Skrydžio į PAR metu iš viršaus, deja, nieko nesimatė – tik debesys ir vanduo. Net du trečdalius viso laiko skridome palei vakarinę Afrikos žemyno pakrantę. Lėktuvui nusileidus Keiptauno (Cape Town) oro uoste, manęs, kad ir kaip būtų keista, nepasitiko alinantis vasaros karštis, o tik maloni 25 laipsnių temperatūra. Kai vėl įsijungiau telefoną, mobiliojo ryšio tiekėjas gražia lietuvių kalba pasveikino mane atvykus į Naująją Zelandiją!
Make summer happen – „teįvyksta vasara“. Šiuo sakiniu mane, ką tik palikusį šaltą žiemą, sutiko Keiptauno reklaminis stendas. Neužmiršiu pirmo įspūdžio iš PAR žemės: viskas juda daug ramiau, lėčiau, kartais atrodo, jog laikas sustojo. Europoje tik retkarčiais pamatysi kokį žmogelį aptarnaujantį tave degalinėje ar susimokantį stovėjimo aikštelėje, o čia jų, žinoma, juodaodžių, apstu. Įsimintiniausią reginį teko matyti sekmadienį, bevažiuojant prie Indijos vandenyno gaudyti omarų: degalinės aikštelėje, ant suoliuko, sėdi gražiai apsirengęs baltaodis, mėgaujasi puikiu oru, o tuo metu net keturi juodaodžiai darbuotojai už dviejų litų atlyginimą valo jam mašiną.
„Vaivorykštės tauta“ – sakoma apie PAR. Pagrindinės trys žmonių grupės, arba spalvos: juodaodžiai, spalvotieji (mulatai) ir, žinoma, baltaodžiai. Prisipažinsiu: tereikia keleto dienų, kad ir pats pradėtum „spalvotai“ elgtis ir mąstyti. Važinėdamas po kraštą matai atskiras vargšų, pasiturinčių ir turtingų žmonių gyvenvietes kone vieną šalia kitos. Ir visur tvoros, visur sienos... Vieni patys apsitvėrę savo nuosavybę, kiti aptverti dėl pirmųjų saugumo.
Dauguma juodaodžių vaikšto šaligatviais, dažnai palei greitkelį. Naktį būna sunku juos pastebėti, tad gausu nelaimingų atsitikimų. Baltieji važinėja mašinomis. Gerose kavinėse ir restoranuose matai kone vien tik baltuosius, kartais pavienius juodaodžius ar spalvotuosius. Pirmomis dienomis buvo neįprasta matyti žmones, apsirengusius megztiniais, su kepurėmis, neretai dar ir juodos spalvos, esant 30 ar 40 laipsnių karščio. Tikriausiai todėl visi niekur neskuba, juda iš lėto ar tūno pavėsyje, jei neturi kokio darbo. Vis dėlto čia dažnai pučia stiprus ir vėsokas visiems gerai žinomas vėjas, vardu Keipdaktaras (Capedoctor). Visi Keiptauno gyventojai laukia šio vėjo, nes jis į visas puses išsklaido nešvarų, užterštą miesto orą.
***
Mūsų vynuogyne šią sekmadienio popietę tik kelioms valandoms išjungtas „darbinis režimas“. Mat Laibacho vynuogyno vyno rūsio meistras Francois van Zylas iškėlė sau tikslą, per ateinančius dešimt metų tapti vienu iš geriausių PAR vynuogynų. Tad į darbą žygiuojam šeštą ryto ir plušam iki dešimtos vakaro, o sekmadienį kas keturias valandas reikia apsilankyti vyno rūsyje. Man rodos, apie šį vieną žmogų galėčiau parašyti tiek pat, kiek ir apie visą nuostabų kraštą.
O taip, čia žmonės gyvena su gamta... Pavyzdžiui, mano kambaryje apsigyveno (o gal jau seniai gyveno) pūkuotas kaimynas – voras. Anot vietinių, tai buvo ne „mama“ ar „tėtis“, o tik „vaikėzas“, nes siekė vos dešimt centimetrų. Man paprašius jo išsikraustyti ir jam nesutikus, teko jį prievarta mesti lauk... O štai vynuogynuose yra labai daug vynuoginių sraigių. Prancūzijoje jos patiekiamos ant stalo kaip ypatingas skanėstas. Vyno rūsyje vynuogėms keliaujant link plieninių cisternų, vietiniai juodaodžiai šešiese rankioja lapus, kotelių likučius, žalias vynuoges, kartais jie išgelbsti ir vieną kitą sraigę. Tačiau dauguma jų keliauja kartu su vynuogėmis į cisterną, kur po kelių dienų prasidės fermentacija. Net patys prancūzai galėtų iš to pasimokyti ir, pavyzdžiui, pabandyti sujungti vyno ir sraigių gamybą...
Dabar suprantu, kodėl visada ant kupros turiu nešiotis visokių daiktų pilną kuprinę – „sraigės namelio“ sindromas.
Pietų Afrikos Respublikos vėliavoje šalia raudonos (kraujas) bei žalios (gamta) spalvos pamatysite ir pagrindines žmonių grupes simbolizuojančias spalvas – juodą ir baltą. Nuostabi daugybės spalvų vaivorykštė būtų gana tiksli šios šalies paveikslo kopija.
Taip pat skaitykite:
