bet dar neatėjo. Lietuviškas vynas netaiko į greitą sėkmę ir į biudžetinę kainos kategoriją, žadančią didžiausią pardavimą. Turint galvoje, kad platinimu daugiausiai ir sėkmingiausiai užsiima didieji prekybos tinklai, mažutės gamybos apimtys – kaip Česlovo Ramoškos – neleidžia net svajoti apie prekybos centrų lentynas, tiesiog ne ta „svorio kategorija“. Antra vertus, gal ir gerai: kai butelis vyno kainuoja tiek daug, jis nešmėžuoja kaip „tautos girdymo“ šmėkla mėgėjų drausti ir riboti akyse. Tai – kitas pasaulis. Reta, nišinė produkcija, kuri gal ir ras vietą specializuotose parduotuvėse, tokiose kaip „Vyno klubas“, bet daugiausiai jos vis tiek bus parduodama tiesiogiai kaimo turizmo sodybų svečiams.
Tiesą pasakius, dauguma gamintojų netaiko į komercinę gamybą apskritai. Lietuvos vyndarių asociacijos, jungiančios 21 narį, prezidentas Raimundas Nagelė iš Rokiškio rajono neslepia, kad griežtos taisyklės ir jokių nuolaidų (išskyrus jau minėtąją – dėl laboratorijos) smulkiems gamintojams tikrai nepadeda siekti finansinės sėkmės.
R.Nagelė nedrįsta vienareikšmiškai įvardyti, kodėl valdžios dėmesys smulkiam gamintojui yra šaltokas. Spėju, gal nelabai supranta, o gal yra spaudžiami stambių gamintojų, kurie bijo konkurencijos. „Čia gali būti ir viena, ir kita“, – sako Nagelė.
Kad stambūs gamintojai baiminasi konkurencijos iš namudininkų, man teko girdėti ir iš kitų šaltinių, ir nors sunku tuo patikėti (argi gigantams verta nerimauti dėl nykštukinių verslų, kurių visa metų produkcija – 10 tonų – yra, ko gero, mažiau, nei gali išgerti per gerą pobūvį keli Rašytojų sąjungos nariai?), panašu, kad mąstau labai mėgėjiškai. Rimtame versle mažų konkurentų nebūna: yra tik tie, kas dar nespėjo užaugti.
R.Nagelė pats gamina ir vynuogių vyną – iš juodųjų lietuviškų veislių, atsparių šalčiui, kaip antai ‘Juodupė‘, ‘Monika‘, bet prisipažįsta, kad nelengva jų užsiauginti pakankamai, tad bando daryti rožinį vyną. Nežinau kodėl, bet man atrodo, kad rožinis labai gerai derėtų būtent užmiesčio sodyboje. Juk jo spalva – kaip paskutinių saulėlydžio spindulių; taip ir įsivaizduoju jį ant lentinio stalo, prie ežero, ką tik iš šaldytuvo, dar aprasojusį, kad per jį matytųsi ežero krantas ir pirtis, ir kad besileidžiančios saulės šviesa kibirkščiuotų kaip žarijos iš pirties, supiltos į atvirą kepsninę.
Bet grįžkime prie mūsų pokalbio su Nagele. Tad iš ko dažniausiai gamina vyną vyndariai Lietuvoje, krašte, kur vynuogės yra tik reta egzotika. Iš juodųjų serbentų, vyšnių, obuolių, kriaušių, agrastų, aronijų, mėlynių, aviečių – trumpai tariant, visko, kas turi sulčių, ir ką galima tinkamai fermentuoti.
Nagelė sako, kad lietuviškas vynas vartotoją labiausiai traukia dėl to, kad yra vietinė, ne atsivežtinė produkcija, iš savų vaisių. Prisiminiau, kad man lygiai tą patį pasakojo ir Anglijos vynuogių vyno gamintojai: „vietinis“ produktas turi neracionalaus patrauklumo, žmonės nori kažko, kas susiję su ta žeme, ant kurios jie dabar stovi ar sėdi. Ir nors tai tik sentimentai, tačiau rinkodarai šis veiksnys labai svarbus, nes pavirsta į visiškai neabstrakčius, tikrus pinigus.
Nagelė pabrėžia atsakingą, kokybišką vaišinimąsi, ir aš jam pritariu, nes be galo entuziastingai palaikau Lietuvos, kaip nepigios aukštos kokybės šalies, reputaciją kiekviename žingsnyje – ir turizmo, ir maisto, ir alkoholio. Vyno už 40 Lt nepirks valkatėlės, atskridę pigios oro bendrovės pigiu reisu pigiai prisiliuobti, ir tai yra puiku: aš ir nenoriu, kad jie pirktų, aš apskritai norėčiau, kad jie pas mus nevažiuotų (tik uždrausti, žinoma, negaliu).
Man regis, lietuviškas vaisių ir uogų vynas yra viena, dar menkai pastebėta, bet daug žadanti mūsų būsimos sėkmės niša.
