Pirmąją kelionės dalį praleidome aukštai kalnuose, įkopėme į aukščiausią Gruzijos viršukalnę Kazbeką (5033 m), o po to pasivaikščiojome Gruzijos–Rusijos pasieniu 4000–4500 m aukštyje. Aišku, tai nelegalu, bet tokiame aukštyje sienos niekas nesaugo, tad gali daryti tai, ką sumanei, o ne tai, ką leidžia uniformuoti pareigūnai.
Antrąją kelionės dalį praleidome labiausiai į rytus nutolusiame Gruzijos regione – Kachetijoje, susipažinome su jos kultūra, kulinarija ir, žinoma, vynu.
Pradžiai šiek tiek istorijos. Gruzinai drąsiai teigia, kad Gruzija yra vyno gimtinė. Archeologai patvirtino, kad vynas dabartinės Gruzijos teritorijoje pradėtas gaminti daugiau kaip prieš 8 tūkst. metų. Įdomiausia tai, per pastaruosius 6 tūkst. metų tradicinio gruziniško vyno gaminimo technologija visiškai nepasikeitė. Skirtingai nei Europoje, Gruzijoje vynas brandinamas ne ąžuolinėse ar nerūdijančio plieno statinėse, bet, kaip ir prieš tūkstančius metų, didžiuliuose moliniuose ąsočiuose kvevri. Europoje moliniai indai irgi buvo naudojami vyno gamybai, bet prieš daugiau kaip 2 tūkst. metų, atsiradus ąžuolinėms statinėms, ši technologija buvo pamiršta. Kvevri yra įspūdingo dydžio molinis indas, kurio tūris apie 1000–1500 litrų. Gaminami ir didesni nei 4000 l talpos ąsočiai, bet jie yra reti. Kvevri yra lipdomas iš molio, išdegamas, o prieš gaminant vyną jo vidus padengiamas bičių vašku. Po to ąsotis užkasamas į žemę, išorėje matoma tik anga. Taip paruoštas indas gali būti naudojamas šimtus metų, tereikia kas 15–20 metų pervaškuoti jo vidų. Kadangi ąsotis užkastas giliai į žemę, jo viduje ištisus metus laikosi pastovi temperatūra.
Tradicinio gruziniško vyno gamyba irgi yra unikali. Nuskintos vynuogės traiškomos kojomis didelėse voniose sacnakheli, po to vynuogių sultys su dalimi luobelių ir šakelių supilamos į ąsočius. Užpildoma trys ketvirtadaliai tūrio. Po keleto dienų, pasibaigus aktyviam rūgimui, ąsotis uždengiamas dangčiu, paliekama tik nedidelė skylutė išeiti anglies dvideginiui. Po alkoholinės fermentacijos ąsočiai sklidinai pripilami jauno vyno ir sandariai užlipinami. Paprastai vieno ąsočio užtenka pilnai užpildyti kitiems dviems. Taip su šakelėmis, luobelėmis ir kauliukais vynas laikomas iki kovo mėnesio. Per žiemą nusistovėjęs vynas yra perpilamas į kitą, mažesnį ąsotį, o nuosėdos keliauja į distiliavimo aparatą degtinės čačos gamybai. Vasarą vynas dar du tris kartus perpilamas. Gruzinai nefiltruoja vyno, jis turi pats nusistovėti. Dėl ilgo sąlyčio su koteliais, visi gruziniški vynai yra taniniški. Net geriant baltąjį vyną (gintarinės spalvos), taninai gerokai traukia gomurį. Esu skaitęs, kad pagamintas vynas yra perpilamas į nedidelius ąsočius ir laikomas dešimtis metų. Kiek teko susidurti keliaujant, niekas ilgai vyno nelaiko, paprastai jis išgeriamas per 2–3 metus nuo pagaminimo.
Reikia pažymėti, kad gruziniškas komercinis vynas, kurį mes perkame lietuviškuose prekybos centruose, neturi nieko bendro su tradiciniu, moliniuose ąsočiuose brandintu vynu. Komercinis vynas atsirado tarybiniais laikais, kada reikėjo pagirdyti ištroškusią tarybinę liaudį ir apie kokį nors subtilumą niekas nė girdėt nenorėjo. Reikėjo daug, čia ir dabar. Ir tada, ir dabar komercinis vynas gaminamas didelėse plieno talpyklose europiniu būdu. Šiuo metu didieji gruziniško vyno rinkos žaidėjai stengiasi sukurti naujos kartos gruzinišką vyną, bet tas vynas yra brangus ir lietuvių vartotojų nepasiekia.
Pažintis su Kachetija prasidėjo Kisiskhevio kaime, esančiame už keleto kilometrų nuo Kachetijos sostinės Telavio. Apsistojome lietuviui priklausančioje „kaimo turizmo“ sodyboje, kurią nuoširdžiai prižiūri vietinė Besų šeima. Pirmasis vakaras gruziniška dvasia, pirmoji pažintis su gruzinišku vynu ir jo kiekiu. Paragavome poros paties Beso vynų: baltojo, pagaminto iš iš ‘Rkatsiteli‘ vynuogių, ir raudonojo, pagaminto iš ‘Aladasturi‘ vynuogių. Baltasis pasirodė plokščias, beveidis, todėl susikoncentravome ties raudonuoju, kuris priminė juodųjų uogų, daugiausia gervuogių, sultis su 12 procentų alkoholio. Kėlėme taures už viską, buvo tikrai smagu, bet kitas rytas išaušo neįtikėtinai sunkus. Gruzinui šventinio vakaro metu išgerti porą litrų vyno yra normalu, lietuvis irgi gali tiek išgerti, bet pasekmės, deja, nevienodos...
Kitą dieną aplankėme Ikalto vienuolyną, kuriame mokėsi Šota Rustavelis. Gidas mums pasakojo, kad XII–XIII amžiuje šalia akademinių dalykų visi Ikalto vienuolyno studentai mokėsi gaminti vyną. Tais laikais vyno gamyba buvo neatsiejama visapusio išsilavinimo dalis. Iki šių dienų yra išlikę nedideli „ mokomieji“ studentiški kvevri. Vakare aplankėme Beso vynuogyną ir jo vyno rūsį. Per metus vyndarys pagamina apie 3–4 tonas vyno, apie 1 toną suvartoja patys, likusį kiekį parduoda. Beso pasakojo, kad aplink Telavį daug vynuogynų išnykę, vyndariai sėdi be darbo. Ypač stipriai Gruzijos vyno pramonei smogė Rusijos atsisakymas nuo 2006 metų pirkti gruziniškus vynus. Kalbėjomės ir su Beso giminaičiu, netoliese įkūrusiu savo vyninę, kuri galėtų gaminti apie 10 tonų vyno per metus. Klausimas, kur vynas bus realizuojamas, liko neatsakytas. Gruzijoje verslas dar nėra subrendęs: pirma kažkas daroma, o tik po to žiūrima, kas išeis. Šiuo metu už 1 ha brandaus vynuogyno prašoma apie 25 tūkst. litų.
Trečią dieną susikrovėme mantą ir iškeliavome į Signachio miestelį. Pakeliui Napareulio kaime aplankėme brolių dvynių Gamtkiculašvilių vyninę. Vyninė labai gerai įrengta, turi savo restoranėlį, viešbutį. Šeimininkas gyrėsi, kad tiekia vyną pačiam Gruzijos prezidentui Saakašviliui. Degustavome baltąjį vyną „Rkatsiteli“, pagamintą pagal tradicinę gruzinų technologiją. Vynas gelsvos spalvos, gaivus, šiek tiek taniniškas, kvepia obuoliais. Tai bene geriausiais „Rkatsiteli“, kurį teko ragauti šios kelionės metu. Deja, vyno nusipirkti nepavyko, nes neturėjo išpilstyto į butelius. Viso turo metu šeimininkas vis minėjo ekologiją, natūralumą. Nežinau, ką jis turėjo omeny, bet vyninės teritorijoje augančių vynuogių lapai net mėlyni nuo vario junginių, o piktžolės naikinamos purškiant herbicidais.
