Ir prieš šimtą ir prieš šešiadešimt metų per Kūčias lietuviai negerdavo vyno. Greičiau midaus, krupniko, trauktinės ar naminio likerio taurelę, ir, aišku, dideliais kiekiais spanguolių kisieliaus. Tačiau vynas – toks pats sakralus šios vakarienės dalyvis, kaip ir duona, kurios, kalėdaičio pavidalu, visi laušime prieš pat Kristaus gimimą.
Renkantis vyną Kūčioms reiktų laikytis bent trijų reikalavimų:
- vynas turi būti toks geras, kad net mažas jo gurkšnelis priverstų jus mintyse pašlovinti Dievą;
- jis turi tikti/patikti visų kartų šeimos nariams, susirinkusiems prie stalo (išskyrus vaikus, aišku);
- jis turėtų derėti prie eklektiško šventinio stalo su dominuojančiais sūriais, saldžiais, rūgščiais patiekalais.
Daugelis šeimininkių Kūčioms paruošia bent kelių rūšių silkės. Norvegai – garsūs silkių valgytojai, geria su ja akvavitą – kmynų trauktinę. Tačiau lietuviškai paruošta silkė: su burokėliais, svogūnais, obuoliais, grybais – gerai tinka ir su vynu. Venkite raudonojo, nes jis apkars, paliks aitrų paskonį. Vaisiškas rožinis – geras derinys su kepintais svogūnais ir morkomis papuošta kaimiška silkute arba su saldesniais silkių „patalais“ iš medaus, garstyčių ar cinamono. Saldžiarūgštis baltasis vynas iš vokiškai skambančių Elzaso ar Mozelio (iš ‘Pinot Gris’, ‘Riesling’, ‘Pinot Blanc’ vynuogių) tinka ir su klasikine silke su svogūnais bei vėlgi su visomis saldžiosiomis.
Saldumo ir gaivios rūgštelės turintis baltasis vynas galėtų būti universalus visos Kūčių vakarienės gėrimas. Jis tinka ir su žuvies (ypač tešloje) patiekalais, ir su pyragėliais (su varškės, raugintų kopūstų įdaru). O ir vieną jį gurkšnoti patiks ir senam, ir jaunam.
Arūnas Starkus
Taip pat skaitykite:
