Aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje nebuvo nė vieno išskirtinės kokybės vynmečio. Tačiau gero vyno padaryta buvo. Dalis išlikusių butelių šiandien tebėra puikios būklės, tačiau perkant verta atkreipti dėmesį į vyno kiekį butelyje: geriau nerizikuoti, jei vyno riba yra žemiau viršutinės butelio peties dalies (žr. „Vyno žurnalas“ Nr. 24). 1970-aisiais buvo padaryta daug gero vyno; jo kaina po kelių prastų derliaus metų ir dėl augančios investavimo mados iš pradžių sparčiai kilo, o po metų (1972–1973), per pasaulinę OPEC veiksmų sukeltą ekonominę krizę, smigo iki vos įžiūrimų žemumų – dvylikos butelių „Château Mouton Rothschild“ dėžė tekainavo 55 Didžiosios Britanijos svarus (apie 20 litų už butelį). Šiandien toks butelis kainuoja ne mažiau kaip tūkstantį litų – taip pigiai tik todėl, kad daugelio butelių turinys jau ėmė degraduoti.
Abu vakarienei patiekti aštuntojo dešimtmečio vynai – puikios kokybės, kvepiantys našlaitėmis, sena raudonų uogų uogiene, prieskoniais, oda. „Cheval Blanc“ iš Sent Emiljono Lietuvoje aptinkamas retai. Iš kitų Bordo vynų jis išsiskiria didele ‘Cabernet Franc‘ vynuogių dalimi, todėl bręsdamas butelyje tampa ypač švelnus ir kvapnus. Geriausias Sent Emiljono vynas puikiai laikosi, jis pelnė daugiausiai vakarienės dalyvių pagyrimų (93 balai). Penketu metų jaunesnis „Haut Brion“ skleidė būdingą tabako, džiūstančios juodų uogų uogienės kvapą. Taninai – vis dar tvirtoki, vien dėl jų butelį galima drąsiai brandinti dar bene dešimt metų (94 balai). „Haut Brion“ – vienintelis Gravo ūkis, kurio raudonasis vynas ne tik buvo klasifikuotas 1855 metais, bet ir pateko į elitinį keturių geriausiųjų Premier Grand Cru Classé sąrašą. Ūkio vynas visada išsiskiria į tabaką panašiais aromatais ir ilgaamžiškumu. Šiemet ragautas 1985 m. derliaus vynas kvepėjo tabaku, oda, saldžiais vaisiais, datulėmis, trešnėmis, galanterija, vis dar buvo taniniškas (93 balai). 1964 metų magnumas buvo kiek maderizuotas, kvepėjo juoda duona, tabaku, vaivorais, tačiau gerti buvo malonus (82 balai).
Vakarienę „Vyno klubas“ pradėjo Šampanės Grand Cru kaimelyje Ambonė padarytu Blanc de Noir šampanu. Ambonė yra vienas iš septyniolikos aukščiausiai vertinamų regiono kaimų, kuriame ypač sėkmingai auginamos ‘Pinot Noir’. Vyndarys Ericas Rodezas laikosi ekologinės vynuogininkystės principų ir dalį šampano brandina ąžuolo statinėse, kad vynas įgautų riešutų, skrebučio aromato ir tvirtesnės tekstūros
Vėliau taurės buvo pripildytos kultinio biodinamino Elzaso vyndario Olivier Humbrechto vyno „Pinot Gris“. Vyno spalva – beveik oranžinė, o aromatai priminė chereso, seno tokajaus, saldaus vyno puokštę su vulkaninėmis šlapio akmens natomis. Rangen de Thanno vynuogynas žinomas nuo XIII а. Išskirtinė šio itin stataus vynuogyno terroir savybė – raudonas nuosėdinių ir vulkaninių uolienų mišinys. Vynuogės dėl didelio aukščio čia sunoksta vėlai, todėl dalis jų jau būna paveiktos pilkojo kekero, bet išlaikiusios labai energingą rūgštį. Juntamas savitas mėsiškas, sūrus minerališkumas ir džiovintų vaisių skonis (94 balai).
Prieš garbinguosius aštuntojo dešimtmečio vynus vakarienės svečiai apšilo ragaudami palyginti jauną Sent Emiljono vyną. Jo energinga struktūra, juodųjų serbentų uogienės aromatai, nemaži taninai – puikus labai gerų metų Bordo vyno pavyzdys (95 balai). Nežiūrint didelės koncentracijos, tai – elegantiškas, taurus vynas. Bręsdamas jis darosi vis kompleksiškesnis, tačiau savo kokybės piką pasieks ne anksčiau kaip 2020-aisiais.
Po labai gero sauso vyno ne visada norisi saldaus. Tačiau šį kartą prie 1975 ir 1970 m. vyno ragavome patiekalą su saldžiu padažu, kiek besivaržančiu su vynu, tačiau provokuojančiu pereiti prie ko nors dar saldesnio. 2001-ieji, matyt, vieni įspūdingiausių saldaus vyno metų Soterne ir Barsake. Gal ne tiek dėl pilkojo kekero gausos, kiek dėl ypatingo saldumo ir didžios rūgšties balanso bei nuostabiai švarių geltonų vaisių aromatų. „De Malle“ – iš mažo buteliuko, kuriame vynas bręsta kiek greičiau nei įprasto dydžio butelyje. Todėl jau galime mėgautis džiovintų persikų, medaus, ananasų aromatais (96 balai). Saldžiam vynui bręstant, jo saldumo pojūtis mažėja. Nors aromatai darosi subtilesni, įvairesni, skonis taip pat švelnėja, malonėja. Vakarienei patiektas vynas tik pradeda bręsti, ir nuoširdžiai norisi, kad jis neprarastų savo jaunatviškos energijos ir ypatingos skonio koncentracijos. Ne visus vynus prasminga laikyti 40 metų...
Taip pat skaitykite:
„Vineola Beatrix“ – Indijos ančių bėgikių valdos
Kaip gerai gyvena JAV Vidurio Vakarų vyndariai
2022-ųjų „Haut-Brion“ ir „Mission Haut-Brion“
