Istorinė vyno klastojimo įvairovė
Vyno padirbinėjimas ir jo atsvara – vyno kokybės ir kilmės kontrolė, atsirado beveik tuo pačiu metu – kai tik žmonės pradėjo atskirti ir lyginti geriamo vyno kokybę. Pirmuosius dokumentuotus įrodymus randame mūsų eros pradžioje, kai tuometinė Senovės Romos aukštuomenė kritiškai vertina įtartinai didelę prestižinio Falerno vyno pasiūlą. Žymus romėnų mokslininkas ir istorikas Plinijus Vyresnysis nuogąstauja, jog netgi kilmingieji nebeišgali mėgautis autentišku vynu, o štai užeigose, skirtose vidurinei klasei ir varguomenei, apstu vyno skambiais pavadinimais ir netikroviškomis kainomis. Archeologai pateikia ir daiktinius įrodymus – padirbtus vyno kilmės antspaudus, kuriais buvo žymimos tuo metu populiaraus Pompėjos vyno amforos.
Visais laikais pagrindinis vyno klastojimo tikslas yra parduoti pigų prastesnės kokybės vyną vietoje brangaus kilmingo vyno, neretai geidžiamo vien dėl savo išskirtinio statuso visuomenėje. Plečiantis prekybai ir didėjant vyno įvairovei Europoje, požiūris į abejotinos kilmės vyno pardavimą ir nesąžiningą vyno maišymą darėsi vis griežtesnis. Viduramžių Vokietijoje tokie nesąžiningi prekeiviai buvo baudžiami fizinėmis bausmėmis, ant kūno jiems buvo išdeginami įspėjamieji ženklai, grėsė net mirties bausmė. Naujaisiais laikais atsirado vadinamųjų „vyno daktarų“, kurie panaudodami alternatyvias žaliavas imituodavo žinomus vynus. Iš obuolių buvo daromas „šampanas“, o dygiosios slyvos naudojamos „bordo“ gamybai.
Vyno padirbinėjimas suklestėjo antroje XIX a. pusėje, kai Europa buvo apimta filokseros epidemijos ir nykstantys vynuogynai negalėjo patenkinti rinkos paklausos. Netgi žymių ūkių vynas neretai buvo gaminamas iš nekilmingų vynuogių rūšių, kurių šaknys, skirtingai nuo kilmingos vitis vinifera rūšies, buvo atsparios filokseros vabzdžiams. Susiklosčiusi situacija privertė įstatymiškai apriboti vyno padirbinėjimą ir apibrėžti vyno sąvoką, anot kurios, vynu laikomas tik tas gėrimas, kuris buvo pagamintas iš fermentuotų vynuogių sulčių.
Sudėtingėjant reglamentacijai, vyndarystės praktika, uždrausta vienoje vietoje, neretai tapdavo leistina kitoje. Pavyzdžiui, naudoti distiliuotą alkoholį vynui patobulinti yra uždrausta daugumoje kontroliuojamų vyno apeliacijų, tačiau tai yra privaloma gaminant portą, cheresą arba maderą. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai skirtingose šalyse galiojančios taisyklės sukuria akivaizdžias dviprasmybes. Anot vieno Europos Sąjungos apribojimo, iš JAV ir Australijos importuojamo vyno alkoholio koncentracija negali viršyti 15 procentų tūrio. Siekdami apeiti šį apribojimą, vyndariai neretai prideda vadinamuosius „Jėzaus vienetus“ (angl. Jesus units), tai yra skiedžia vynuogių misą vandeniu, kad sumažintų potencialaus alkoholio kiekį iki leistinos ribos. Tokia kraštutinė „rehidracija“ nėra draudžiama JAV, skirtingai nuo šalių, į kurias toks vynas yra eksportuojamas. Specialistai teigia, kad dar prieš 5 metus apie 45 procentai premium klasės Kalifornijos vyno buvo pagaminama dirbtinai reguliuojant alkoholio kiekį.
Minėtoji vyndarystės praktika tik atspindi, kokie painūs ir komplikuoti šiuolaikiniai įstatymai, tačiau tikrieji vyno padirbinėjimo pavyzdžiai atskleidžia kur kas didesnį nesąžiningų vyndarių ir vyno prekeivių įžūlumą. Tokiais atvejais vyno gamybos procese yra sąmoningai nuslepiama jo kilmė ir sudėtis. XVIII a. Bordo vyndariai „patobulindavo“ prastesnio derliaus vyną skiesdami jį šiltesnių regionų vynu, tačiau mūsų laikais ir mažesni nusižengimai virsta dideliais skandalais.
Vienas žymiausių ydingos praktikos atvejų yra nutikęs Brunello di Montalcino apeliacijoje, kai keli didžiausi gamintojai, tarp jų „Antinori“, „Frescobaldi“ ir „Castello Banfi“, pažeisdami apeliacijos taisykles vyno gamyboje, be vienintelės leistinos ‘Sangiovese’, naudojo ir kitų veislių vynuogių. Šis skandalingas įvykis buvo plačiai paviešintas ir kriminalizuotas, tačiau dauguma įtariamųjų taip ir nepasirodė teismo posėdyje, vykusiame 2010 metais. Dalis įtariamųjų, kuriems buvo pateikti kaltinimai dėl neteisėtos prekybos ir konspiracinio susitarimo padirbinėjant vyno produkciją, išsiderėjo, kad laisvės atėmimas būtų atliekamas lygtinai arba paverstas piniginėmis baudomis. Kitokio pobūdžio falsifikacija buvo užfiksuota Šampanėjė, kai keli žinomi šampano namai supirkinėjo jau pagamintą šampaną iš kooperatyvų ir didelių privačių gamintojų, o paskui užklijavę savo įmonių etiketes pateikdavo rinkai.
Kraštutiniai ir mūsų laikais vis rečiau pasitaikantys atvejai yra pavojingų medžiagų naudojimas. Švinas, kurio kenksmingumas buvo moksliškai nustatytas tik XVII a., kai kurių vyndarių buvo dedamas į vyną iki pat XIX a. pabaigos, nes užtikrintai stabilizuodavo, pasaldindavo ir konservuodavo vyno gėrimą. XX a. pabaigoje panašių dalykų mažai kas galėtų tikėtis, tačiau 1985 metais Austrijos vynuose buvo rasta dietilenglikolio, kuriuo jie buvo dirbtinai pasaldinami. Dietilenglikolio formulė yra panaši į dar toksiškesnio etilenglikolio (aušinimo skysčio), todėl šis atvejis buvo pavadintas antifrizo skandalu. Dėl nedidelio medžiagos kiekio vynas nebuvo pavojingas sveikatai, tačiau ilgam sugriovė pasitikėjimą Austrijos vyno pramone. Kitais metais, 1986-aisiais, dėl šiuolaikinėje vyndarystėje neregėto neapdairumo 33 žmonės mirtinai apsinuodijo vienam Italijos vyndariui sumaišius vyną su metilo spiritu.
Kolekcinis vynas ir klastojimo dabartis
Kadangi vyno gamybos procesas vis griežčiau kontroliuojamas, dažniausiai yra padirbinėjamas itin vertinamas konkretaus ūkio vynas. Pigiems klastojamo vyno analogams sukurpti pasitelkiamos etikečių, kamščių, kapsulių kopijos, panaudojami seni išgerto vyno buteliai, sukuriami neegzistuojantys derliaus metai, talpos ir netgi vyno pavadinimai.
Kolekcinio vyno padirbinėjimas nėra naujiena, tačiau dėl vyno kolekcininkų konservatyvumo, nenoro pakenkti savo reputacijai ir neretai dėl ekspertinių žinių stokos nebuvo plačiai viešinamas. Susiklosčiusią situaciją iš dalies paremdavo aukcionų politika, kadangi vyno autentiškumas daugelyje iš jų buvo patvirtinamas gana paviršutiniškai, nenustatant tikslios vyno kilmės ir nereikalaujant įsigijimo dokumentų. Taip susidarė palankios sąlygos sukčiaujantiems vyno kolekcininkams, kurių bylos dabar vis dažniau nagrinėjamos teismuose. Be abejo, egzistuoja ir masinis žinomų prekės ženklų padirbinėjimas, kai iškreipiamas gamintojo pavadinimas ir panaudojama gerai atpažįstama, tarkime, „Mouton“ arba „Lafite“ ūkio, emblema. Kita vertus, dėl griežtos tarptautinės kontrolės tokio vyno nepamatysime parduotuvių lentynose, todėl jis kartu su šimtais kitų padirbtų produktų dažniausiai pasilieka mažiau skrupulingoje vidinėje Kinijos rinkoje.
