Galbūt pirmajame ciklo apie įvairių tautų virtuvės ypatumus straipsnyje derėtų rašyti apie tradicinę lietuvišką virtuvę, tačiau švieži įspūdžiai iš Argentinos skatina mane prisiminti šios šalies ne tik maloniai šiltą ankstų rudenį bei įspūdingus vaizdus kalnuose ir jų papėdėse, bet ir argentiniečių vaišingumą, jų draugišką priėmimą bei nuoširdžias pastangas parodyti savo gyvenimą. Be to, argentiniečių tarpe yra nemažai išeivių iš įvairių Europos šalių. Taigi, nėra ta jų virtuvė tokia tolima ir egzotiška, kaip galima būtų pagalvoti. Juk ir pas mus dažnas neatsisako gero jautienos kepsnio, nors jis ir skiriasi nuo tikro argentinietiškojo.
Tačiau šios milžiniškos šalies virtuvė pasižymi ne tik kvapniais ir skalsiais kepsniais. Ko gi ieškoti ir ką skanauti šioje šalyje, kurios didesnė dalis teritorijos nėra apgyvendinta (13 gyventojų/km2), kur žemės ūkis ir pramonė telkiasi aplink didesnius miestus, kuri yra 5-oji pagal dydį vyno gamintoja ir darbo jėga joje tokia pigi, kad šimtai ir tūkstančiai hektarų vynuogynų apdirbami rankomis?
Argentinietiška virtuvė gana marga. Kelios emigrantų iš Europos kartos XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje turėjo įtakos ir vietinei virtuvei. Tačiau labiausiai šiandieninį šalies meniu paveikė italai bei ispanai.
Maisto įvairovė gali nudžiuginti tiek mėsą dievinančius, tiek vegetariškos mitybos šalininkus. Nors šiame straipsnyje daugiausia pasakosiu apie mėsos bei žuvies patiekalus, tačiau daržovių ir vaisių gausa šioje šalyje taip pat įspūdinga.
Pradėti pietus ar vakarienę Jums pasiūlys keliomis šiltomis bei šaltomis užkandėlėmis. Kai kurios yra šiek tiek panašios ir į mūsų šalyje valgomus patiekalus. Tai maži trapios tešlos pyragėliai empanada su kapotos veršienos įdaru. Pavadinimas kilo iš žodžio empanar – „suvynioti į duoną“. Mažesnieji būna maždaug 7 cm skersmens , didesnieji – iki 12 cm, tačiau visada į įdarą dedama tik kokybiška mažais gabaliukais pjaustyta mėsa (ne lašinukai) su smulkintomis daržovėmis bei prieskoniais (svogūnais, paprika, druska, pipirais, petražolėmis, mairūnu). Kai kurie kepėjai paskanina pyragėlius įdėdami smulkinto kiaušinio su razinomis. Kitas kraujinius vėdarus primenantis patiekalas morcilla, dažnai patiekamas kartu su mollejas, šiuo atveju karvės pasmakrės gabaliukais, keptais tipiškoje, beveik kiekvienuose namuose ir restoranuose sutinkamoje krosnyje (žr. nuotrauką). Reikia paminėti, kad argentiniečiai mėgsta užkandžiams siūlyti patiekalus, pagamintus iš įvairių subproduktų, vadinamų achuras: kasos, skilvelių ir pan. Šiuos patiekalus dažnai lydi Pampos regione mėgstamas patiekalas asado – ant atviros ugnies kepti jautienos gabalėliai su salotų lapais, pomidorais ir svogūnais.
Šaltųjų patiekalų asortimente dažnai rasite baklažanų aliejuje, saldžiarūgščiai marinuotų raudonųjų svogūnų bei virtų ir šaltai patiekiamų bulvių su grietinės ir majonezo padažu, pagardintu įvairiais prieskoniais (vyrauja raudonėliai). Šį valgį argentiniečiai vadina ensalada de papas („bulvių salotos“).
Pagrindiniam patiekalui nesivaržydami galite užsisakyti mėsos kepsnį. Klaidinga būtų manyti, kad Argentinoje populiarus tik jautienos kepsnys. Beveik kiekvienas restoranas Jums pasiūlys ir vištienos, ir antienos, ir jautienos (veršienos), ir kiaulienos, ir avienos (ėrienos) bei, gal nustebsit, labai dažnai gundančiai atrodančių ožkienos kepsnių, pagamintų iš jauno (iki 2 metų) gyvulio mėsos. Tai vadinama parrillada – ant atviros ugnies kepta įvairių gyvulių mėsa. Nagrinėjant meniu, praverstų su savimi turėti keliakalbį gastronominį žodyną, mat čia išvardinamos ir skirtingos galvijų dalys: vacio, costillas ir panašiai. Tačiau žodynas mažai ką padės, norint aprašyti visų šių kepsnių kvapų bei skonių įvairovę. Tai sultingi, dūmais ir švelniais žolelių prieskoniais kvepiantys mėsos gabaliukai (tuo jie ir skiriasi nuo mūsuose kepamų kepsnių, kuriuos, dėl nežinomos priežasties daugelis virtuvių marinuoja vienodame parduotuvėse iš anksto paruoštame marinate ar prieskonių mišiniuose). Jų svoris dažniausiai yra 600 g ir gali juos užsisakyti gerai iškeptą (bien hecha), vidutiniškai (a punto – „kaip tik“) ir su krauju (jugosa). Svarbu paminėti, kad visi šie kepsniai prieš kepant dažnai yra pagardinami tik labai plačiai naudojama kalendra. Kai kurios virtuvės mėsą kartais marinuoja raudonėlio, petražolių, česnako, druskos, pipiro, čili ir aliejaus mišinyje. Tai yra vienintelis vartojamas marinatas ar padažas, apie kurį primena tik subtilūs aromato ar skonio niuansai. Garnyras paprastai patiekiamas atskirame inde. Čia labiausiai vertinamos orkaitėje keptos bulvės bei bulvių košė.
