Kur žmonės vyną aukštyn kojom gamina (I dalis)

Naujoji Zelandija – tai labiausiai nuo Lietuvos nutolusi vyną gaminanti šalis, turinti mažiau nei 200 metų vyno gamybos patirties ir šiuo metu galinti išdidžiai lygiuotis su vyndarystės ištakomis laikomų Europos šalių vynais. Mums, lietuviams, turbūt labiausiai žinomi ir Lietuvos rinkoje randami Naujosios Zelandijos vynai yra „Sauvignon Blanc“ iš Marlboro (Marlborough) ir „Pinot Noir“ iš Centrinio Otago (Central Otago) regionų. Tačiau už šių pavadinimų slypi dar didesni ir įdomesni lobynai. Atėjo tas metas, kai pačiam jau pabodo linksminti kitus pardavinėjant vyną. Pats laikas linksmintis ir man! Noriu lankyti vynines ir vyndarius bei ragauti jų kūrinių. Tad mečiau darbą Azijoje ir nusprendžiau leistis į trijų mėnesių kelionę po dar neatrastus skonio vandenynus. Jei ne dabar, tai kada?!

Pirmieji vynuogynai Naujojoje Zelandijoje pasodinti 1819 metais pačioje šalies šiaurėje, Nortlando regione (Northland), Salų Įlankos rajone (Bay of Islands). Kroatijos, Libano bei Anglijos misionieriai atplukdė naujų gyvūnų bei augalų rūšių, tarp jų ir vynuogių. Pradžioje vyndarystė buvo primityvi, karų laikotarpiu apmirusi, o šeštajame dešimtmetyje vėl pradėjo sparčiai vystytis. Rodos, visai neseniai Naujoji Zelandija atsidūrė pasauliniame vyndarystės žemėlapyje, o dabar šalyje jau galima suskaičiuoti per 670 vyninių. Vyno stilių įvairovė išsiplėtė nuo klasikiniu metodu pagamintų putojančių iki vėlyvojo skynimo saldžių, kekerinių, stiprintų ir net ledo vynų iš pagrindinių klasikinių vynuogių veislių. Daug karštų ir saulėtų dienų bei aplinkinių vandenynų ir jūrų vėsinamos naktys leidžia pagaminti gaivios rūgšties, vaisiškų, itin aromatingų bei puikaus balanso vynų.

Seniai svajojau prisiliesti prie vyno gimimo. Šovė mintis nors šiek tiek padirbėti vyninėje. Vyno kelionę pradėjau nedideliame Matakanos regione. Į šiaurę nuo didžiausio šalies miesto Oklando (Auckland) per kalvas nusidriekusi beveik subtropinio klimato vis labiau populiarėjanti vietovė visus metus vilioja turistus dėl mažais ekologiško vyno gamintojais bei šalia esančiais žydrais paplūdimiais. Stilingi ir prisirpę „Pinot Gris“, „Syrah“ bei bordo stiliaus mišiniai žavi savo puikiu kūnu, šilta bei prieskoniška tekstūra. Per savanorystės darbo programą savaitei apsistojau jaunos šeimos namuose, kuriuose gyvena dar 4 žmonės. Trys vaikinai verda alų netoliese esančiose alaus daryklose, o viena mergina distiliuoja kvepalus. Vos man atvykus ir susipažinus su labai draugiškais ir nuolat besišypsančiais šeimininkais, buvo pajungta alaus statinė, stalas nukrautas maistu ir, žinoma, savu vynu. Kalbėjomės apie bakterijas, mieles, fermentaciją, brandinimą ir distiliaciją. Ne kasdien gali apie tai pabendrauti su fanatikais, degančiais aistra tam, ką daro. „Te Rata“ – tai nedidelė ekologinė vyninė, kurioje „Pinot Gris“, „Cabernet Franc“ ir „Syrah“ vynai gaminami be sulfitų, natūralūs, kokybiški ir skanūs. Vakarienės tokioje aplinkoje bei išsvajotas darbas vynuogyne, besimėgaujant grynu oru, prabėgo nepastebimai. Žmonės atvėrė ne tik savo namų duris, bet ir širdis.

Vėliau atsidūriau į rytus nuo Oklando esančioje Juros periodo Vaihekės (Waiheke) saloje, kurios šiltame ir sausame klimate vos keletą dešimtmečių gaminamas vynas. 2015 m. Vaihekė išrinkta ketvirta labiausiai lankytina sala pasaulyje. Greitai supratau kodėl. Neapsakomo grožio paplūdimiai ir įlankos, vešlūs slėniai, apsodinti vynuogynais ir alyvmedžių giraitėmis, malonūs žmonės ir saulė virš galvos beveik visus metus. Iš molyje ir priemolyje augančių vynuogių gaminami elegantiški bordo stiliaus mišiniai, šiek tiek brandinti švelnūs „Chardonnay“, puikiai pavykę eksperimentiniai „Montepulciano“ ar „Tempanillo“. Labiausiai vertinami – abejingų nepaliekantys šilkiniai „Syrah“, į kuriuos dažnas vyndarys įmaišo kelis procentus ‘Viognier‘, tad vynas tampa aromatingesnis ir subtilesnis.

Saloje aplankiau septynias vynines. Tai kelios, vertos paminėti: „Obsidian“, „Te Motu“, „Passage Rock“. Tačiau didžiausią įspūdį paliko „Man O’War“ vyninė. Ne tik dėl vyno, bet ir dėl nuotykio. Sėdau ant dviračio ir išvažiavau ragauti vyno, apie kurį pasakojo draugė iš Singapūro. Ji sakė, kad toje vyninėje gaminamas nemaišytas „Petit Verdot“. Tai reta, nes dažniausiai šios vynuogės naudojamos mišiniams. Nemaišytą teko ragauti tik iš Izraelio. Žemėlapis parodė, kad iki vyninės teks važiuoti 15 km. Atsipalaidavau, nes man patinka važiuoti dviračiu. Bet pakeliui supratau, kad neįvertinau kalvų: aukštyn – žemyn, ir taip visą laiką. Laimei, kartais kalvos viršūnėje stovėdavo suoliukas, nuo kurio atsiverdavo fantastiškas vaizdas. Pasiilsiu ir minu toliau, juk svajonių vyno važiuoju ragauti. Po beveik 2 valandų varginančio mynimo pasiekiau vyninę. Skubu tiesiai į degustacinę salę ir sakau: sveiki, skridau per kalnus ir marias, važiavau dviračiu dėl jūsų „Petit Verdot“. Vyras pakėlė antakius iš nuostabos, kad atvykau dviračiu, ir tarė: „Atleiskite, bet mes tokio negaminame.“ Kažkas aptemo smegenyse kelioms sekundėms, nusivaliau nuo veido šypseną ir giliai atsidusau. Tačiau vėliau, paragavęs devynių ypatingo gerumo vynų, supratau, kad vis dėlto buvo verta važiuoti ir mano pastangos nenuėjo veltui. Šiek tiek brandintas vaisiškas „Sauvignon Blanc“, rožinis iš ‘Malbec‘ ir ‘Merlot‘ su mažais burbuliukais, pribloškiantis „Syrah“ su trupučiu ‘Viognier‘, porto stiliaus mišinys iš ‘Cabernet Franc‘, ‘Merlot‘ ir ‘Malbec‘ bei pilkojo kekero „Pinot Gris“ taip pakėlė ūpą, kad minti atgal per įlankas ir slėnius buvo vieni juokai.

Kitas kelyje – antras pagal dydį šalyje Hoko Įlankos (Hawke Bay) regionas. Lygumų upių suneštas žvyras, akmenys bei aliuvinis dirvožemis, saulėtos, karštos vasaros dienos ir pakankama drėgmė sukuria palankias sąlygas visokio stiliaus vynams. Labiausiai pavykę – bordo stiliaus mišiniai, svarūs „Syrah“, aromatingi baltieji ir „Chardonnay“. Pastarojo žmonės suvartoja vis daugiau. Taip nutiko dėl perteklinės „Sauvignon Blanc“ rinkos, kurioje vis daugėja itin didelio rūgštingumo vynų. Tad vos pabrandintas, prinokusių citrusinių ir tropinių vaisių aromato bei elegantiškos rūgšties vynas atranda gyvenimą iš naujo.