Pakeliui į Signachį dar užvažiavome į Kvarelio miestelį, kur gaminamas garsusis „Kinzmarauli“. Gamykla remontuojama, todėl į ją patekti nepavyko. Laimei, miestelyje yra firminė gamyklos parduotuvė. Čia mus šiltai sutiko, pasiūlė nemokamą degustaciją. Degustacijos metu ragauti europietiškai gaminti vynai įspūdžio nepaliko. Po ilgų svarstymų parduotuvėje nusipirkome paties brangiausio vyno, kuriuo vyninė didžiuojasi (degustacijoje jo nebuvo). Ragavome jį grįžę į Lietuvą – patiko.
Vakarop pasiekėme Sighnaghį. Miestelis įsikūręs Kachetijos pietuose ant aukštos kalvos. Sighnaghį supa puikiai išsilaikiusi gynybinė siena su 23 bokštais. Nuo miestelio atsiveria Alazanio slėnio panorama. Norėdama pritraukti turistų, Gruzijos valdžia pastaraisiais metais investavo labai daug lėšų į miestelio sutvarkymą. Sighnaghyje buvo pakeistas grindinys, atnaujinti namų fasadai, pakeisti stogai. Pagrindinėse gatvėse atidaryti jaukūs restoranėliai. Sighnaghyje yra įsikūrusi „Pheasant’s Tears“ vyninė. Ją mums rekomendavo Lietuvos konsulas Gruzijoje, kurį sutikome skrisdami lėktuvu. Vyninę prieš 5 metus įkūrė amerikietis Johnas Wurdemanas. Johnas yra dailininkas, jau daug metų gyvenantis Gruzijoje ir visokeriopai puoselėjantis bei garsinantis jos kultūrą, taip pat ir vyno kultūrą. Su Johnu susitikti nepavyko, mums degustaciją vedė jo asistentė Tamara. Tai buvo bene ilgiausia degustacija, kurioje teko dalyvauti. Ji truko daugiau nei 2 valandas. Apie pusvalandį degustacijos metu Tamara kalbėjo savo mobiliu telefonu. Kadangi Gruzijoje lankėmės jau antra savaitė, mūsų tai nestebino: jei skambina, vadinasi, reikia pakalbėti...
Visi „Pheasant’s Tears“ vynai gaminami tik tradiciniu būdu – moliniuose induose kvevri. Jie tikrai labai įdomūs ir verti dėmesio. Iš baltųjų labiausiai įsiminė „Rkatsiteli“ – gintaro spalvos, sodraus skonio, džiovintų abrikosų aromato. Iš raudonųjų patiko 2007-ųjų „Seperavi“ ir „Shavkapito“. „Seperavi“ – juodaisiais serbentais kvepiantis tvirtų taninų vynas. „Shavkapito“ – Gruzijos karalių vynas, daug lengvesnis, ne toks taniniškas, labai puikiai subalansuotas.
Rašant apie Gruziją, negalima nepaminėti pačių gruzinų. Visi svetimšaliai gruzinams yra svečiai, o atkeliavę iš Lietuvos – ypatingi svečiai. Labiau išprusę žino mūsų prezidentą V. Adamkų, kurį vadina tiesiog Valdu, ir yra labai jam dėkingi už pagalbą sureguliuojant konfliktą su Rusija. Sunku aprašyti jų svetingumą, nuoširdumą, dosnumą. Pavalgydinti svečią yra gruzino pareiga. Gėrimai ir valgiai ant stalo niekada nesibaigia, nes jei ant stalo nieko neliktų, gruzinui būtų gėda, kad jis prastai pasiruošė priimti svečius. Iš pradžių to nežinojome, tad netyčia kilo „varžybos“ – ar lietuviai sugebės suvalgyti viską, ką gruzinai atneš, ar ne. Tenka pripažinti, kad lietuviai, nors ir labai išalkę po kalnų žygio, beviltiškai pralaimėjo šias „varžybas“...
Dar viena detalė apie gruzinus, tiksliau, Gruzijoje gyvenančius rusus, su kuriais turėjome daug reikalų. Jie save dažniausiai vadino gruzinais, o atsisveikindami kiekvienam iš mūsų padovanojo raktų pakabuką su Gruzijos vėliava. Tada susimąsčiau, ar Lietuvoje gyvenantys rusai ar lenkai padovanotų svetimšaliui suvenyrą su Lietuvos atributika. Labai norėčiau tikėti, kad taip...
Taip pat skaitykite:
