Degtinę gerti išmokau vėlai. Išmokė svainis. Pirma su juo gerdavau iš pagarbos, nes nenorėjau nuliūdinti dosniai įpilančio žmonos vyresniojo brolio. Bet greitai pamėgau, ir dabar dažnai tįsta seilė, pagalvojus apie skaidrųjį gėrimą.
O visą jaunystę jos nemėgau, net kvapas nepatiko. Gal ir gerai – degtinės man netemdo studentiški prasto gėrimo prisiminimai. Tik vieną kartą teko labai neskaniai degtinę gerti. 1994 metais dažnai važiuodavau iš Vilniaus į Minską, kur anuomet pažangioje spaustuvėje gaminome vieną leidinį. Vieną šaltą žiemos naktį autobusas sugedo pakeliui į Baltarusijos sostinę, vėlavo grįžti Vilniun, vėlavau ir aš kartu su juo. Pakeliui sugedo dar ir šildymas, ir snieguotais laukais važiavom šaltoje metalinėje dėžėje. Pakeleiviai, vežantys pigias baltarusiškas prekes parduoti Vilniuje, atsidarė degtinės butelį ir šildėsi tiesiog iš kaklelio. Pasiūlė ir man („Gersi, profesoriau?“ - nes buvau nežinia kam pasirišęs kaklaraištį). Kliuktelėjau tos drungnos degtinės, bet nei smagiau, nei šilčiau nepasidarė. Na, gal buvo truputėlį šilčiau. Tik nuo manęs ir nuo sugėrovų sklido baltas iškvėpto alkoholio garas, kaip nuo gerai įšalusio butelio, ir autobuso langai buvo apšarmoję kaip gerai atšalęs stikliukas.
Degtinė, vienas populiariausių pasaulio distiliuotų gėrimų (greta viskio, romo ir tekilos), gaubiama daugybės mitų ir nesusipratimų.
Kuriai tautai priklauso? Daugumos nuomone – rusams, tačiau, pavyzdžiui, lenkai į užsienį jos šiandien eksportuoja kur kas daugiau ir garsėja tokiomis degtinės rūšimis, kaip „Wyborowa“ arba „Belvedere“.
Kokia degtinė geriausia ir švariausia? Nuo kurios mažiausiai skauda galvą kitą rytą? Čia irgi esama daugybės nuomonių. Nuo tam tikros kainos visos degtinės rūšys gana gerai išvalytos. O galvą plėšia ne nuo etilo alkoholio: skausmą sukelia dehidracija, t. y. skysčių netekimas (todėl užsigerti vandeniu – labai gera mintis) ir pagirias sukeliantys priedai, dažniausiai dėl netinkamo išvalymo.
Nereikia pernelyg tikėti istorijomis apie „revoliucinius valymo būdus“, „penkiagubus anglies filtrus“, „unikalų valymą itin žemoje temperatūroje naudojant pažangiausias XXI amžiaus technologijas“. Viskas daug paprasčiau. Kaip pažymėjo vienas amerikiečių žurnalistas, dabar brangios degtinės filtruojamos per viską, išskyrus galbūt deimantus („Diaka“ filtruojama per deimantus – red. past.). Anglis, sidabras, medis, smėlis, marmuras, pienas, kiaušinių baltymai – viskas filtravimui, viskas tam, kad iš etilo alkoholio būtų išvalytos priemaišos.
Anglis kaip filtras naudojama jau seniai, pavyzdžiui, apsinuodijus geriamos aktyvuotos anglies tabletės, kad sutrauktų kaip kempinė visą bjaurastį. O pienas ir kiaušinių baltymai – natūralūs (nors ir labai brangūs) baltyminiai filtrai, „rišantys“ prie savęs priemaišas, o labiausiai – fuzelį, angliavandenilių fermentavimo šalutinį padarinį, aštriai kvepiantį bloga degtine.
Tačiau technologiniu stebuklu to nepavadinsi. Degtinę tiesiog reikia gerai išvalyti. Tai nėra labai sunku, ir net brangiausios degtinės, kainuojančios šimtą litų už butelį, gamybos kaina sudaro tik nedidelę dalį tos sumos, kurią mokate parduotuvėje. Visa kita – tik mitas, įvaizdis, svajonė. Kaip kvepalai, kuriuos pirkdami daugiausiai mokate už reklamą, taip ir brangioji degtinė tėra troškimų pardavimas.
Garsiausioji šių laikų „itin brangi“ degtinė (žurnalistų sugalvotos „Super Premium“ kategorijos – jai priskiriama degtinė, kainuojanti per 40 dolerių už litrą) – jau tapusi klasika prancūzų „Grey Goose“. Ši „pilkoji žąselė“ kliuksi skaniai, yra neįkyri, bet aklosiose degustacijose retai kada gauna geriausius įvertinimus.
Degtinės degustacijos, kuriose nugalėtojai keičiasi vietomis vos ne kaip Euroviziją laiminčios šalys, dar kartą patvirtina degtindarių žodžius: juo geresnis ir brangesnis šis produktas, juo panašesnis į kitus brangius produktus. Tuo degtinė skiriasi nuo viskio ar konjako: skonio skirtumai labai maži, kad ir kaip apie „unikalų“ skonį trimituotų gamintojai.
Žinoma, jei degtinė yra grūdinė, o ne iš bulvių arba, gink Dieve, runkelių. Kai rusai giriasi, kad tik jų šalyje gaminama pati tikriausia, pati tyriausia ir tobuliausia degtinė, o visokie švedai, suomiai ar amerikiečiai, nesuprantantys tikrosios gėrimo sielos, gamina tik „pramoninius surogatus“, aplipintus ryškiomis etiketėmis, galima tik kreivai šyptelėti. Nes būtent Rusija kalta, kad degtinė buvo nuspirta nuo tauraus gėrimo postamento ir tapo proletarų gėralu, kai dėl pakeistos akcizų sistemos degtindariai XIX amžiuje pradėjo daryti degtinę iš bulvių. Bulvinė degtinė, pakeitusi kvietinę Rusijoje ir tuose kraštuose, kuriuos Rusija valdė XX amžiuje, yra iš esmės prastesnis gėrimas, turintis daugiau ir sunkiau išvalomų priemaišų, todėl daugelio specialistų kaltinamas dėl girtumo, keliančio agresiją, o ne mieguistumą. Iš sovietinių laikų prisimenama „Russkaja vodka“ – populiariausias bulvinės degtinės pavyzdys. Gėrimo receptūroje pagal GOSTą, valstybinį standartą, buvo numatyta šiek tiek cinamono esencijos: kad nuslopintų bjaurų kvapą. Kažkada dėl tos pačios priežasties Anglijoje į džiną buvo dedama kadagio uogų. Tik nežinia, ar tas cinamonas, kurį Sovietų Sąjunga turėdavo importuoti iš Afrikos tai už valiutą, tai mainais už karinę pagalbą, tikrai visada patekdavo degtinėn.
Daugelis degtinės gamintojų visame pasaulyje prideda truputį cukraus: esą šis gėrimą sušvelninąs, padarąs labiau „aksominį“. Kai kur cukraus yra daugiau, ir galima pajusti net šiek tiek saldumo – vos vos pastebimą, bet ne likerinį salstelėjimą, kai šaltas gėrimas nudegina burnos ertmę.
Pagaliau priėjau prie pagrindinio klausimo: ar degtinę reikia gerti šaltą kaip ledas ar tik atvėsintą? Atsakymo nėra. Ieškojau internete, ieškojau knygose – nuomonės pasiskirsčiusios po lygiai. Žinau tik tiek, kad atvėsinto gėrimo šalininkai yra labai karingai nusiteikę „ – 20 oC brigados“ atžvilgiu. Girdi, tokia temperatūra užmuša bet kokį skonį – nieko nepajusi, tai tik produkto gadinimas. Apie šaldymo ydingumą kalba ir daugelio degtindarių technologai.
Nenorėčiau sutikti: geriant nedideliais gurkšneliais net ir labai šaltą degtinę, ji spėja sušilti jau burnos ertmėje, o nurijus puikiai jaučiamas poskonis: alkoholis išdžiovina seiles ir sujaudrina skonio receptorius, todėl subtilias nateles galima lengvai pažinti.
Be to, jei netikite, kad galingas šaldymas nekenkia degtinei, imkite butelį kokio nors pigiausio birzgalo ir šaldykite nors iki Jupiterio paviršiaus temperatūros – net ir mažiausiai patyręs ragautojas pajus, kad geria niekalą.
Pagaliau šilta ar pošiltė degtinė, kai kada dar patiekiama didelėje viskio taurėje (tikras siaubas – padidina garavimo plotą) pirmiausia skleidžia etilo alkoholio kvapą. Neteko girdėti, kad kas jį pavadintų maloniu. Tad juo to kvapo mažiau, juo geriau – mažas stikliukas sumažina garavimą, o kuo gėrimas šaltesnis, tuo menkiau garuoja.
Didžiausias malonumas, kurio netenka vos pavėsintos degtinės ragautojai – tai stebėti, kaip nuo nežmoniškai įšalusio butelio kyla garai, ir klausytis tingiai ir dusliai tartum alyva kliuksinčio gėrimo. Vien dėl šio vaizdo, garso ir pojūčio velnio lašus verta atšaldyti labai, iki Arkties temperatūrų. Kad į ranką paimtas butelis nudegintų šalčiu.
Taip pat skaitykite:
