Tarp vulkanų bręsta baltieji Vengrijos vynai

Šiuo metu Balatono regionas vis dar ieško savojo veido. Gamintojai dar nesutaria,  kokios veislės geriausiai atitinka vietinį terroir. XVIII amžiuje išraiškingiausia veisle laikyta ‘Keknyelü‘, o populiariausia buvo ‘Furmint‘, maišoma su ‘Szigeti‘, ‘Juhfark‘ ir ‘Sarfeher‘. Tik XIX amžiuje ‘Furmint‘ išstūmė ‘Olaszrizling‘. Dabar tai regiono veislė.

Kalbant apie Balatono vynininkystę, liūdniausia yra tai, kad iš 33 000 ha žemės, tinkančios vynuogynams, tik trečdalis užsodinta vynuogynais. Didelę tos žemės dalį užima dar socializmo laikais statytos poilsiavietės.

Balatono klimatas daugiausia yra švelnus žemyninis. Vandens paviršius atspindi saulės spindulius ir teigiamai veikia arčiau esančius vynuogynus. Dar daugiau įtakos turi pats vanduo: vasarą vėsina, o šaltuoju metų laiku suteikia papildomos šilumos. Vulkaninių kalvų grandinė, einanti išilgai šiaurės vakarinio kranto, gerai saugo vynuogynus nuo šiaurės vėjų.

Vulkanai – tai Vengrijos geologinis turtas. Balatono regiono dirvos ir reljefas yra daug įvairesni nei vietos klimatas.

Šiaurės vakaruose esantis Badačonis (Badacsony) – senųjų vulkanų kraštas, todėl nieko stebėtino, kad ten vyrauja bazaltas ar bazaltinis tufas, kuris turi daug įtakos vyno rūgštingumui, svarumui ir aromatui. Žemesnėse vietose dažniau aptinkamas liosas su moliu ir smėliu.

Pietiniame krante, Balatonboglaro regione, vyrauja molio smėlinės dirvos (Panonijos jūros palikimas), padengtos liosu. Tik ant dviejų senųjų vulkanų – Kapolnadombo Balatonboglare ir Varhegio Fóniode – galima aptikti bazalto.

Šalfioldžio (Salföldo) ir Tapolcos apylinkėse pasitaiko ir kalkinių dirvų, o tarp kaimų Badačoniorso (Badacsonyors) ir Rėvfiuliopo (Revfülöpő) – net ir raudono smiltainio. Balatonfurede vyrauja mišrios raudonos ir baltos dirvos, uoliena – skalūnas. Balatonfelvideke vyrauja dolomitas ir kalkės, o Balatonmeleke jau turime smėlio ir molio kalvas, padengtas liosu.

Balatonas – tai baltųjų vynuogių veislių ir iš jų pagaminto minerališko vyno kraštas. Populiariausia Balatono veislė – ‘Olaszrizling‘, iš kurios vulkaninės kilmės dirvose geri vyndariai padaro labai gero vyno.

Svarbiausia Badačonio subregiono veislė yra ‘Szürkebarat‘ (vengr. „pilkasis vienuolis“), arba ‘Pinot Gris‘, čia auganti jau nuo XIV amžiaus. Kitos baltosios vynuogės: ‘Chardonnay‘, ‘Muller-Thurgau‘ (čia vadinamas ‘Rizlingszilvani‘), ‘Tramini‘, ‘Muskatai‘ - Ottonel bei geltonasis, ‘Riesling‘ ir ‘Sauvignon Blanc‘. Pietiniame krante dar ‘Irsai Oliver‘ ir ‘Kiralyleanyke‘. Balatono vyndarys M. Figula įrodęs, kad gero vyno čia galima pagaminti ir iš ‘Semillon‘.

Dar galima pažymėti vietinę, 1960 metais Kesthėjaus (Keszthely) universitete išvestą veislę sunkiai ištariamu pavadinimu ‘Cserszegi Füszeres‘ (anglai ją taip ir vadina – ‘Unpronounceable‘, liet. tarimas „čersegi fiusereš“). Sakoma, kad tai XXI amžiaus veislė, ‘Irsai Oliver’ ir raudonojo traminerio kryžminys. Veislė derlinga, atspari šalčiui, turi daug cukraus, rūgšties ir aromato.

Šomlas – vulkaniška brangenybė

Važiuojant nuo Bratislavos Balatono link, lygumų peizažai staigiai keičiasi, ir prieš akis išauga kažkas keista – apverstas didelis „bliūdas“. Tai ir yra Šomlas – senas, laimei, neveikiantis ugnikalnis, kurį aplankome pakeliui į Balatoną. Seniau apie Šomlą Vengrijoje sklido legendos. Vengrijos rašytojas ir filosofas Bela Hamvasas knygoje „Vyno filosofija“ rašo: „Išrinktoji žeme, didžių vynų tėvyne,  jeigu likimo valia netektume uoslės ir skonio, vienintelis vynas, kuris mums tai grąžintų, tarsi mostelėjus stebuklinga lazdele, būtų baltasis Šomlo vynas.“

Negana to, kad Šomlas turi unikalų terroir, jis žavi ir savo kišeniniu dydžiu – 400 ha ant vienos kalvos šlaitų. Šią kalvą gražią popietę galima pereiti skersai ir išilgai.

Nuo pat pirmos baltojo Šomlo vyno taurės supranti, kad geri kažką nepaprasta, kad tai vynas iš kažin kokio ypatingo žemės kampelio. Anuomet dar nežinojau nieko apie šių vietų terroir, veisles, tačiau garsi „šomliška puokštė“ ir specifinis tirštumas, tvirtumas iš karto pažadino visus pojūčius. Tikrai, Šomlo baltasis vynas į nieką nepanašus. Kita vertus, jis turi kai ką bendra su vynais iš vulkaninių dirvų (itališki vynai iš Kampanijos, graikiški iš Santorino, austriški iš Štyrijos, vengriški iš Badačonio). Jų vulkaninį charakterį atskleidžia vynai iš veislių ‘Furmint‘, ‘Harslevelu‘ ir vietinės, seniau labai populiarios ‘Juhfark‘.

Tradicinį Šomlo vyno stilių geriausiai išreiškia įmonės „Fekete Bela“ gaminami vynai. Visas vynuogynas – du labai geros ekspozicijos hektarai pačiame kalvos centre. Viskas daroma kaip senovėje – jokių dirbtinių mielių, jokių plieno talpų. Išspaustos vynuogių sultys patenka tiesiai į senas ąžuolines talpas, kur lėtai fermentuojamos ir laikomos dvylika mėnesių, paskui išpilstomos į butelius.

„Fekete Bela“ vynai yra tamsūs, apelsinų spalvos, aromatų puokštė niūri, su obuolių žievelių niuansais ir ašaras spaudžiančiu šomlišku minerališkumu; burnoje labiau nei šiek tiek oksiduotas, galingas, tvirtas, šakotas, aukšto rūgštingumo (ypač daromas iš ‘Juhfark‘ veislės). „Fekete Bela“ vynas – tipiškas valstietiško, kaimiško vyno pavyzdys.

Badačonis

Tai jau ne vienas, o keletas užgesusių vulkanų, išsirikiavusių palei šiaurinį ežero krantą. Badačonio vynas irgi labai minerališkas, tačiau, nežiūrint dirvos panašumo, kiek skiriasi nuo Šomlo. Badačonio vynas lengvesnis, galima sakyti, ne toks barokiškas, moteriškesnis, švelnesnis.

Svarbiausia yra veislė ‘Szürkebarat‘ (ar ‘Pinot Gris‘), be to, auginamos tipiškos Balatono regiono veislės: ‘Olaszrizling‘ ir ‘Rajnai Rizling‘. Iš šių veislių daroma tai, kas šiam regionui yra būdingiausia – sausas, gaivus vynas. Mėgstantiems retesnius, sunkiau suprantamus ir minerališkus vynus siūlyčiau paragauti vietinės veislės ‘Keknyelü‘ vyno. Šios veislės, auginamos tik 40 ha plote, vynas labai ilgaamžiškas, sakoma, kad jis pradedamas gerti tik po dešimties metų. Dėl mažo derlingumo ir subtilumo aštuntajame dešimtmetyje buvo beveik išnaikinta. Pastaruoju metu ją atgaivino žymiausias Badačonio vyndarys Huba Szeremley‘us.

Apie Hubą Szeremley‘ų kuriamos legendos. Jis yra aristokratų giminės, kuri iki XVIII amžiaus valdė daug vynuogynų, palikuonis, 1967 metais su žmona pabėgo iš Vengrijos privačiu lėktuvu, kurį iš Austrijos atsiuntė dėdė. Lėktuvas nusileido autostradoje (pagal kitą versiją, jis į Austriją perskridęs oro balionu). Tai daug matęs ir išgyvenęs žmogus, kalbama, kad vynininkystę jis studijavo Persijoje, kur lankėsi šeicho kvietimu. 1990 metais grįžo į Vengriją, ketindamas atgaivinti šeimos vynuogynus Badačonio slėniuose. Jis nupirko seną fabriką ir perdirbo jį į šiuolaikišką vyninę. Žmonų turėjo daug, vaikų – sakoma, ir pats nežino kiek. Jauniausias per septyniasdešimt perkopusio Hubos palikuonis yra trejų ar ketverių metų. Vengrai Szeremley‘ui turi būti dėkingi už pamirštų veislių atgaivinimą, taip pat ir kitų vietinių produktų populiarinimą.

Szeremley‘us dabar turi 115 ha vynuogynų, kurie, nors ir nereklamuojami, bet yra prižiūrimi pagal biodinaminio ūkio principus. Jo ūkis garsėja dėl atgaivintos vietinės veislės ‘Keknyelü‘, kurios vynas yra labai gyvos citrininės rūgšties ir obuolinio pyrago aromato. Daro jis ir paprastą, gana gerą „Muskat Ottonel“, malonų medaus kvapo „Riesling“ (po 50 proc. ‘Olasz“ ir Reino rislingo), švelniai karstelėjusį „Szürkebarat“ ir maloniai saldų vyną „Zeusz“. Baltieji Szeremley‘aus vynai nėra labai sudėtingi, tačiau gerai atskleidžia regiono ypatybes, yra lengvi ir maloniai geriami. Raudonieji („Pinot Noir“, „Merlot“, „Syrah“) gali ne taip patikti, nes jiems trūksta brandos. Pats Szeremley‘us sako siekiąs daryti gerus vynus paprastiems žmonėms.

Taip pat skaitykite:

• Vulkanų draustinio vynas
• Vengrijos vynas
• Vynas Europos širdyje