Spalio vidurys. Po vėjuotą ir lietingą Helsinkį vedžioju rūškaną amerikiečių turistų grupę, o pats nevalingai skaičiuoju net ne dienas, o valandas. Dar apie penkiasdešimt valandų su jais – ir ši trijų savaičių odisėja, o ir visas protu sunkiai suvokiamas dviejų šimtų dienų turistinis sezonas pagaliau baigsis. Vietinė gidė, nepaisydama šiam miestui būdingos darganos, stebina elegancija ir savo gyvybingumu bando įžiebti bent šiokią tokią liepsnelę mano sušalusių keliauninkų širdyse. Ir jai net truputį sekasi. Vienas dėdulė iš Alabamos atkreipia dėmesį, jog ji tikrai ne vietinė, distanciją nuolat laikanti suomė. Per daug jos judesiuose energijos ir šilumos. Nuskambėjus Moldovos vardui, kyla lengvas sumišimas, palydimas klausimo „O kur tai?“ Pasinaudojęs lengvu sąmyšiu, tarsteliu, jog šios vasaros atostogas praleidau būtent Kornelijos (gidės vardas) gimtinėje. Iš nustebimo net šiaurės orą atlaikanti elegancija atsitraukė, ir ore pakibo amžinas klausimas: „Na, ko tau ten?“
Vladas Liepuonius keliauja po Belgradą ir jį... įsimyli! Miestą jis pristato per architektūrą ir gėrimus. Vienas jų - slivovica arba slyvinė. Iš mėlynųjų slyvų gaminamas gėrimas yra bene žinomiausias ir labiausiai atpažįstamas ne tik Serbijos, bet ir viso regiono produktas.
Apgailestaujame, tačiau svetainę gali lankyti tik asmenys sulaukę 20 metų.
Ta nepakeliama skonio saldybė
Tarnai geria vyną, o ponai – slivovicą