Vakarų pasaulyje vyno padirbinėjimas vyksta uždarame kolekcininkų rate ir dažnai išlieka neaptiktas arba atskleidžiamas po ilgo laiko, kadangi kolekciniai vynai yra geriami retai. Istoriniai vynai yra kolekcionuojami dėl investicinės arba estetinės vertės ir dažnai net neplanuojama jų atkimšti. Situaciją apsunkina ribotos galimybės nustatyti seno derliaus vyno autentiškumą, kadangi ir geriausių ekspertų įvertinimai yra individualūs, o to paties derliaus vynas, atsižvelgiant į laikymo sąlygas, gali skirtis ir įvairiais degustavimo metais turėti skirtingų savybių. Taip pat nieko blogo neįtariantis suklastoto vyno savininkas yra gana menkai apsaugotas iš teisinės pusės, nes padirbinėjimo faktą atskleidus po kelerių metų, jau būna suėjęs pretenzijų senaties terminas arba atsakovas gali būti nebegyvas.
Dviejų žymiausių mūsų laikų vyno klastotojų, Rudy‘o Kurniawano ir Hardy‘o Rodenstocko, atvejai puikiai parodo, kokia sudėtinga situacija. Spaudoje gausu pranešimų apie įspūdingo masto šių veikėjų klastotes. Istorija apie Jeffersono butelius, tai yra Rodenstocko suklastotus vynus, tariamai priklausiusius trečiajam JAV prezidentui, yra aprašyta knygoje, o ateityje turėtų pasirodyti ir kino ekranuose. Vyno klastotojai tapo tikromis įžymybėmis, kurių gėdinga šlovė prislopino netgi žymiausių vyno kritikų balsus.
Keliose H. Rodenstocko organizuotose degustacijose, kurių žymiausia buvo XVIII–XIX amžiaus „Château d’Yquem“ vynų degustacija 1998-aisiais, dalyvavo tokie vyno ekspertai, kaip Jancis Robinson, Michaelas Broadbentas ir Robertas Parkeris. Įdomu ir, atrodytų, neįtikėtina, bet jų reputacija iš dalies priklauso nuo ten degustuotų ir vėliau aprašytų vynų. Šių žmonių kompetencija sunku abejoti, tačiau faktai rodo, jog ir profesionalai gali suklysti nestandartinėmis sąlygomis vertindami unikalius jutiminius įspūdžius.
Tarkim, Rodenstockas neleisdavo išspjauti degustuojamų vynų dėl jų tariamai aukštos vertės, nors iš tikrųjų taip siekė sumažinti ekspertų budrumą ir priversti patikėti vyno autentiškumu. Dėl ypatingos renginių pompastikos išankstinių priežasčių abejoti nebuvo, o dalis degustuojamo vyno galėjo būti ir nesuklastota. Tačiau netgi atskleidus faktą, jog Roberto Parkerio aukščiausiai įvertintas 1921 metų „Petrus“ ūkio magnumas niekada nebuvo pagamintas, savo pirminio vertinimo ekspertas nepakeitė. R. Parkerio nuomone, šis vynas vis tiek buvęs nuostabus; jei jis ir buvęs suklastotas, tai nebent meistriškai maišant skirtingus vynus. Panašios pozicijos laikosi ir kiti degustacijose dalyvavę vyno kritikai.
Padedant specialiosioms tarnyboms, vyno ekspertams ir mokslininkams, surinkta daugybė įrodymų, jog abu padirbinėtojai meistriškai klastojo ne vien vyno etiketes ir kitus butelių skiriamuosius ženklus, bet ir jų turinį. „Istoriniame“ Rodenstocko vyne esančių izotopų analizė patvirtino, jog padirbinėjant iš tiesų buvo panaudotas seno derliaus vynas, tačiau šiuose tyrimuose galima dešimtmečių tikslumo paklaida. Netiksliai suklastoti Jeffersono inicialai ir archyvinių duomenų apie šiuos vynus neatitikimas yra kur kas svaresni įrodymai ieškovų naudai. Kita vertus, Rodenstocko priešininkai susidūrė su keblumais dėl skirtingų šalių jurisdikcijų ir jose galiojančių įstatymų. Pagrindinis ieškovas Bilas Kochas yra JAV pilietis, o Rodenstockas – Vokietijos. Taip pat aukcionų namų taisyklės dėl pretenzijų senaties termino ir kitų ypatumų yra nepalankios tokio tipo ieškiniams.
Rudy Kurniawanas taip pat rengdavo iškilmingus pietus ir kolekcinio vyno degustacijas su kviestinėmis įžymybėmis, kad užsitarnautų pasiturinčio vyno žinovo įvaizdį, o paskui pateikdavo jau padirbtus vynus aukcionams ir privatiems kolekcininkams. Kita vertus, jo padirbinėjimo metodai dažniausiai nebuvo itin subtilūs. Anot JAV Federalinio tyrimų biuro medžiagos, Kurniawanas paprastai užpildydavo tuščius autentiško vyno butelius nebrangiu baziniu vynu ir paversdavo 20 dolerių vertės vyną 20 tūkstančių dolerių kainuojančia retenybe. Be abejo, jis kartais maišydavo skirtingų derlių vyną, kad klastotės atrodytų įtikinamiau, arba pirkdavo seną mažai žinomų Burgundijos ūkių vyną padirbinėdamas geriausius šio krašto „Domaine de la Romanée-Conti“ vynus. Šių klastočių ir finansinių machinacijų atskleidimas, taip pat faktiniai įrodymai, rasti Kurniawano namuose, sukūrė rimtą precendentą, kai klastotojas turėtų ilgus metus praleisti už grotų dėl kolekcinio vyno padirbinėjimo ir platinimo beveik pramoniniu mastu.
Nepaisant klastočių baimės, susidomėjimas investicijomis į vyną auga. Šiuolaikinė investicinė vyno rinka sparčiai vystosi, sėkmingai dirba vyno biržos ir alternatyvios prekybos platformos (Liv-ex, BBX, Cavex), veikia nemažai investicinių vyno portfelių valdymo kompanijų, o išankstinės prekybos sistema išsiplėtė už tradicinių Bordo ir visos Prancūzijos ribų. Investiciniais tikslais nupirktas vynas paprastai yra saugomas komerciniuose rūsiuose ir nėra fiziškai perduodamas klientui iki specialaus pareikalavimo. Esant tokioms sąlygoms, pasitaiko ir kitokio pobūdžio sukčiavimo, kai vyno prekybos tarpininkas arba investicijų valdytojas parduoda klientams tariamai nupirktą vyną, kuris iš tikrųjų nebuvo ir niekada nebus užsakytas iš gamintojų arba netgi neplanuojamas gaminti. Kitas kartu su internetine prekyba plintantis sukčiavimo būdas yra atvirkštinis padirbinėjimas (angl. reverse fraud), kai dėl tariamų abejonių pardavėjui yra grąžinamas iš jo nupirktas, bet neatidarytas vyno butelis, kuris iš tikrųjų yra originalaus vyno kopija. Anot ekspertų, antrinėje vyno prekybos rinkoje cirkuliuoja apie 5 proc. padirbto vyno, o kolekcininkų tarpe aukštai vertinamo vyno pasiūla kelis kartus viršija tikrąsias istorines gamybos apimtis. Akivaizdu, jog dabartinei kolekcinio vyno rinkai būtina atsakingai žengti link didesnio skaidrumo ir geresnės vyno kilmės kontrolės.
Taip pat skaitykite:
Barolo vynuogynų klasifikavimo intrigos
Vulkaninis vynas Kanarų salose
Kilnioji ‘Tinta Negra‘ ir kitos Madeiros naujienos
„Grant’s School of Blending“ – viskio maišymo sesija Vilniuje
