Gaskonė ir jos vynas

Apie Gaskonę žinojau tik tiek, kad iš ten kilęs Alexandre‘o Dumas herojus d‘Artanjanas. Ir dar kad ten jau Prancūzijos baskų kraštas. Taigi turėtų būti kažkas panašaus kaip Ispanijos Baskija. Atvažiavę pirmiausia išgirdome paaiškinimą: čia ne Prancūzija – jūs esate Gaskonėje. Pirmą skirtumą netrukome pajusti: kai visa Prancūzija buvo pamišusi dėl kažkokių futbolo rungtynių, gaskonai į tai nekreipė dėmesio, o štai vietinės reikšmės regbio rungtynės juos neatpažįstamai pakeitė, ir visas kaimas susirinko vietiniame stadione.

Antra, Gaskonėje negeriamas pastis. Čia aperityvui geriamas floc – vietinis mistelis , armanjako ir vynuogių sulčių mišinys.

Kaip ir Baskijoje, Gaskonėje po deserto svarbus pabaigos akcentas. Šiuo atveju tai trou gascon, arba la blanche (dar neseniai buvęs nelegalus, dabar jau parduodamas legaliai). Tai distiliatas – armanjakas, dar nematęs statinės. Be šio gėrimo sunku įsivaizduoti bet kokį gaskonų pasisėdėjimą.

Apskritai armanjakas Gaskonėje yra labai svarbus vietinėje virtuvėje ir tradicinėje kultūroje. La blanche vartojamas visur, labiausiai žinomas desertas – slyvos armanjake.

Jauno armanjako pilama į padažus, marinatus, paštetus, ruošiant mėsą ir net į pyragus. Salotose juo kartais pakeičiamas actas. Gerai dera su mėlynojo pelėsio sūriais. Brandus armanjakas tinka prie desertų. Vietiniai tiki ypatingomis armanjako gydomosiomis galiomis ir vartoja nuo visų negalavimų.

Trečia, šiame regione yra daug daugiau ančių ir žąsų nei žmonių. Ir tai atsispindi ir vietiniuose papročiuose.

Gaskonės peizažas panašus į Lietuvos (jei tolumoje nepastebėtume Pirėnų). Kadangi,  skirtingai nei kituose Prancūzijos vyno regionuose, vynuogynai čia išmėtyti tarp ganyklų ir javų laukų, iš pirmo žvilgsnio jų ir nesimato. Aplinkui įprastas kaimiškas kraštovaizdis.

Šiame gražiame Prancūzijos užkampyje, visai nepanašiame į likusią Prancūziją, svetingumas matuojamas suvalgytomis antimis ir išgertomis armanjako taurelėmis.

Madirano apeliacija

Dar 8-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje vynuogės, surinktos į vakarus nuo Ošo (Auch), beveik be išimties buvo skiriamos armanjako gamybai. Čia buvo trys nedidelės vyno apeliacijos: dvi saldžiojo vyno – Jurançon (nuo 1936 metų) ir Pacherenc du Vic-Bilh (nuo 1948) bei viena sauso raudonojo vyno – Madiran (1948), kurios teritorija sutapo su Pacherenc du Vic-Bilh teritorija. Tų vynų pagrindas buvo ‘Tannat‘ veislė. Vėliau susikūrė Saint Mont apeliacija.

Dabar Madiranas – tai 1300 ha vynuogynų, kuriuose auga vien tik raudonosios veislės. Šioje apeliacijoje nedaromi nei baltieji, nei rožiniai vynai. Tačiau toje pat teritorijoje auginamos ir baltosios veislės saldiesiems (rečiau sausiems) vynams daryti Pacherenc du Vic-Bilh apeliacijoje.

Madirane daugiausia senukų, kuriuos nesunku pastebėti visur. Kai 2007 metais išėjo profesoriaus Rogerio Corderio knyga „Vyno dieta“ (The Wine Diet), Madirano apeliacijos vynai tapo tikru ilgaamžiškumo simboliu. Pakanka tik pažvelgti į lentelę, kurioje parodomas žmonių, vyresnių nei 75 metų, skaičius įvairiuose Prancūzijos departamentuose. Gaskoniškuosiuose Pietų-Pirėnuose (Midi Pyrénées) jų yra net du kartus daugiau nei prie Paryžiaus esančiame Il de Franse. R. Corderio išvados rodo, kad visa tai dėl dietos, kurioje taninų turintis raudonas vynas iš ‘Tannat‘ veislės yra vienas iš svarbesnių produktų.

Nieko nestebina, kad daugiausia daržovėmis ir žuvimi besimaitinantys Kretos gyventojai gyvena ilgiausiai Europoje, stebina tai, kad gaskonai su savo riebiomis antimis ir žąsimis nuo kretiečių nė kiek neatsilieka.

‘Tannat‘ vynuogės ir jų vynas

Nors Madirano apeliacija yra labai tvirtai susijusi su ‘Tannat‘ veislės vynuogėmis, greta yra ir dar kelios kitos apeliacijos – Saint Mont, Bearn ir Irouleguy. Šios apeliacijos yra vienintelės Europoje, kuriose daromas vynas iš ‘Tannat‘ veislės vynuogių. Vis dėlto retai kada jis daromas tik iš vienos veislės, ‘Tannat‘ paprastai sudaro nuo 40 iki 60 procentų mišinio. Vyno švelninimui kupažuose paprastai naudojamos ‘Cabernet Franc‘, ‘Cabernet Sauvignon‘ bei ‘Pinenc‘ (‘Fer servadou‘). 1990 metais vietinis gamintojas atrado būdą, kaip išvengti per didelės taninų ekstrakcijos. Jo sukurtas mikrooksidacijos metodas dabar sėkmingai naudojamas ne tik Gaskonėje ar Bordo, bet ir kituose vyno gamybos regionuose.

Juoda kaip smala, agresyvi, pipiriška ir taniniška, kaip jokia kita veislė pasaulyje. Seniau vyno gamybos taisyklės reikalavo, kad prieš pakliūdamas į rinką ‘Tannat‘ vynuogių vynas būtų keletą metų pabrandintas. Iki šiol įprasta, kad vynas iš ‘Tannat‘ vynuogių iki 20 mėnesių brandinamas statinėje, kad šiek tiek sušvelnėtų taninai.

Kokie aitrūs tie vynai, lengva įsivaizduoti, jei įvertinsime, kad Gaskonės vyndariai,  norėdami jį sušvelninti, maišo ‘Tannat‘ su ‘Cabernet Sauvignon‘ ir ‘Cabernet Franc‘, dviem veislėmis, kurios paprastai pačios būna švelninamos ‘Merlot‘ ir kitomis švelnesnėmis veislėmis.

Antroje  XIX amžiaus pusėje baskų vyndarys Paskalis Harriague į Pietų Ameriką atvežė ‘Tannat‘, kuri ir dabar ten vadinama pagal jo pavardę ‘Harriague‘. Laimingas ‘Tannat‘ likimas panašus į ‘Malbek‘ vynuogių likimą – abi šios veislės atsirado ir paplito Prancūzijoje, o XIX amžiuje buvo perkeltos į gerą Pietų Amerikos dirvą. ‘Malbek‘ padarė stulbinamą karjerą Argentinoje, o ‘Tannat‘ tapo ne mažiau garsi Urugvajuje. Ir čia „Tannat“ išliko toks pat – nepaprastai taniniškas ir galingas.

Jauna Saint Mont apeliacija

Tik visai neseniai, 2011 metais, Saint Mont tapo atskira apeliacija. Ji apima beveik 1200 ha vynuogynų, apsodintų tomis pačiomis veislėmis kaip Madiranas. Yra ir baltųjų: ‘Arrufiac‘, ‘Petit Corbou‘ ir ‘Gros Manseng‘. Iš pastarųjų daromas kiek neįprastas, gaivia rūgštimi pasižymintis vynas. Jis atsirado visai atsitiktinai, nes pradžioje apeliacija Saint Mont turėjo būti kaip ir Madiran – tik raudonajam vynui. Vieno vyndario sklype atsitiktinai buvo atkasta nemažai butelių su baltuoju vynu. Visų nuostabai vynas buvo gana gaivus, aromatingas, nežiūrint, kad išgulėjo nemažai metų. Po šio radinio ir buvo pakeistos apeliacijos taisyklės, o senos vietinės veislės ‘Arrufiaca‘ ir ‘Petit Corbou‘ išgelbėtos nuo užmaršties. Butelius į žemę vyndariai čia užkasdavo nuo seno, o kad nesusigadintų etiketės, buvo naudojamos  medinės lentelės su išraižytais vyno pavadinimais ir duomenimis.

Cótes de Gascogne

12 tūkstančių hektarų vynuogynų, priklausančių beveik vien tik administraciniam Žero (Gers) departamentui, šiuo metu yra puikaus, gaivaus, aromatingo baltojo vyno karalystė – IGP Cotes de Gascogne. Vynai daromi daugiausia iš ‘Colombard‘, ‘Gros Manseng‘ ir ‘Petit Manseng‘, ‘Sauvignon Blanc‘ ir ‘Ugni Blanc‘. Šio rajono centras – miestelis Kondonas (Condom), garsėjantis puikiu lengvu ir nebrangiu baltuoju vynu. Vyninėje „Cave de Condom“  daromas bene garsiausias, o iš tikrųjų geriausiai parduodamas Gaskonės aukštumų vynas: „Colombelle“ – citrusiškas, gaivinantis ir „girgždantis“, padarytas iš tos pačios ‘Colombard‘ veislės. Vienas iš vietinių vyndarių, pasigavęs idėją iš Kalifornijos, pradėjo naudoti plačiau šią veislę. Jai reikia ilgesnės maceracijos, kad atsiskleistų aromatai, kurie pasislėpę vynuogių odelėse.

Pacherenc du Vic-Bilh

XIX amžiaus pabaigoje praėjus filokseros audrai, Madirano apylinkėse liko tik apie 200 ha vyninių, darančių pašerenką (vynas daromas Pacherenc du Vic-Bilho apeliacijoje). Praeito amžiaus penktojo dešimtmečio pabaigoje, sukūrus Pacherenc du Vic-Bilh apeliaciją, šio vyno pradėjo daugėti. Iki tol jis buvo žinomas tik aplinkiniuose rajonuose. Tačiau kai pasaulį apėmė sauso vyno mada, jis vėl buvo pamirštas. Be to, pašerenkui  nepadeda ir keistas apeliacijos pavadinimas: senąja gaskonų kalba vic-bilh – senas kraštas, o pacherenc – vynuogės, auginamos ant metalinių lynų.

Pašerenko gamybai naudojama keletas veislių. Pagrindinės yra keturios: ‘Courbou‘ ir ‘Petit Courbou‘, taip pat ‘Petit Manseng‘ ir ‘Gros Manseng‘. Apeliacijos vynas turi turėti šių veislių ne mažiau kaip 60 procentų. Jas vyndariai papildo trimis kitomis veislėmis: ‘Arrufiac‘, ‘Sauvignon Blanc‘ ir ‘Semillon‘. ‘Arrufiac‘ vynuogių veislė ypač išpopuliarėjo pastaraisiais dešimtmečiais – pasirodė esanti labai įdomi ir galinti daryti „karjerą“.

Šio vyno saldumo paslaptis yra vėlyvasis rinkimas: uogos turi pakankamai laiko sukaupti daug cukraus. Skinti pradedama tada, kai uogose būna tiek cukraus, kad gautos misos litre jo bus 238 gramai. Kartais tokio saldumo reikia ilgokai palaukti. Įprastai skynimas prasideda spalio pabaigoje, baigiasi lapkritį. Sveikiausios uogos paliekamos ant krūmų iki Naujųjų ir tada daromas „Pacherenc du Vic-Bilh Silvestre“.

Seniausia apeliacija?

Ginčas dėl to,  kur ir kada atsirado pirmoji žemėlapyje pažymėta apeliacija ir buvo aprašyta jos produkcija, yra senas kaip ir visas vyno pasaulis. Vengrai teigia, kad tai Tokajus, portugalai – kad Portas, italai niekam nenori nusileisti su Kjančiu. Tarp visuotinai žinomų regionų tyliai įsispraudžia ir Prancūzijos Pietvakarių Jurançonas. Vietiniai istorikai tvirtina, kad jau XIV amžiuje buvusi Jurançono apeliacija. Tačiau visiškai tikra, kad kai XX amžiaus pirmoje pusėje buvo sudaryta Prancūzijos apeliacinė sistema, tarp kitų buvo ir Jurançono apeliacija.

Jurançono ir Pecherenco apeliacijų vynas turi daug panašumų, o svarbiausias –  tai, kad abiejose vynai daromi iš ‘Petit Manseng‘ ir ‘Gros Manseng‘. Skiriasi tuo, kad Pacherence vynas daromas iš vėlai surinktų sveikų vynuogių, o Jurançone – iš botryčio paveiktų vynuogių.

Keliaukime po Pietvakarių regioną

Dabartinė Prancūzija atsirado susijungus daugeliui karalysčių ir kunigaikštysčių. Pacherenc du Vic-Bilhas seniau priklausė Akvitanijai, o štai Jurançonas buvo Navaros karalystės dalis. Tai reikia prisiminti lankantis Prancūzijos Pietvakariuose, nes kartais istorinės aplinkybės lemia ir vyno skirtumus.

Vyno turizmui Pietvakariai yra bene ideali vieta: toliau nuo masinio turizmo vietų, daug gerų restoranų, turistams atvirų vyninių. Vynas geras ir, svarbiausia, labai geras kainos ir kokybės santykis. Galima sakyti, kad jaunas baltasis Gaskonės vynas šiuo atžvilgiu pirmauja Prancūzijoje. Raudonasis madiranas ir senmontas jau įgijo pripažinimą vyno pasaulyje, o senesniųjų metų gali konkuruoti ir su bordo vynu. Na, o saldusis? Vien dėl jo verta keliauti į šį kraštą! Juolab kad čia jam draugiją visada palaiko žąsų kepenėlės.

Taip pat skaitykite:

• Vietinių baltųjų vynuogių festivalis Klaipėdoje
• Madirano vynas – taninų užgrūdintiems
• Mikrooksidaciją sugalvojo Madirane