Libanas, ašara Bakcho aky...

Turbūt eiliniam piliečiui pirmosios asociacijos, išgirdus žodį „Libanas“, bus ne itin pozityvios: pilietinis karas, teroristai, Hezbollah, pabėgėliai... Na, geriausiu atveju pagalvosime apie aviuką ant iešmo, kebabinę, o kokia penkiasdešimtmetė, nepriklausomybės aušroje studentavusi Saulėtekyje, gal ir dabar prisimena nartų džigitą iš užsieniečių bendrabučio, kuris išvyko, bet žadėjo sugrįžti... O tai, kad Libanas yra unikali vyno šalis ir dar netgi vienas iš pirmųjų kraštų, kuriame žmonės pradėjo spausti stebuklingas sultis, – tokia mintis turbūt ateina paskutinė. Netgi ir šiaip prakutę vyno mėgėjai iš aukšto žiūri į Libaną, ir daliai jų atrodo, kad Libane turėtų būti gaminamas uogieniškas vynas. Tačiau aklose degustacijoje gavę taurę seno „Château Musar“ tokie mėgėjai neretai pradeda klaidžioti po visus klasikinius regionus, pradedant Bordo, baigiant Riocha. Ir tai visai nekeista, nes Libano terroir ypatingas, vynai reikalauja ilgo brandinimo, o vyno istorija siekia kelis tūkstančius metų.

Baalbek (Chateau Musar nuotr.)

Šiek tiek istorijos

Visos tautos ir tautelės, gyvenusios Levante, augino vynuoges, spaudė sultis ir iš jų gamino vyną. Finikiečiai, unikali prekeivių ir jūreivių tauta, Levanto, taigi ir Libano, pakrantėje pasirodė maždaug 3000 m. pr. Kr. ir būtent jie vyno auginimą padarė verslu, netgi savotiška kultūrine eksporto preke. Vynas, kartu su tyro purpuro dažais, buvo vienas iš tų labiausiai pageidaujamų produktų, kuriuos finikiečiai platindavo Egipto, Graikijos, Pietų Italijos uostuose. Be to, maldamiesi po visą Viduržemio jūrą, jie steigė savo kolonijas ir kartu su savimi veždamiesi Levanto vitis vinifera sodinukus, išplėtė vynuogių auginimo arealą po visą Viduržemio jūros pakrantę. Niekas nesikeitė ir Romos laikais – Levanto pakrantė, o kartu ir Libanas, ir toliau buvo viena iš tų vietų, kur buvo gaminamas vynas ir eksportuojamas po visą Romos imperiją. Būtent romėnai Bekaa slėnyje, kuris iki šių dienų yra Libano vyno klondaikas, šalia Baalbeko miesto, pastatė pačią didžiausią antikos laikų šventyklą, skirtą vyno dievui Bakchui (kiti sako, kad apskritai tokia buvusi vienintelė, nors žinant, kokią vietą užėmė vynas, sunku būtų tuo patikėti). Netrukus antikos dievai užleido savo vietą, bet krikščionybės era nesustabdė vyno gamybos. Vynuogių auginimo mastai dabartinėje Libano teritorijoje netgi dar padidėjo, nes, be poreikio naudoti vyną „rekreaciniais“ tikslais, kasdieniame gyvenime, atsirado dar liturginio vyno poreikis. Be to, Vakarų Romos imperija su Italijos , Ispanijos, Pietų Prancūzijos vynuogynais buvo gerokai labiau krečiama įvairių negandų nei Bizantija. O tai gamintojams ir pirkliams iš Rytų tik suteikė dar daugiau galimybių įkišti būtent savo prekes. Tačiau viskas pasisuko tam tikra nepalankia kryptimi, kai visas Levantas perėjo musulmonams. Kadangi vynas arabų kultūroje nėra šios dienos straipsnio tema, nesigilinsime, dėl kurios suros buvo įvesta prohibicija nuo Irano iki Gibraltaro. Faktas, kad beveik tūkstantį metų vyno auginimo ir gamybos kultūros pulsą Libane (kaip ir daugelyje kitų musulmonų kontroliuojamų vietų) palaikė tik krikščionių bendruomenės, jeigu jų būdavo. Libane istoriškai jų buvo visai nemenkai, bet visgi musulmonų eros laikais vyndarystė tikrai neklestėjo. Tačiau jau XIX a. viduryje, kai Libaną valdžiusi Osmanų imperijos valdžia pradėjo braškėti, ji turėjo taikstytis su Vakarų spaudimu suteikti daugiau teisių krikščionių bendruomenėms ir misionieriams. Tai padėjo ir vyndarystei. 1857 m. jėzuitų misionieriai iš Prancūzijos valdomo Alžyro atvežė ne tik naujai spausdintus katekizmus, bet ir naujus prancūziškų veislių vynmedžius bei juos susodino – taip prasidėjo ne tik vienos iš žinomiausių vyninių „Château Ksara“ istorija, bet ir apskritai buvo padėti šiuolaikinės Libano vyndarystės pamatai. Na, o po 1920 m. Sevro taikos pasirašymo, kai Antantės sąjungininkai pasidalino Osmanų imperijos neturkiškų teritorijų valdymą, Libanas kartu su Sirija ir Palestina perėjo prancūzams. Drauge buvo pakeistos ir administracinės Libano ribos: siena buvo paslinkta į rytus, o Libanui buvo priskirtas vyndarystės perlas – Bekaa slėnis.