Argentina tikras rojus mėgstantiems paskanauti jūros gėrybių, kurių begalinę įvairovę šiai šaliai tiekia ilga pakrantė ir kaimyninė Čilė. Įvairiausių rūšių ešeriai, unguriai, tunai (corvinas, oruina, congrio, tuna). Kadangi visi patiekalai gaminami iš šviežiai sugautų žuvų (atkeliaujančių net iš anapus Andų), restoranuose jaučiamas sezoniškumas. Mums besisvečiuojant kovo mėnesį, kelių restoranų virtuvės neturėjo tuno, nors meniu tai buvo vienas pagrindinių patiekalų. Ir čia atsiskleidė dar viena nuostabi šios šalies savybė. Dėl tokios situacijos, kad restorane nėra į meniu įrašyto patiekalo, nesinervino nei klientai, nei restorano darbuotojai, kurie labai ramiai ir nuoširdžiai atsiprašydavo, pasiūlydami kitą, nė kiek ne blogesnę alternatyvą, o klientai per daug nesigilindami tai tolerantiškai priimdavo. Galbūt sezono ypatumus čia žino ne tik restoranų darbuotojai, bet ir klientai, todėl viską priima supratingai. To dažnai pasigendu mūsų restoranuose ar parduotuvėse. Pastebėjau, kad mūsų klientai neretai elgiasi per daug įnoringai ir ne visada teisingai bei mandagiai, nekalbant apie tai, kad restoranų darbuotojai savo darbo vietoje dažnai jaučiasi kaip svečiuose ir apie daugelį dalykų net nenusimano.
Tačiau sugrįžkime prie argentinietiško pietų stalo, nes atėjo metas desertui. Dažniausiai patiekiami nedideli, bet šauniai saldūs ir gaivūs dulce de lecce gabaliukai. Argentiniečiai juos nepaprastai mėgsta. Tai savotiškas rusvos spalvos saldus „pieno kremas“ arba karamelė, pagaminta iš pieno ir cukraus (kartais įdedama papildomų prieskonių), kuriuo jie įdaro įvairius pyragėlius, tepa ant duonos pusryčiams, valgo su sūriu ir vaisiais.
Šiais skanėstais paprastai užbaigiami ilgi ir sotūs pietūs.
Reikėtų paminėti Argentinoje labai populiarią ir draugystės gėrimu laikomą matę. Paprastai šeimoje ar vakarėliuose ja dalijamasi grupelėse prieš arba po valgio.
Trumpai apie alkoholinius gėrimus, kurie tiekiami ant argentiniečių pietų stalo. Nesutikau nė vieno, kas nemėgtų aperityvui siūlomo pisco sour gėrimo. Tai muskatinio vyno brendžio pagrindu gaminamas ir patiekiamas stipriai atšaldytas gėrimas.
Argentiniečių virtuvės neįmanoma įsivaizduoti be argentinietiško vyno. Šoje šalyje vynų stilius skiriasi nuo visų kitų „naujojo pasaulio“ – Čilės ar Australijos – vynų. Jie labiau primena europietiškuosius. Uogų aromatai, subtili ąžuolo įtaka, prieskonių niuansai. Prie įvairių daržovių salotų bei šaltų užkandžių dažnai patiekiami 'Sauvignon blanc' ar 'Chardonnay' vynuogių gėlių, uogų kvapo ir lengvos dermės vynai.
Šilti tiek mėsiški, tiek vegetariški užkandžiai skanaujami su nelabai intensyviais, vaisiškais 'Malbec' vynuogių vynais.
Argentinietiški kepsniai paprastai užgeriami iš tarptautinių vynuogių 'Cabernet Sauvignon', 'Merlot', 'Syrah' ar jų cuve (mišinių) pagamintų kompleksiškų aromatų bei sodraus skonio vynų.
Prie saldžiai gaivaus desertinio patiekalo mums buvo pasiūlytas švelnių aromatų, geros saldumo ir rūgšties dermės desertinis 'Sauvignon Blanc' ir 'Semillion' mišinys.
Argentinoje vynų gamintojų yra tūkstančiai, ir pagamina jie įvairių, nuo masinio vartojimo iki išskirtinės ir labai aukštos kokybės, vynų. Paminėsiu keletą puikių ir populiarių vynų, kuriuos galite nusipirkti ir Lietuvoje: „Dona Paula Los Cardos Chardonnay 2004“, „Dona Paula Los Cardos Malbec“, „Trapiche Malbec 2004“, „Trapiche Chardonnay 2004“, „Trapiche Oak cask“ ir daug kitų.
Taip pat skaitykite:
