Pažintis su Galisijos vynais

Pažintis su Galisijos vynais

Ispanijos užsienio prekybos instituto (ICEX) dėka vieną ramų lapkričio sekmadienio rytą atsidūriau Madride, o tos pačios dienos vakarą stovėjau ir užvertęs galvą žiūrėjau į Santjago de Kompostelos katedrą, tą pačią, ties kuria baigiasi garsusis Šv. Jokūbo piligrimų kelias, dar žinomas kaip Camiño de Santjago, ir kuri yra trečioji pagal svarbą piligrimų lankymo vieta po Jeruzalės ir Vatikano šventovių. Ant paradinių XV a. pastato durų bolavo kuklus užrašas „Hostal dos Reis Católicos“ (suprask, katalikų monarchų – Izabelės iš Kastilijos ir Ferdinando iš Aragono – vardo užeiga). Prieš 500 metų sumanytas kaip piligrimų nakvynės vieta, šis įspūdingas statinys dabar priklauso valstybės išlaikomų liukso klasės viešbučių tinklui „Paradores de Turismo de España“ ir kartu su katedra dalinasi erdvę centrinėje miesto aikštėje.

Štai taip prasidėjo mano pažintis su Galisija (Galicia) – viena iš 17 (!) šalies konstitucijoje įteisintų autonominių sričių, sudarančių Ispanijos karalystę. Sutikite, Galisija ir jos „sostinė“ Santjagas nėra pati populiariausia turistinė kryptis, lyginant su maljorkomis ir barselonomis. Negarsėja ji ir kaip pasaulinio lygio vyno kraštas, lyginant su riochomis ir burgundijomis. Nežinau, kaip jums, bet man  kaip tik tai ir yra pranašumai: pigesnės paslaugos, autentiškesni potyriai, geresnė galimybė susilieti su žmonėmis ir pasijusti „vietiniu“. Be to, Galisija ypač vilioja gurmanus: čia galima iki soties prisiragauti įvairiausių kokybiškai paruoštų šviežių jūros gėrybių ir išsiversti su neįtikėtinai kuklia pinigų suma. Vietiniams jūros gėrybės yra tokios pat įprastos, kaip grybai ir uogos dzūkams. O jei dar prisiminsime čia gaminamą naminukę orujo (orucho), kuri galėtų rungtis su dzūkiška ruginuke! Tik pirmoji yra distiliuojama iš vynuogių išspaudų, t.y. iš to, kas liko po baltojo „Albariño“ vyno gamybos. Žodžiu, orujo – identiška alternatyva rinkodaros prasme sėkmingesnei grapai, konkurentei iš Apeninų pusiasalio.

Galisija, praeityje buvusi karalystė, savo kalbą išlaikė iki šių dienų: galego – viena iš keturių oficialių kalbų Ispanijoje, kur dar kalbama kastiliečių, t. y. bendrine ispanų kalba, katalonų ir baskų kalbomis, jau neminint neoficialių kalbų, kalbelių ir dialektų, kurių yra gausybė. Galego savo skambesiu artima portugalų kalbai, mat abi kilo iš tos pačios prokalbės, panašiai kaip lietuvių žemaičių ir latvių kalbos. Nenuostabu, nes geografiškai Galisija yra Iberijos pusiasalio šiaurės vakaruose, tiesiai virš Portugalijos. Iš vakarų pusės Galisiją skalauja Atlanto vandenynas, kuris gerokai sušvelnina šiaip jau pragarišką Ispanijos karštį, todėl vietinių akimis čia gana vėsu (vasarą temperatūra retai pakyla aukščiau 25 °C). Laimei, ši „vėsa“ naudinga vynininkystei: vynuogės neprisirpsta per greitai ir iš dalies dėl to regiono vynai yra tokie aromatingi. 

Daugiau skaitykite 13tame „Vyno žurnalo“ numeryje.

Taip pat skaitykite:

• Nepamirškime baltosios Ispanijos
• Jūros gėrybės ir vynas
• Vietinių baltųjų vynuogių festivalis Klaipėdoje