Gavęs daugiau žemių, įjungęs vyndarystės vietas į savo teritoriją, Libanas magaryčių gavo tose žemėse buvusius gyventojus, ne krikščionis. Taip iki tol Libane buvusi krikščionių maronitų dauguma susilygino su kitomis religinėmis grupėmis – druzais ir musulmonais. Nauja etninė situacija privertė ieškoti tam tikrų kompromisų. Ši nauja, Prancūzijos vairuojama politinė sistema pradėjo kurti visiškai naują ir santykinai modernų Libaną. O tokiais laikais neapsieiname ir be vyno. Daugelis libaniečių elito vaikų, pasimokę Prancūzijoje ir grįžę į Libaną, norėjo sukti taures kaip Paryžiuje, be to, Libane nuolatos buvo dislokuotas tam tikras kiekis prancūzų kareivių, o valdininkiją sudarė Prancūzijos tarnautojų masė. Tai, savaime aišku, turėjo paskatinti ne tik importą, bet ir vietinę vyno gamybą. Tačiau jėzuitai, tuo metu turėję neoficialų vyno monopolį, gamino gana paprastą vynelį, kuris nelabai tiko išlepusiems prancūzų gomuriams. O jeigu yra poreikis, visuomet atsiras, kas tą poreikį užpildys.

Gaston Hochar ir Mark Hochar (Chateau Musar nuotr.)

Taip į vyno sceną įžengė vienas iš svarbiausių personažų Libano vyno istorijoje – Gastonas Hocharas. Jis buvo giminės, siekiančios kryžiaus karus, palikuonis, kurio iki tol buvusi turtinga šeima, žlugus Osmanų imperijai, o kartu ir nuvertėjus turkiškai lirai, pasijuto kaip pensininkai po „Sekundės“ banko bankroto. Visgi šeima kojinėse turėjo kažkokių santaupų ir sugebėjo išsiųsti Gastoną į Prancūziją mokytis medicinos. Tačiau būsimasis medikas, pakliuvęs į Paryžių, labiau domėjosi, ne kaip teisingai operuoti apendicitą, bet kuo skiriasi dešiniojo Bordo kranto vynas nuo kairiojo. Hocharas tiek susižavėjo vyno pasauliu, kad 1930-aisiais, grįžęs į Beirutą, per šeimos vakarienę grauždamas falafelius, tarė: „Papa, nebus iš manęs daktaro, geriau darysiu vyną!“ Taip Hocharas, nepaisydamas šeimos protestų (nes vyndarystė tuo metu skambėjo panašiai kaip viešnamio laikymas), pasuko slidžiu vyndario keliu. Už centus prisipirkęs žemės Bekaa slėnyje, užsodinęs ją vynmedžiais ir savo vyninę pavadinęs pagal prancūzišką tradiciją château, pridėjo dar patrauklų vardą Musar, kuris, pagal Senąjį testamentą, reiškia tinkamą, moralų, drausmingą elgesį (beje, XIX a. Lietuvoje tokiu pat pavadinimu veikė Musar žydų ortodoksų judėjimas). Nauja vyninė jau 1933-aisiais padarė pirmąjį vyną, kurį pristatė rinkai, o vieną butelį Hocharas davė paragauti savo draugui, okupacinės prancūzų armijos majorui Ronald’ui Bartonui. (iš tos pačios Bartonų giminės, kuri Sent Žiuljene valdo nemenką ūkį „Château Leville Barton“). Majorui vynas labai patiko, jis kartojo charmant charmant, ir turbūt visiškas atsitiktinumas, kad prancūzų armijos viešųjų pirkimų skyrius savo reikmėms pradėjo supirkinėti beveik visą „Musar“ produkciją, o tai įsuko Hocharo verslą. (Tada, matyt, ir Gastono tėvai susimąstė, kad gal geriau ne su skalpeliu knebinėtis po pilvą, bet džiaugtis gaiviu oru vynuogyne).

II pasauliniam karui perėjus į antrąją fazę, Libanas pradėjo ruoštis visiškai tikrai nepriklausomybei. 1943 m. buvo sudarytas Nacionalinis paktas, kuris įtvirtino kompromisus dėl valdžios pasidalijimo tarp skirtingų religinių grupių:  prezidentas visuomet bus maronitų atstovas, premjeras – musulmonas sunitas,  parlamento pirmininkas – šiitas sunitas, o premjero bei parlamento pirmininko pavaduotojai – stačiatikiai. 1946 m. iš Libano pasitraukė prancūzų armija, buvusi pagrindinė „Musar“ produkcijos pirkėja. Atrodė, kad reikalai turėtų suprastėti, bet vyno paklausa Libane ir be prancūzų taip didėjo, kad net vieno išskirtinio kliento praradimas neturėjo didelės reikšmės. Juo labiau kad 1959 m. iš Gastono vyninės verslą valdyti perėmė jo pozityviai ekspresyvus sūnus Serge‘as (ramesnis brolis Ronald’as tapo dešiniąja Serge’o ranka). Nauja komanda 1959-aisiais, jau pirmais vadovavimo metais, padarė puikų vyną (Michaelas Boradbentas 1999 m. šį vyną įvertino 5 žvaigždutėmis iš 5). Po to, liudininkų teigimu, sekė nuostabūs 1960-ieji, 1961-ieji, 1964-ieji, 1966-ieji ir t. t. Apskritai tai buvo turbūt patys geriausi, lengviausi metai Libano istorijoje, nepaisant, kad tarp arabų ir Izraelio tvyrojo nuolatinė įtampa, tačiau Libanas buvo palyginti rami vieta: verslas, turizmas klestėjo, o Beirutas tapo pačiu elegantiškiausiu miestu Artimuosiuose Rytuose. Bet kartu tai reiškė, kad nebuvo jokio poreikio ieškoti užsienio rinkų. Tiek „Château Musar“, tiek ir visas likęs Libano vynas buvo grynai vietiniai produktai, apie kuriuos likęs pasaulis, nepaisant jų kokybės, beveik nieko nežinojo. Tuo metu eksportas sudarė tik 3 proc. „Musar“ produkcijos. Panašiai buvo ir su kitu didžiausiu gamintoju „Château Ksara“. Tačiau reikalai pasisuko taip, kad vyno gamintojai beveik prarado savo vietinę rinką. 1975 m. Libaną apgaubė tamsa. Šalis iki pat 1990-ųjų paniro į, atrodo, nesibaigiantį pilietinį karą. Prekyba šalies viduje visai sustojo, o eksporto nebuvo. Apmirus vietinei prekybai, Hocharai suprato, kad arba jie turi rasti naujų rinkų, arba teks kromelį uždaryti. Ir kadangi Serge’as kaip tik tuo metu buvo apsistojęs Londone (jie su broliu buvo pasiskirstę , kad vienas turi būti Libane, o kitas užsienyje), tai jis ir pabandė laimę pagrindinėje fine wine rinkoje Jungtinėje Karalystėje. 1979 m. Bristolio vyno parodoje „Château Musar“ tiesiog sublizgėjo, o vynui ir vyndariui ditirambus skėlė pats „Decanter“. Hocharas, iš karto pagavęs bangą, aplėkė visą pasaulį ir vos per keletą metų pavertė „Musar“ tarptautine žvaigžde.

Darbininkai laikuose (Chateau Musar nuotr.)

Tam tikra prasme karas padėjo vynui. Nes, iš vienos pusės, sąlygos vyndarystei Libane buvo neįtikėtinai sunkios: visa šalis, įskaitant ir beveik visus vynuogynus, buvo ištisa nuolatinio karo zona. Vienas teritorijas kontroliavo Palestinos išsivadavimo frontas, kitas – druzai, trečias – Libano armija, ketvirtas – Sirija, o penktas – Hezbollah. Kontroliuojamos teritorijos keitėsi, o tokie pasikeitimai, aišku, buvo palydimi haubicų sprogimų. Tačiau, rinkodaros požiūriu, karas vynui suteikė tam tikrų spalvų. „Château Musar“ gaminamas vynas tapo tarsi tam tikros kančios ir žmogaus pastangų išgyventi ir kurti bet kokiomis sąlygomis simboliu. „Musar“ vyninę nuo vynuogynų skyrė beveik 30 kilometrų, bet karo metu, kai reikia laviruoti, šitas 30 km pailgėja beveik 10 kartų. 1984 m., kai buvo pats pilietinio karo „smagumas“, „Château Musar“ vyno rinkėjų komanda sugebėjo vynuoges nuskinti beveik būdami fronto linijoje. Kadangi rinko vynuoges jau visai persirpusias (derliaus nuėmimas vėlavo 40 dienų), o dar ir kulkos švilpė, tai iš viso derliaus priskynė dvi geras sunkvežimių priekabas. Vežti vynuoges reikėjo aplinkkeliais, į vyninę jos buvo pristatytos praėjus 7 dienoms po nuskynimo, o tai reiškė, jog fermentacija jau buvo prasidėjusi priekabose. Atrodė, kad neliko nieko kito, tik išpilti visą masę arba padaryti spiritą, bet Hocharas netgi iš tokių vynuogių sugebėjo išspausti tikrą karo vyną, kuris po kiek laiko atrodė panašesnis į fortifikuotą sausą „Banyuls“ nei į tradicinį „Musar“. Tais pačiais 1984 m. už visas pastangas Serge‘ui Hocharui „Decanter“ suteikė Metų žmogaus titulą. Tai savaime dar labiau sustiprino „Château Musar“, kaip tarptautinio prekės ženklo, reputaciją, o kartu padėjo betoninius pagrindus ir kitiems Libano vyndariams. Tiesa, ne tik Hocharas nusipelno atskiro paminėjimo. 1976 m. „Château Ksara“ valdymą, nepaisant pilietinio karo situacijos, iš jėzuitų perėmė vietinis verslininkų konsorciumas ir naujas vyninės vadovas JP Sara kartu su prancūzų vyndariu N. Rabotu vyną tiesiogine žodžio prasme gamino neišeidami iš vyninės: 2 mėnesius jie praleido vyninės rūsiuose, nes viršuje švilpė raketos. Kitas entuziastas, Michelas de Bustrosas, žemvaldys (o gal žemgrobys?) iš Kefrajos vietovės, pasinaudojęs tuo, kad Sirijos armija buvo išvaryta iš vakarų Bekaa slėnio, dar nespėjus atšalti sirų kariūnų pėdoms, pasodino vynmedžius ir taip pradėjo naujos vyninės „Château Kefraya“ veiklą. Šitie trys pagrindiniai entuziastai pilietinio karo metu ir kūrė Libano, kaip vyno šalies, įvaizdį.

1990 m., pasibaigus pilietiniam karui, visi tikėjosi, kad prasidės naujas Libano klestėjimo etapas. Bet, deja, šalis išgyvena vieną krizę po kitos. Besikeičiančios vyriausybės normaliai nefunkcionuoja, verslus ėda korupcija, žmonės gyvena nuolatinėje terorizmo, karo grėsmės baimėje, o dar pabėgėliai, Hezbollah...  žodžiu, visas kokteilis, kuris turėtų atgrasyti normalius žmones nuo verslo kūrimo. Tačiau per tą laiką entuziastai kuria naujas vynines: „Massaya“, „Château St. Thomas“, „Château Belle-Vue“, „Château Ka“, „Château Khoury“, „Chateay Marsyas“, „Clos de Cana“, „Domaine de Baal“, „Karam Winery“... Vis dėlto, nepaisant atsirandančių entuziastų, Libano vyno gamyba yra labai maža – 10 mln. butelių per metus ir maždaug 50 rimtesnių vyninių. Net Turkija ir Kipras šalia Libano atrodo kaip vyno milžinai. Tačiau net ir be karo prieskonio Libano vynas yra ypatingas.

Terroir 

Visa vynuogininkystė Libane yra sutelkta Bekaa slėnyje, Batruno regione ir šiek tiek Kalnų Libane.  Visi regionai pasižymi viena savybe – tai yra aukštikalnės, ypač Bekaa ir Batrunas. Ir nors visi regionai yra visai šalia Viduržemio jūros, klimatas yra ne jūrinis, bet žemyninis su karštomis, sausomis vasaromis ir šaltomis, snieguotomis žiemomis.

Bekaa slėnis.Didžioji dalis Libano vyno (apie 90 proc.) yra pagaminama pietinėje ir vakarinėje Bekaa slėnio dalyse. Pats Bekaa slėnis yra maždaug 30 km nutolęs nuo sostinės Beiruto (panašiai kaip koks Lentvaris nuo Vilniaus) ir nors tai slėnis, bet jo apačia yra pakilusi 1 km virš jūros lygio. Iš vakarų Bekaa saugo Libano kalnai, o iš vakarų – Antilibano kalnai. Slėnio ilgis yra maždaug 120 km , o jo plotis – tik 16 km. Dėl aplink esančių kalnų ir aukščio Bekaa slėnis pasidaro kaip savotiškas idealus vyno katilas: vidutiniškai 300 saulėtų dienų per metus, vasaros dienos karštos, naktys gana vėsios, žiemos šaltos, per jas gausiai pasninga, vynmedžiai užsigrūdinę, ištirpęs sniegas sudrėkina žemę, bet tik tiek, kad vynmedžiai nenudžiūtų. Ieškodamos vandens, vynuogių šaknys yra priverstos skverbtis kaip galima giliau, o tai, kaip žinia, suteikia vynui sodresnio skonio ir spalvų. Kad ir keista tokiam pietiniam regionui, vynuogės sunoksta gana vėlai – ne anksčiau kaip rugsėjo viduryje (aišku, būna išimčių). Be to, dar ir slėnio dirvožemis yra apdovanotas puikia sudėtimi – kalkamenis, sumišęs su moliu ir kreidos sluoksniais.

Sniegas Bekaa slėnyje (Massaya nuotr.)

Batrunas. Vynuogynai įsikūrę 55 km į Šiaurę nuo Beiruto, šiame mini regione pagamina apie 6 proc. vyno. Batruno regiono vynuogynai yra vieni aukščiausių vynuogynų šiauriniame pusrutulyje.  Pvz., vienas žinomiausių gamintojų „Ixsir“ (arabiškai reiškia eliksyrą) prižiūri vynuogynus 1800 m aukštyje virš jūros lygio. Vynuogių auginimas Baltruno regione yra sudėtinga vietinių vyndarių užduotis. Vietovė itin uolėta, vynuogės auginamos siaurose terasose, stačiuose kalnų šlaituose, todėl vynuogių rinkėjams reikia ir tam tikrų alpinizmo įgūdžių.Vynmedžiai turi labiau „kentėti“, kad prisirpintų uogas, o tai reiškia, kad tokių vynmedžių derlius yra itin aukštos kokybės, išspaudžiamos sultys be galo koncentruotos, sodrios spalvos. Dirvožemis čia unikalus: geležingas molis su įsiterpusiomis kalkakmenio plokštėmis.

Kalnų Libano (Mount Lebanon) regionas yra pats mažiausias, jame pagaminama vos 4 proc. viso vyno. Įsikūręs visai šalia Beiruto, čia klimatas šiek tiek švelnesnis, labiau viduržemiškas: vasaros šiek tiek drėgnesnės, vėsesnės, žiemos taip pat ramesnės. Dirvožemis čia labai panašus į Bekaa slėnio: kalkalmeninis, molis ir šiek tiek kreidos.

Vynuogės

Dėl prancūzų įtakos Libane tiesiog klesti tarptautinės vynuogės: ‘Cabernet Sauvignon’, ‘Cisault’, ‘Grenache’, ‘Syrah’, ‘Merlot’, ‘Mourvedre’. Nors vynuogės ir tarptautinės (ar prancūziškos, kaip kam labiau patinka), bet augdamos Libane jos įgyja tam tikro prieskoniškumo. Įvairios vyninės maišo raudonąsias vynuoges pačiais įvairiausiais būdais (tai pamatysite iš degustacijos aprašymo žemiau). Iš baltųjų populiariausios ‘Chardonay’, ‘Sauvignon Blanc’, bet auginamos ir vietinės vynuogės ‘Obaideh’ ir ‘Merwah’. Šios dvi vynuogės, pasak Hocharo, yra visiškai skirtingos. ‘Obaideh’ yra labai sodrios ir tvirtos struktūros. ‘Merwah’ yra gana vienpusiškos ir kupinos, kaip jis sako, „nervingos energijos“. ‘Obaideh’ yra cukringos vynuogės, turinčios nelabai daug rūgšties, iš jų gaunama labai kremiška tekstūra su medaus ir citrinos prieskoniu. Iš ‘Merwah’ gaunamas minerališkumas ir citrinų žievelės gaiva. Todėl šios vynuogės, anot Hocharo, puikiai dera kartu. Yra manoma, kad ‘Obaideh’ turi sąsajų su ‘Chardonay’, ‘Merwah’ – su ‘Semilion’. Tačiau daugelis Libano vyndarių, kultivuojantys vietines vynuoges, aiškina, jog tai ne kokie nors žymių tarptautinių vynuogių pusbroliai, o visiškai unikalios vietinės vynuogės.

Degustacija

Idėja padaryti horizontaliąją Libano vyno degustacija kilo per karantiną, kai vienoje vokiškoje internetinėje parduotuvėje radome keletą Libano vynų, o musaro ir taip rūsyje netrūksta. Taip surinkę visai įdomią kolekciją ir įveikę visas karantino negandas susėdome „Gaspars restorane“, kur šefas mums prie libanietiško vyno pažadėjo padaryti vakarienę su oriental twist. Degustacijai buvo išrikiuota tokia libanietiško vyno baterija.

Baltieji

IXSIR, Gran Reserve blanc 2019 (60 % ‘Viognier’, 25 % ‘Sauvignon’ ir 15 % ‘Chardonnay’)

Spalva šviesi, šiek tiek citrusų, šiek tiek persikų, bet labiausiai juntamos kriaušinės bombonkės. Skonis gana „siauras“, apima keistas jausmas: atrodo, kad daug alkoholio, nors jo tėra tik 13,5 tūrio proc. 87 balai.

Château Bargylus Gran vin Blanc 2017 – tai vynas iš Sirijos, priimtas „svečio teisėmis“ (‘Chardonnay‘, ‘Sauvignon Blanc‘). Istorija tokia: vyninės savininkai pabėgo per Sirijos pilietinį karą į Libaną ir vyną gamina beveik online… Kadangi vyninė šalia Libano sienos, tai pagalvojom, kad tokia egzotika bus visai įdomi.

Sirijos vynas patiko labiau. Spalva šiek tiek tamsesnė, kvape, be persikų, išlindo melionai, lengvas medaus kvapas. Skonis lengvai aliejiškas, maloniai nubėga, bet poskonis nebuvo labai ilgas. 89 balai.

Château Musar (Bekaa) 2003 ( 60 % ‘Obaideh’, 40 %‘Merwah’)

Negaliu būti objektyvus, nes man baltieji „Musar“ žiauriai patinka (patinka ir raudonieji...). Spalva jau auksinė, iš pažiūros vynas atrodo kaip jau šiek tiek pagyvenęs soternas. Užuodžiami džiovinti vaisiai, medus, citrina, keptas obuolys. Skonis aliejiškas, bet ne per sunkus, kaip dažnai būna su aliejiškais Ronos vynais, rūgšties nėra daug, bet jos užtenka, plekšint liežuviu jaučiamas obuolių pyrago, riešutų, medaus korio poskonis – nuostabiai ilgas. Šiaip super – 93. (Pagal stilistiką baltasis musaras primena baltąją tondoniją iš Riochos.)

Ką valgėme? Rizotą su šafranu, virtą omarų sultinyje su saldžioje sojoje ir prieskoniuose glazūruota lėtai kepta juodąja menke. Nerealiai gerai „susigrojo“ su musaru.

Raudonieji

Pirmąjį pasirodymą turėjo pradėti sunkiasvoriai seneliai: 3 skirtingi raudonojo „Château Musar“ (Bekaa) derliai: 1981-ųjų, 1991-ųjų, 2001-ųjų (visų sudėtis apytiksliai vienoda: ‘Cabernet Sauvignon’, ‘Cinsault’, ‘Carignan’ dalys). Pradžia šiek tiek nuvylė. Visų pirma, 2001 metų „Château Musar“ turėjo silpną, bet visgi nemalonią kamščio ydą. Todėl jam buvo parodyta raudona kortelė ir, nepaisant visų protestų ir pažadų pasitaisyti, vynas buvo išsiųstas į kibirėlį. Liko 1981-ieji ir 1991-ieji. Matyt, todėl, kad teko atsisveikinti su 2001-ųjų metų broliu, abu senukai pradėjo aikštytis. 

1981-ųjų spalva jau, aišku, buvo plytinė, bet tokio amžiaus vynui ir dar išgyvenusiam pilietinį karą tai visiškai atleistina. Bet, kaip dažnai nutinka ragaujant musarą, taurėje buvo juntamas lakiosios rūgšties aromatas, kuris šį kartą atrodė per stiprus. Jis nebuvo toks, kad negalėtum gerti, bet visgi, geriant 1981-ųjų vyną, tikiesi daugiau, o čia užuodi lyg nagų laką, lyg skiediklį ir šiek tiek džiovintų vaisių, odos...Skonis visai geras, puikus rūgšties ir saldumo balansas, gana ilgai išliekantis poskonis, bet laiškų mamai rašyti dar nesinori... Kol kas be balų.

1991-ieji elgėsi dar keisčiau. Visų pirma, vynas iš pažiūros atrodė šiek tiek senesnis negu jo vyresnis brolis, tačiau aromatas buvo akivaizdžiai geresnis nei 1981-ųjų, lakioji rūgštis buvo jaučiama labai neryškiai, neįkyriai, o iš taurės skleidėsi puikūs vyšnių, 5 spice , tabako aromatai. Bet va, būtent burnoje išryškėjo ta nelemta lakioji rūgštis. Susinervinom.  Dedam į šoną.

Serge‘as Hocharas apie visus savo vynus yra sakęs, kad jiems reikia laiko ir kantrybės, jie yra labai ilgaamžiai, ne veltui „Château Musar“ savo vynus išleidžia į rinką tik po 7 metų brandinimo rūsyje. Gal mes paprasčiausiai paskubėjome?

Ka valgėme? Čapatis su stumbro mini „kebabu“, pagardintas obuolių čatniu, žolelėmis, žagreniais ir tamarindų padažu. Poezija lėkštėje.

Antrasis pasirodymas

Kefraya Comte M 2010 (Bekaa) (5 % ‘Cabernet Sauvignon’, 25 % ‘Syrah’).

Spalva tamsi, jokių amžiaus ženklų. Kvepia juodaisiais serbentais, šiek tiek lengvu dūmu, kava, juntamas malonus vaisiškumas, šiek tiek taninų, ilgai išliekantis poskonis. Akivaizdžiai gali pagerėti dar pabrendęs butelyje. 90 balų.

Château Ksara 3milllenares 2013 (Bekaa) (‘Petit Verdot’, ‘Cabernet Franc’, ‘Syrah’)

Tamsus kaip ir kiti. Uodžiant šiek tiek minerališkas, vyšniškas, tačiau su rūgštoka nata, ne lakiosios rūgšties, kaip musaro atveju, bet tokia „kečupinė“, tai šiek tiek gadino aromatą. Skonis maloniai rūgštus, taninai jau minkšti, poskonis vidutiniškai tvarus. Prie patiekalo (žr. žemiau) tiko puikiai. 89 balai.

Château Belle Vue 2006 (Mount Lebanon) (40 % ‘Cabernet Franc’, 40 % ‘Syrah’, 10 % ‘Merlot’, 10 % ‘Cabernet Sauvignon’. Hedonistinis vynas, gal ir nėra labai subtilus, bet žiauriai sexy. Spalva dar be jokių amžiaus žymių, kvepia juodais vaisiais, šiek tiek cinamonu, prieskoniais. Burnoje labai aksomiškas, gero rūgšties ir saldumo balanso, taninai jau visai sušvelnėję. Ir tvirtas, ir drauge švelnus. 91 balas.

Ką valgėme? Gasparas patiekė amerikietiškos jautienos nugarinės kepsniuką su baravykučių kremu, šiek tiek trumų, austrių, grybų ir raudonojo vyno padažu.

Château Aurora  2016 (Batroun) (100 % ‘Cabernet Franc’)

Spalva tamsi, net į violetinę. Kvepia iš pradžių kaip sportininkas, nepasiruošęs startui, bet jo neskubinom, todėl pamažu pamažu aromatas pradėjo skleistis. Šiek tiek paprikų, kaip ir dera CF, šiek tiek graikiškų riešutų aromato, karamelių, pipirmėčių. Burnoje – maloni, intensyvi ataka, svarus, ilgai išliekančio poskonio. Vynas tikrai dar turi potencialo. 92 balai.

Ixir EL 2013 (Batroun) (‘Syrah’, ‘Cabernet Sauvignon’, ‘Merlot’)

Tamsiai raudona spalva. Kvepia juodaisiais serbentais, slyvomis, šiek tiek mėtomis, vanile, dūmu. Skonis vidutinio rūgštumo, svarus, dar gana tvirtas. Vynas sodrus ir ilgo poskonio. Taip pat matosi geras brandinimo potencialas. 91 balas.

Adyar Mar Musa 2012 (vynuogės iš skirtingų regionų: 50 % ‘Cabernet Sauvignon’, 35 % ‘Syrah’, 15 % ‘Petit Verdot’)

Sodriai raudona spalva. Kvepia juodaisiais serbentais, vyšniomis, vos vos lengvu dūmu, šiek tiek mediena. Skonis intensyvus, bet šiek tiek subtilesnis, lengvesnis negu prieš tai ragautų vynų, labai lengvai geriamas, malonaus, ilgai išliekančio poskonio. 91 balas.

Massaya Gold Reserve 2012 Bekaa (50 % ‘Cabernet Sauvignon’, 40 % ‘Mourvèdre’, 10 % ‘Syrah’) .

Tamsiai raudona spalva. Jokių rimtų amžiaus ženklų. Kvepia gervuogių uogiene, juodaisiais serbentais, dūmu, šiek tiek gvazdikėliais. Skonio paletė dar visai paaugliška, intensyvi, poskonis ilgai išliekantis ir sodrus. 92

Ką valgėme? Rytietiškais prieskoniais pagardintą lėtai kepto ėriuko mentį su džiovintais vaisiais, riešutais ir pinijų kuskusu. Valgant norėjosi sakyti „Dievas yra didis“, tik arabiškai.

Autorius su šefu Gasparu Fernandesu

Ką darėme po to? Paaikčiojome, koks puikus buvęs maistas. Šiek tiek pasiginčijome. Mūsų „komisijoje“ buvo ir toks narys, kuris atkakliai tvirtino, kad čia ne „Château Musar“, o „Château Мусор“, kad gal geriau tas Libanas tegul vyno ir negamina, nes yra kam ir be jo gaminti. Tačiau dauguma visgi sutarė: vynai tikrai geri, bet ne tos extra klasės, kuri verčia rašyti poemas. Ir turbūt tam, kad Libano vynai priartėtų prie tikrosios vyno poetikos, kad jie iki galo atsiskleistų, reikia šiek tiek laiko. Tiek rūsyje, tiek taurėje. Bet bėda ta, kad paprastiems mirtingiesiems nėra taip paprasta nusipirkti gerai subrendusio Libano vyno, o tie, kurie štabeliuoja vyną rūsiuose, dažniausiai linksta prie įprastesnių, konvencinių variantų, prasidedančių „B“ raide: Bordo, Burgundija, Barolas, Brunelas... Be to, reikia suprasti, kad dalis vyninių yra palyginti naujos: „Belle Vue“ įkurta 2000-aisiais, „Aurora“ atsidariusi 2004-aisiais, „Ixsir“ – 2008-aisiais. Joms viskas dar prieš akis.

Prieš vakarienės pabaigą panorome dar išbaigti 1981-ųjų ir 1991-ųjų musaro likučius. Vynas staiga uždainavo, ne taip stipriai, kaip galbūt norėjosi prieš degustaciją, bet visgi uždainavo. Tris valandas pakvėpavęs musaras nusimetė lakiosios rūgšties pančius ir tarsi atsidėkodamas už visus gerus žodžius, kuriuos pasakėme Libanui, paskleidė tipiškus, musariškus, šiek tiek gyvuliškus raudonų uogų, prieskonių, tabako, odos aromatus. Ir tada visi, kurie buvome likę, pagalvojome, ar nebūsime padarę klaidos, jog nedavę visiems vynams pakankamai „pakvėpuoti“ paprasčiausiai neleidome jiems išskleisti sparnų.

Baigiant pasakojimą apie Libaną suima savotiška neviltis, kad vyndariai dar ilgai turės kovoti su šią pasaulio dalį persekiojančiais stereotipais. Kurie tik dar labiau sustiprėjo: 2020 m. Libaną, kaip ir visus kitus, užpuolė Covid-19, visiškas finansų sektoriaus žlugimas, o galiausiai dar sprogo milžiniškas chemijos sandėlis, sugriovęs dalį Beiruto. Tačiau tos negandos tik parodo, kokie kantrūs ir atsparūs gali būti savo šventą darbą mėgstantys žmonės.

P. S. Ar Libano vynas Lietuvoje turi ateitį? Gasparas, mums ištaisęs nuostabią vakarienę, sakė, kad per karantiną žmonės užsisakydavo ne tik maisto, bet ir vyno, o populiariausias vynas buvo „Château Massaya“...

P. P. S. Libanas, beje, yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kurioje krepšinis yra populiariausia sporto šaka.

P. P. P. S. Jeigu bus proga, būtinai pažiūrėkite filmą apie Libano vyną „Wine and War“.

Taip pat skaitykite:

• Tūkstančio ir vienos nakties šalies vynas
• Vyno istorijos trupiniai
• Vyno simbolika: nuo altoriaus iki šventinio stalo