Dabar jau sunku įsivaizduoti Ispanijos vyno paletę be Kastilijos (nepainioti su Kastilija La Manča) vynų. Net Andalūzijos baruose lengviau gauti taurę „Rueda Verdejo“, „Ribera del Duero“ ar Toro „Crianza“ nei vietinio chereso. Per pastaruosius dešimtmečius Kastilijos baltasis ir raudonasis užkariavo ne tik ispanų vyno mėgėjų gomurius, bet iškeliavo ir už šalies ribų. Gaivaus, gėliško „Verdejo“ ir ąžuolo statinėje brandinto „Tempranillo“ pora gali sužavėti daugelį.

Nors prieš dvidešimt metų didžiausi pasaulyje vynuogynų plotai buvo užsodinti ‚Airen‘, ‚Grenache‘ ir ‚Rkatsiteli‘ veislėmis, XXI amžiuje juodųjų Bordo veislių populiarumas iškėlė ‚Cabernet Sauvignon‘ ir ‚Merlot‘ vynuoges į naujas aukštumas.

Nežiūrint to, kad devyniems iš dešimties vartotojų vyno skonis yra nesvarbus ir nesuprantamas dalykas, rožinio vyno įvairovės ignoruoti negalima. Joje telpa ne tik juslėmis (skonis, spalva, kvapas), bet ir širdimi (gamybos tradicijos) bei protu (vartojimo filosofijos) priimami dalykai. Rožinis vynas yra palyginti nesenas reiškinys, didžiausią plėtrą per visą savo egzistavimo istoriją išgyvenantis būtent dabar.

Iki 1970-ųjų metų vynuoginės filokseros nuniokoti Ispanijos vynuogynai aštuntajame dešimtmetyje pradėjo po truputį atsigauti. O Ispanijai įstojus į tuometinę Europos Bendriją viskas apsivertė aukštyn kojom. Varomąja jėga tapo Ribera del Duero (1.) regionas.