Pradėjau nuo „Mission Estate“. Tai pirmoji vyninė šalyje, įkurta dar 1851 metais. Nenuostabu, kad gausiai lankoma turistų, o degustacijos vyksta konvejeriu. Vyno sąraše suskaičiavau bent 39 skirtingus vynus, paragavau keleto, pamenu tik puikų vėlyvojo skynimo „Riesling“. Kinų alsavimas į nugarą privertė greitai pasišalinti. Beje, vienuose namuose buvau pavaišintas šios vyninės 1978 metų derliaus „Chardonnay“, kuris dar turėjo parako, nors paskutinę gyvybę buvo bepasiglemžianti oksidacija.

Daug jaukiau ir įdomiau buvo šalia esančioje „Church Road“ vyninėje. Beveik šampanui prilygstantis klasikiniu metodu pagamintas putojantis vynas, paslaptingi, bet neragauti „Sauvignon Gris“ ir „Marzemino“, tobulas „Pinot Gris“ ir senose statinėse vos pabrandintas „Sauvignon Blanc“ įkvėpė maloniai diskusijai su vyninės someljė.

Tačiau įsimintiniausia viešnagė buvo kitoje vyninėje. Į „ Brookfields“ vyninę irgi atvažiavau dviračiu, užėjau, mane pasitiko moteris, kuriai buvo per 60 metų. Klausia, ar vyno ragauti atvykai? O taip, atsakiau. Užeik, prisėsk, tuoj prie tavęs sugrįšiu. Pasakė ir dingo trumpam. Sėdėjau barokinio stiliaus salėje, kur ties siena viena ant kitos sustatytos statinės. Gana vėsu, matyt, ten vynas bręsta. Stalas nukrautas švariomis ir naudotomis taurėmis bei atkimštais buteliais. Teminiai paveikslai ant sienų, židinys, jauki atmosfera... Visiška tyla, buvau vienut vienas. Jokio turisto, jokio kino. Netrukus moteris sugrįžo, prisėdo ir pradėjo pilstyti. Vynai vienas už kitą įdomesni. Šiek tiek pabrandintas apelsinais ir riešutais kvepiantis „Chardonnay“, iš vietoje užaugintų vynuogių pagamintas, mažai rūgšties turintis „Sauvignon Blanc“, tarsi prinokusi kriaušė „Pinot Gris“, tirštas, lyg iš miško uogų padarytas „Syrah“, elegantiškas bordo stiliaus mišinys bei vėlyvo skynimo „Viognier“. Vynai keitė vienas kitą. Diskutavome. Moteris čia pat ištraukė sąsiuvinį su degustacijų užrašais. Kiekvieną trečiadienį grupelė aistruolių renkasi ragauti vyno. Kas kokį butelį atsineša. Nuo senų, klasikinių, prabangių prancūziškų iki šiuolaikinių, masinės gamybos vynų. Įkišęs nosį į taurę ir įbedęs akis į moterį, įdėmiai klausiausi atkurdamas mintyse vaizdą it kokį filmą. Mačiau, kaip vyndarys keliasi anksti ryte ir keliauja į vynuogyną. Apčiupinėja kiekvieną kekę, apeina kiekvieną krūmą. Laukia. Vėl apeina. Vėl laukia. Tada daro vyną. Nepasiseka, kaip norėtųsi. Kitais metais stengiasi dar labiau, keliasi dar anksčiau, kad pasiektų tobulybę. Ir taip jau daug metų. „Ir tai tęsis dar daug metų, kol numirs,“ – kalbėjo moteris, o jos akyse atsispindėjo vyndario aistra. Galiausiai ji prasitarė, kad tas beprotis vyndarys esąs jos vyras. Buvo be galo jauku, tyra ir jautru. Tiesiog neturėjau ko pridurti. Viską sugėriau į save, išlaižiau vyną, labai pagarbiai padėkojau ir išėjau. Pinigų ji neėmė, sakė skleisti gerą žodį. Taigi, jei kada lankysitės Hoko Įlankos Neipyro (Napier) mieste, būtinai užsukite į mažą „Brookfields“ vyninę. Išeisite pakylėti.