Tarnai geria vyną, o ponai – slivovicą

Spalio vidurys. Po vėjuotą ir lietingą Helsinkį vedžioju rūškaną amerikiečių turistų grupę, o pats nevalingai skaičiuoju net ne dienas, o valandas. Dar apie penkiasdešimt valandų su jais – ir ši trijų savaičių odisėja, o ir visas protu sunkiai suvokiamas dviejų šimtų dienų turistinis sezonas pagaliau baigsis. Vietinė gidė, nepaisydama šiam miestui būdingos darganos, stebina elegancija ir savo gyvybingumu bando įžiebti bent šiokią tokią liepsnelę mano sušalusių keliauninkų širdyse. Ir jai net truputį sekasi. Vienas dėdulė iš Alabamos atkreipia dėmesį, jog ji tikrai ne vietinė, distanciją nuolat laikanti suomė. Per daug jos judesiuose energijos ir šilumos. Nuskambėjus Moldovos vardui, kyla lengvas sumišimas, palydimas klausimo „O kur tai?“ Pasinaudojęs lengvu sąmyšiu, tarsteliu, jog šios vasaros atostogas praleidau būtent Kornelijos (gidės vardas) gimtinėje. Iš nustebimo net šiaurės orą atlaikanti elegancija atsitraukė, ir ore pakibo amžinas klausimas: „Na, ko tau ten?“

Pamenu, prieš šešetą septynetą metų, dar studijuojant Lenkijoje, su bičiuliu broliu Paulinu blaškėmės po Krokuvos apylinkes, ieškodami nedidelių architektūrinių stebuklų. Regis, prie kamaldulių vienuolyno man su nepaprastu pasididžiavimu buvo parodyti keli vynuogių kerai, aiškinant, jog tai vienas seniausių vynuogynų Lenkijoje. Vėlyvo lapkričio darganoje neišvaizdūs, suvargę krūmeliai didelio įspūdžio nepaliko. O ir šiaip, kas čia per reiškinys – lenkiškas vynas? Unikalių skonių medžiotojai kaimyninėje šalyje paprastai ieško geriausių fliakų, dekonstruoto žureko, netikėto mažojo bravoro alučio poskonio ar geros geros degtinės. Bet tikrai ne vyno. Lenkija ir vynas – na, nelimpa šie žodžiai drauge.