Silkė – maistiniu požiūriu labai vertinga žuvis, turinti didelį kiekį žmogui gyvybiškai svarbių omega-3 rūgščių, kurios, kaip teigiama, yra puiki profilaktinė priemonė nuo širdies ligų ir depresijos. Lyginant su kitomis riebiomis žuvimis (pavyzdžiui, lašiša), silkė turi labai mažai toksinų: dioksinų, kitų riebaluose tirpių chloro junginių bei gyvsidabrio. Ekologine prasme vertingiausia yra Atlanto silkė, ji didesnė už Baltijos silkę ir suaugusi sveria apie 700 gramų. Mūsiška Baltijos silkė yra nedidukė delno dydžio žuvis.
Šiaurės Europos tautos silkę mėgsta ir valgo jau daugiau nei 5 tūkstančius metų. Egzistuoja daugybė nacionalinių jos paruošimo receptų, naudojant žalią, įvairiai sūdytą ir marinuotą, raugintą ar dar kitaip apdorotą žuvį. Lietuvoje prie silkės populiarinimo neabejotinai prisidėjo ir žydai aškenaziai, kurie silkę naudojo savo nacionaliniuose patiekaluose, tokiuose kaip forshmak užkandis. Patys lietuviai silkę mėgsta užkąsti tamsia rugine duona, pateikti su karštomis bulvėmis, šviežiais svogūnais ir įvairiais padažais. Ne paslaptis, kad prie silkutės gerai tinka ir vienas kitas stiklelis vodkos. O kaipgi vynas? Štai į šį klausimą ir užsimojo atsakyti „Vyno žurnalo“ etatiniai ragautojai, kuriuos toks iš pirmo žvilgsnio neįprastas derinys tik dar labiau pakurstė ir suintrigavo.
Iš anksto žinodami, kad silkė – vienas sunkiausiai nuspėjamų patiekalų derinant ją su vynu (ypač problemiška surasti lygiavertę atsvarą jos riebumui ir pikantiškam, dažnai saldžiarūgščiam marinatui, kuris kartais dar būna ir aštrokas), ėmėme atrinkinėti vynus. Su panašia skonių palete susiduria ir bandantieji derinti vyną su kinų ar tailandiečių virtuvės patiekalais. Kaip žinia, tokiais atvejais dažnai gelbsti sodrūs ir ne mažiau pikantiški saldžiarūgščiai Elzaso baltieji, tad vieną išsirinkome ir mes. Galima vadovautis ir neutralumo principu: lengvas, gaivios rūgšties neutralaus skonio baltasis neturėtų drastiškai keisti bendro skonio. Renkantis raudonąjį, jo taninai turėtų būti kuo švelnesni, idant neapkartintų patiekalo. Galiausiai smalsumo vedami nusprendėme suteikti progą lengvam sausam Fino šeriui, o ragavimo sesijos metu improvizuotai atkimšome rožinį vyną, ir – kaip vėliau paaiškėjo – intuicija mūsų neapvylė: pastarasis pasirodė besąs puikus kompromisas tarp baltojo vyno vaisiškumo ir raudonojo vyno masyvumo.
Šį kartą mūsų eksperimentų aikštele tapo Aušros vartų gatvėje įsikūręs jaukus vyno baras „In vino“, kurio aplinka ir draugiškas kolektyvas gerai nuteikė darbui.
Visą Lino Vaitulevičiaus straipsnį ir 30 vyno ir silkės derinių aprašymą rasite spausdintoje žurnalo versijoje.
