Kviečiu bent nuotraukoje paganyti akis po mūsų paskutinio mėnesio darbo vaisius - gražiai „sušukuotus“ vynuogienojus. Formuojant krūmą, siekiama suvienodinti sąlygas, kad visos trys vynuogėse esančios medžiagų grupės - cukrūs, rūgštys ir aromatinės medžiagos - formuotųsi ir bręstų kartu. 15 hektarų plotas, 47 pavieniai laukai, 16 vynuogių rūšių, devynios darbo valandos, iki 35 laipsnių karščio, po dešimt litrų per dieną išgerto vandens ir iki 15 nužygiuotų kilometrų - visa tai ir dar kelios dešimtys smulkmenų slypi už šio, pripažinkit, tikrai gražaus reginio. „Liaukis!“- šioje vietoje sudraustų vietiniai vyndariai, pridurdami: „Apie darbą nekalbama, jis paprasčiausiai atliekamas“. O gaila...
Taigi, belieka pakalbėti apie šių darbų vaisius. Deja, pokalbiai apie vyną dažnai būna labai trumpi, nes pritrūksta žodžių. Tad aprašyti vyno kvapą ir skonį vieniems yra didžiausias psichologinis barjeras, o kitiems - puikus saviraiškos pavyzdys.
Mano vyndario dešimties mėnesių anūkėlė Salome dar nemoka kalbėti, tačiau tai jai netrukdo bendrauti su aplinka, ir retkarčiais, sėdint ant senelio kelių, paragauti balto ar raudono vyno. Veido išraiška parodo, kuris vynas jai skanus, kurio norėtų daugiau, o nuo kurio susiraukia lyg „devynios pėtnyčios“. Dauguma iš mūsų tikriausiai jau priklausėme „dvidešimt(trisdešimt)mečių klubui“, kai pirmą kartą bandėme aprašyti vyną. Tačiau dažnai pasijusdavome lyg maži vaikai, galintys apibūdinti jo kvapą ir skonį vos keliais pavieniais žodžiais: „skanus“, „rūgštus“, „malonus nosiai“... Nemažai degustuojančiųjų vartoja būtent šį kažkada išgirstą „pradinį žodyną“. „Apie vyną nenoriu kalbėti, jį perku, kad progai pasitaikius išgerčiau,“ - pasakytų mano mama. Ji irgi teisi. Šis gėrimas, kaip ten bebūtų, visų pirma skirtas mėgavimuisi, o ne rimtoms analizėms, remiantis ilgomis įvairiausių derliaus metų lentelėmis ar storomis knygomis.
Tačiau jei apie vyną užtektų pasakyti, jog jis yra, pavyzdžiui, pusiau sausas, malonios rūgšties, nepasižymintis ypatingomis savybėmis, nereikėtų tiek daug apie tai šnekėti. Nejučiom apie gėrimą pradedame kalbėti kaip apie žmogų. Juk būtent taip elgiamės, apibūdindami asmenis: galime greitai pasakyti kūno ypatumus, tai yra ūgį ar kūno sudėjimą, daug sunkiau apibūdinti žmogaus, taip pat ir vyno, charakterį.
Nevartodami specialaus ekspertų žodyno, vyną stengiamės lyginti su jam svetimais, bet mums gerai pažįstamais dalykais. Tai primena posakį: „Matau tai, ką žinau“. Esu girdėjęs palyginimų su moterimis (brunetė, koketė), su vandens telkiniais (upelis, ežeras, jūra). Kai kas vartoja net erotinį žodyną - toks yra vienos Vokietijos vynų parduotuvės, siekiančios atkreipti į save dėmesį, stilius.
Suaugę žmonės gali įvardinti apie 1000 skoniui būdingų savybių, kurių daugumą galima atrasti ir vyne, pagamintame tik iš vienos pradinės žaliavos - vynuogių sulčių. Tokia kvapų ir skonių gausa negali pasigirti joks kitas alkoholinis gėrimas.
Pasitelkdami klišes, ne tik apibūdiname vynus kiekvienam iš mūsų priimtina kalba, bet ir įkinkome į šį procesą savo vaizduotę. „Norėčiau jaunos, gražaus sudėjimo, paprasto būdo, bet turinčios gerą skonį šviesiaplaukės merginos...“ Taip ar panašiai drįsčiau pažįstamų rate kalbėti apie batą vyną, bet pabandykite pagal tokį aprašymą nusipirkti vyno parduotuvėje.
Nuo vyno mėgėjų pereikime prie šiam gėrimui daugiau dėmesio skiriančių ekspertų. Noriu pacituoti J.Šliogerį, kuris pirmame „Vyno žurnalo“ numeryje, straipsnyje „Vyno klubai Lietuvoje“, dviem sakiniais pateikia tiek spaudos apie vyną, tiek ir vyno klubų bei visų šioje srityje dirbančių žmonių veiklos pateisinimą: „Tikras vyno gėrimas niekada nėra gėrimas tik to vieno vienintelio vyno, iš to vieno butelio, geriant vis reikšmingesnis tampa procesas, iš jo gimsta didžiausias pasitenkinimas, kuris yra tikroji vyno manijos paslaptis. Juos (žmones) vienija ne noras gerti, bet pajusti to proceso malonumą, pažinti plačią vynų įvairovę.“ Šio proceso viena iš svarbiausių sudėtinių dalių vėlgi yra kalbõs apie skonį ir kvapą vartojimas. Kad nebūtų taip, jog „vieni kalba apie miltus, kiti apie tiltus“, reikalingas visiems žinomas vynams aprašyti skirtas žodynas.
Bendras vynų kvapus ir skonius aprašantis žodynas būtų naudingas dalykas. Jau keletą metų stengiamasi tokį sukurti, ieškoma bendro varianto, kuris patenkintų visas vyną gaminančias tautas. Tačiau susiduriama su problema, kad įvairiose šalyse skiriasi požiūris į vyną. Tradicijų sergėtojai prancūzai vynus aprašo pasitelkdami kvapų ir skonių sąrašą su tokiomis sąvokomis, kaip „akacija“, „paskrudinta duona“, „medus“ ar „šokoladas“. Tolimojoje Australijoje vynas daug mieliau „skaidomas“ į chemines sąvokas, kaip „sulfatas“, „angliarūgštė“...
Man patiko „Vyno žurnalo“ vyr. redaktoriaus mintis „griebti jautį už ragų“ ir jau pirmajame numeryje skaitytojams pristatyti degustuojamų vynų vertinimo tvarką. Esant tokiai vynų gausai Lietuvoje, žurnalo skyrelis „Pirkėjo gidas“ yra puiki „greitoji pagalba“. Tačiau atidarius vyno butelį, reikėtų visų pirma pasikliauti savo uoslės ir skonio receptoriais, nes vynas - labiau skonio reikalas, o ne kalbos ar net kokybės klausimas.
(penktadienis, 2005 m. liepos 1 d.)
Taip pat skaitykite:
