Ragaujame „nacionalinę vertybę“

Žinant picos paplitimo Lietuvoje mastus ir užimamą garbingą vietą tautiškoje mitybos piramidėje, kyla natūralus klausimas: kodėl tik dabar susigriebėme su vynu derinti šį genialiai paprastą italų liaudies virtuvės opus magnum? Išties keblu atsakyti... Atvirai kalbant, mes ir šįsyk neplanavome imtis picos, o į „Da Antonio“ restoraną žvilgsnius nukreipėme viso labo dairydamiesi vasariškų desertų. Tačiau akys netruko atsiverti – staiga supratome, kad visą šį laiką ignoravome tai, nuo ko reikėjo pradėti vyno ir maisto derinimo straipsnių ciklą: nuo mūsų duonos kasdieninės, tai yra picos.

Tiems, kas gyvena Marse ir šiuo metu lanko gimines Lietuvoje, norėčiau priminti, kad pica (itališkai pizza) – tai toks plonas krosnyje keptas dažniausiai apskritas paplotis su sūriu ir pomidorų padažu. Tiesa, šia sudėtimi retai kada apsiribojama, paprastai pridedama skonį „pagerinančių“ priedų: vaisių, daržovių, žolelių, mėsos, grybų, jūros gėrybių ir t.t. Be to, absoliuti dauguma Lietuvos picerijų pamėgo prie picos tiekti įvairius padažus kodiniais pavadinimais „švelnus“, „pikantiškas“, o kartais apsiribojama kečupu iš artimiausio prekybos centro. Mano įsitikinimu, šie priedai pasižymi skonį niveliuojančiu poveikiu (su dosnia tokio padažo doze galima suvalgyti ir keptą puspadį!), todėl yra nelabai įdomūs vyno ir maisto derinimo požiūriu. Šiuo požiūriu „Da Antonio“ picos – maloni išimtis iš bendros taisyklės. O ir restorano geografinė vieta – šiaurės Atėnai – labai tinka prie mūsų pasirinktos temos.

Kaip ir visi patiekalai, pica gali būti pagaminta dviem būdais: gerai arba blogai. Tikrai gera pica yra ta, kurią įgudęs picų kepėjas (pizzaiolo) suformuoja rankomis ir iškepa tikroje krosnyje, panaudodamas aukštos kokybės sudėtines dalis, kaip San Marzano pomidorai ir sūris„Mozzarella di Bufala Campana“. Gaila, restorane picos krosnis užkuriama ne kasdien, todėl mes pasitenkinome demokratiškesne elektrinėje krosnyje kepta pica, kurią siūlo „Trattoria Da Antonio“.

Kadangi pica iš esmės yra nevientiso skonio (nelygu, koks priedas paklius į burną), gerai derantį vyną parinkti yra sunkiau, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Potencialus kandidatas mažų mažiausiai turėtų atsilaikyti prieš pomidorų padažo rūgštį ir cukrų bei išgyventi sūrio baltymų ataką. Taigi švelnios rūgšties vaisiškas vynas galėtų būti neblogas išeities taškas, ir to, ko gero, turėtų pakakti „Margheritos“ picai suvaldyti. Tačiau „Norvegiška“ pica su baravykais ir šparagais galėtų būti atskleista vyno, kuriame be jau minėtų savybių būtų juntami dar ir žemės tonai. Pica „Hawaii“ – tai saldžiarūgštis kumpio ir ananaso derinys, todėl pranašumą turėtų įgauti rūgštesnis baltasis vynas, neperlaikytas ąžuole ir išlaikęs vaisiškumą. „Stracca“ iš ketvertuko išsiskiria tuo, kad jai pagaminti nenaudojamas pomidorų padažas, o specifinis aštrokas gražgarstės skonis su aromatingu vytintu „Parmos“ kumpiu tiesiog prašosi stipresnės vyno atsvaros ir galbūt galėtų atlaikyti ne ypač stipriai išreikštus vaisiško raudonojo vyno taninus.

Rinkdami vyną, iš dalies pasidavėme stereotipo „itališkas maistas su itališku vynu“ įtakai: net pusę atrinktų vynų sudarė itališki – baltasis, rožinis ir raudonasis. Kiti trys vynai buvo parinkti, siekiant užpildyti likusias stilistines nišas (pavyzdžiui, „Morgon“ dėl savo švelnių žemiškų tonų) ar tiesiog eksperimento dėlei (pavyzdžiui, pusiau sausas rislingas). Bet kuriuo atveju pasirinkto vyno taurė neturėtų būti brangesnė už pačią picą, kuri yra kasdieninis valgis.

Visų derinių aprašymus rasite spausdintoje vyno žurnalo versijoje

Taip pat skaitykite:

• Pica „Margarita“ su putojančiu Braida Barbera
• Picos su Yali Merlot ir Trebbiano d’Abruzzo
• Ragaujame silkutę (Someljė potyriai)