Sovietinių laikų etiudai

Profesorius Jonas Grigas iš Varėnos raj., Kabelių km. Apie nelengvą jaunojo degustuotojo darbą...

Ar seniau darydavo vietiniai alų, varydavo naminę degtinę – samanę?

Ne, ir nedarydavo, ir negerdavo. Tėvas pasakojo, kai jis buvo jaunas, susirinkę kaimo bernai pasistatydavo četvertuką (0,25 l buteliuką), kurio kokiems penkiems ar šešiems vyrams užtekdavo visam vakarui. Daug kalbėdavo, juokaudavo. Degtinės varymas prasidėjo štai kaip. <…> Kai vaikščiojo stribai, medžiodavo partizanus, tai ateidavo kas kelintą dieną ir sakydavo: „Nešk medaus ir degtinės.“ Mama atnešdavo puodynę medaus, o degtinės nebuvo. Tai tėvą suimdavo už apykaklės ir daužydavo per veidą sakydami rusiškai: „Ką, tau tarybų valdžia nepatinka?“ Nežinojau, ką tai reiškia, bet kažkaip suprasdavau, kad совemckaя bлacmь yra labai susijusi su degtine. Nes tėvą mušdavo dažnai. Kartą tėvas pasakė, kad taip toliau gyventi negalima, reikia mokytis varyti samagoną. <…> Degtinę varyti reikėdavo važiuoti į mišką naktį, nes jeigu stribai pagaus varant, tai iškart uždarys į kalėjimą. Oficialiai buvo varoma propaganda, kad tai griežtai draudžiama. Technologija buvo gana sudėtinga <…>. Jei raugo temperatūra mažesnė, spiritas gerai neišsiskiria, o jei didesnė, skiriasi vandens garai. Reikėdavo tą raugo temperatūrą jausti ir nuolat ragauti tai, kas iš jo bėga. <…>  Kažkam reikėdavo nuolat ragauti bėgančią degtinę. Jei tėvas visą laiką būtų ragavęs, tai apgirtęs būtų kažką ne taip padaręs. Tad tas degustatorius buvau aš. Nežinau, nuo kiek metų tai pradėjau daryti – manau, nuo keliolikos. Kai gerai išmoko varyti degtinę, tėvas per vieną kartą padarydavo apie dvylika litrų degtinės, nuo kiekvieno litro reikėdavo bent po dvidešimt gramų nugerti. Jau man dabar po tiek per daug būtų, o tada vaikui... Ir aš taip dariau daugybę metų. Iš pradžių tėvas veždavosi į mišką mamą, bet ji negalėdavo tinkamai degustuoti. Žinoma, dabar nė vienas tėvas savo vaikui neleistų taip daryti, bet aš supratau, kad turiu padėti tėvui. Paskui, kai baigęs vietinę mokyklą nuvažiavau ir įstojau į Vilniaus universitetą, pats pirmutinis pirkinys mieste buvo spiritometras. Parvežiau tėvui ir pasakiau, kad degtinės daugiau negalėsiu degustuoti, tą prietaisą įkišęs matysi degtinės stiprumą. Aš iki šiol nesuprantu, kaip netapau alkoholiku. Atsitiko atvirkščiai – aš dabar nepakenčiu degtinės. Matyt, tada išnaudojau jos limitą ir išsivystė atmetimo reakcija. 

(Žurnalas „Liaudies kultūra“, 2016 m. Nr. 6)

Birutė (73 m.) iš Anykščių raj.  Kaip pelės brogoj prigėrė…

Apie penkiasdešimtuosius daugelis varė naminę degtinę namuose. Milicija jau gaudydavo tokius varytojus. Mūsų kaimo apylinkėse aršumu garsėjo milicininkas Reinikovas. Nors mano dėdė Izidorius taip pat dirbo milicijoje, tėvas kiek prisibijojo Reinikovo ir kubilą su broga slėpdavo daržinėje po šiaudais. Kartą milicininko ratams išdardėjus ir nuvertus šiaudus, kubilo paviršius knibždėjo girtų ir paskendusių pelių. Man tebuvo penkeri metai, tačiau pamatyta pilkų kailiukų pluta tebestovi akyse. Tėvas samanę vis tiek išvarė ir išvežė į Žaliąją tarpininkei parduoti.

Nuotraukoje:

Samanės gamyba nenutrūko iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo. Salyklą sudaigindavo porai dienų maišus sumetę į tvenkinį. Po to grūdus saulėje išdžiovindavo, kolūkio malūne sumaldavo, brogą raugindavo tvarte. Būdavo atvejų, kai karvės pripuolę prisigerdavo, šlitiniuodavo visą dieną. Naminukę varė krūme – toliau nuo žmonių akių. Seni degtinės ir alaus buteliai išplauti, kamščiai iš laikraščio susukti. Ugnelė kūrenasi, ugniniai lašai laša. Papjaustyta lašinukų ir duonos – visą dieną be užkandos neišdirbsi, o ragauti naminės stiprumą reikia – kokybe samanė turėjo lenkti degtinę iš parduotuvės.

Jurgis Šliogeris. Apie eilės galą...

Antialkoholinė kampanija Sovietų Sąjungoje prasidėjo 1985 metais, vadovaujant M. Gorbačiovui. Kampanija prasidėjo drastiškais draudimais ir ribojimais: jokio gėrimo darbo metu, degtinė tik pagal talonus, mėnesiui vienas talonas litrui stipriųjų gėrimų (degtinė ar konjakas) ir 2 talonai pigiam vaisių vynui. Alkoholis buvo parduodamas nuo 14 iki 19 val. Prie parduotuvių susirinkdavo ilgiausios eilės. Kartais norint nusipirkti alkoholio reikėjo laimėti tikrą mūšį prie durų.

Šia tema buvo toks anekdotas: „Troleibuso vairuotojas skelbia stoteles: „Gastronomas (maisto prekių parduotuvė). Kita stotelė – eilės galas.“

Kartu padidėjo samogono gamyba. Paprasčiausia žaliava buvo cukrus, todėl jis greitai išnyko iš parduotuvių. Tie, kas gėrė, nuo degtinės perėjo prie odekolono ir įvairių losjonų. Tuo metu sumažėjo vyno gamyba Gruzijoje, Armėnijoje, Moldavijoje ir Ukrainoje – vietiniai valdininkai stropumą rodė naikindami vynuogynus. Vienas filosofas taip apibendrino Gorbačiovo antialkoholinę kampaniją: „Psichologinė klaida buvo tai, kad žmonės priėmė kovą su alkoholizmu kaip valdžios smūgį jiems. Gorbačiovas nieko nedavė, o iš jų atėmė sielos ramintoją – degtinę.“

Staigiai ir triukšmingai pradėta akcija baigėsi po trejų metų. Greitai pasirodė, kad kampanija davė daugiau žalos nei naudos. Per tą laiką valstybės biudžetas  neteko 30 mlr. rublių. Jos iniciatorius M. Gorbačiovas vėliau pripažino, kad reikėjo kovoti ne su alkoholio pardavimu, o su alkoholizmo problema, tai yra ne drausti , o aiškinti, auklėti.

Taip pat skaitykite:

• Degtinė: vėlai atsivertusiojo žodis
• Lietuviškos inteligentų virtuvės štrichai pagal Šliogerius
• Senas rusiškas distiliatas arba duonos vynas