Kas tas Pomaras ir kas ta Volnė, arba Vynas, kurio ieško visi

Neįdomioji, bet svarbi teorinė dalis – skaityti būtina, jei norit žinoti…

Nors Burgundija kai kam gali atrodyti monogamiška (dominuoja dvi veislės, klimatas minimaliai keičias iš šiaurės į pietus, vyno darymo procesai  panašūs) – realybė yra kiek kitokia. Šiame regione vyno įvairovė didesnė, nei galėtum įsivaizduoti. Žinoma, stilių skirtumai gali būti subtilūs, tačiau jie pastebimi. O kai kada net ir labai ryškūs. Kad tuo įsitikintume, palyginkime dviejų gretimų Kot de Bono (Côte de Beaune) regiono komunų – Pomaro (Pommard) ir Volnė (Volnay) – vyną.

Šių dviejų komunų  vynuogynai driekiasi apie 11 kilometrų. Vynuogynai išsidėstę neaukštuose šlaituose, atsisukę į pietus bei pietryčius. Auginamos tik ‘Pinot Noir‘ vynuogės. Tačiau vynas, daromas šiose dviejose komunose, skiriasi kaip diena ir naktis. Ir tai geriausias pavyzdys, kaip kiekviena mažiausia detalė, kiekvienas gamtos ir klimato niuansas gali paveikti vyno stilių.

Pomaro komuna prasideda iškart už Bono miestelio ir driekiasi į pietus, link Volnė. Jos plotas 341,66 ha, iš kurių 115,62 ha užima  28 Premier Cru vynuogynai.  Per metus čia vidutiniškai padaroma 10,915 hl vyno, 3,662 hl  yra Premier Cru lygio. Dažniausiai minimi vynuogynai yra Les Rugiens (tiek Haut, tiek Bas) ir Les Epenot (Grands ir Petits bei Clos des Epeneaux).

Būtent šių vynuogynų, tiksliau, dalies jų, kokybę ir svarbą pastaraisias metais vyndariai stengiasi įrodyti INAO, kad gautų Grand Cru statusą.

Iš visų Kot de Bono vynuogynų Pomaro vynas visuomet išsiskiria savo sodria spalva, kompleksiška aromatų ir skonių įvairove, tvirtesne taniniška struktūra, kuriai atsiskleisti reikia daugiau laiko. Intensyviai mėlynos ir prinokusių vyšnių spalvos vynas bręsdamas keičiasi: juodų uogų, gervuogių, vyšnių, prinokusių slyvų aromatus keičia  kompleksiškas odos, šokolado, juodųjų pipirų aromatas. Tuo pat metu skonis švelnėja, struktūra tampa elegantiška, užpildanti burną minkštais taninais. Kalbant apie jauno Pomaro vyno spalvą, dažnai cituojamas Victoras Hugo, kuris šio vyno spalvą apibūdino kaip „nakties ir dienos mūšį“. Šis apibūdinimas atskleidžia ir paties vyno brandos stilių – kaip lėtą šviesos ir energijos proveržį iš sustingusio, tvirto, ramaus kūno. Sakoma, kad artimiausias Pomaro vynui yra Ževrė Šamberteno (Gevrey Chambertain) vynas.

Pomaras

Jau nuo viduramžių Pomaro komuna buvo laikoma Burgundijos vyno crème de la crème, su kuria buvo lyginamos visos kitos. Pommard AOC buvo viena pirmųjų 1936 m. patvirtintų Burgundijos augaviečių. Skirtingai nuo kaimynų, Pomaro dirvožemis pasižymi ypatingu daugiasluoksniškumu. Giliausias sluoksnis – Juros periodo sąnašos, kiek aukštėliau – molis ir kalkakmenis su uolienomis, pagerinančiomis dirvožemio laidumą vandeniui. Nors vynuogynai yra išsidėstę kiek žemiau nei Volnė komunos, aukštesnėse vietose vis dar randama Juros periodo mergelio  su rudu kalkakmeniu. Labai svarbu paminėti, kad skirtingose vietose randama ir geležies, kuri daro didelę įtaką čia augančioms vynuogėms bei iš jų daromam vynui.

Norėtųsi paminėti keletą Pomaro Premier Cru vynuogynų – Les Rugiens ir Les Epenots. Les Rugiens vynuogynuose labiau vertinama vadinamoji žemutinė dalis (Bas), kurios dirvožemyje randama daugiau geležies, suteikiančios šios vietos vynui išskirtinės granato spalvos bei kompleksiško tvirtumo. Apie Les Grands ir Les Petits Epenots nereikėtų klaidingai manyti, kad pavadinimai nurodo vynuogynų dydį – Les Grands yra mažesnis nei Les Petits. Tai daugiau susiję su vynmedžių eilių ilgiu nei su plotu. Svarbiausias, žinoma, čia yra Clos des Epenots vynuogynas, kuris yra Les Petits Epenots teritorijoje. Tai nėra atskiras Premier Cru, tai akmenų siena apjuostas daugiau nei 5 ha vynuogynas, kuriame auga labai seni vynmedžiai. Šiam vynuogynui būdingas labai negilus viršutinis dirvos sluoksnis, po kuriuo glūdi geležies ir perlamutrinės plokštės (dalle nacre) liekanos. Dėl to jo vynas lyginamas su Les Rugiens Bas vynuogyno vynu ir yra vienas geidžiamiausių.

Visai šalia Pomaro, kiek piečiau ir aukščiau, šlaituose auga Kot de Bono regiono Volnė komunos vynuogynai. Tačiau „Pinot Noir“ vynas čia jau visai kitoks. Volnė vynas nuo seno buvo laikomas lengviausiu, jam būdingi subtilūs aromatai bei elegantiška struktūra su kiek daugiau rūgšties. Spalva gali varijuoti nuo skaidraus rubino link šviesaus granato,  arba, kaip ji seniau buvo vadinama, kurapkos akies. Būdamas jaunas, vynas jau atskleidžia gėliškus, uogiškus, vyšnių aromatus, bręsdamas (beje, greičiau nei Pomaro vynas) įgyja prieskoniškų, džiovintų slyvų ar net žvėrienos aromatų. Nors Volnė vynas dažnai apibūdinamas kaip elegantiškas. „moteriško“ stiliaus vynas, priklausomai nuo skirtingo dirvožemio įtakos, jis gali būti ir kiek svaresnis, išraiškingesnis.

Volnė

Volnė vynuogynai užima apie 222 ha, iš kurių 133 ha sudaro juose esantys 29 Premier Cru vynuogynai. Tai viena iš daugiausiai Clos vynuogynų turinti komuna. Šalia Pomaro esančių vynuogynų vynas yra kiek sodresnis ir tvirtesnės struktūros nei įprastas Volnė vynas, piečiau augančių vynuogių vynas vaišiškai elegantiškas ir stilingas.  Vieni garsiausių Volnė komunos Premier Cru yra Clos des Chenes ir Taillepieds su šalia esančiais Caillerets bei Champans. Istoriniuose šaltiniuose visi jie minimi jau XII a. tik ne visi buvo įvertinti iki šių dienų, nes tik XX a. pabaigoje vynuogės pradėjo sunokti taip, kad vynas tapo  labiau subalansuotos, pastebimai aksominės tekstūros. Šių vynuogynų šlaitai gan statūs ir atsigręžę į pietus bei pietryčius. Dirvožemis juose kiek skiriasi: Clos de Chenes dominuoja Juros periodo kalkakmenis su mergeliu paviršiuje, Taillepieds kiek statesnis, dominuoja kaklkakmenis su moliu. En Champans labiau būdingas sąnašinis dirvožemis giliau ir kalakakmenis su mergeliu paviršiuje. O štai Caillerets vynuogyne, kaip galima tikėtis jau vien iš pavadinimo, paviršius nusėtas įvairaus dydžio akmenukais, kurie ir drenuoja dirvą, ir atspindi šilumą.

Įdomioji praktinė dalis – skaityti verta, nes padės suprasti

Kad ir kiek stengtumeisi aprašyti Burgundijos vyno stilių, jį veikiantį klimatą, dirvožemį, žmogaus darbą, aiškiausiai apie jį kalba patys vyndariai. Paklausius Nicolas Rosignolio, vieno rimčiausių Pomaro ir Volnė vynų puoselėtojų, pasidaro kur kas aiškiau. Anksčiau dirbęs tiek tėvo, tiek savo ūkiuose Nicolas galiausiai tapo atsakingas už visus vynuogynus, kurie sudaro apie 14 ha. Gal nebūtų tiek daug, jei tuose hektaruose, be vynuogių, auginamų baziniam vynui, nebūtų 13 Premier Cru plotų, kurių kiekvienas turi savo charakterį ir savo kaprizus, prie kurių reikia taikytis vyndariui. Perskaitėte teisingai – taikytis prie kaprizų, o ne juos suvaldyti.

Štai jums kelios Nicolas Rossignolio mintys.

„Kad ir kur būtumėte Burgundijoje, kad ir kokio mažumo plote stovėtumėte, Pomare, Volnė, Ževrė Šamtertene svarbiausia yra dirvožemis, jo paviršinio dirvos sluoksnio storis ir tai, kas giliau. Tai yra ‘Pinot Noir‘ išraiška, tai yra jos energija.“

„Dabar derliaus rūšiavimo stalas tapo dar svarbesnis gaminant raudonają burgundiją. Anksčiau mes išrinkdavome lapus, sraiges, neprinokusias ar supuvusias vynuoges. Šiandien reikia atskirti ir pernokusias uogas, kad nesuteiktų nereikalingo skonio ir aromato. Nes tai burgundija, tai subtilu.“

Nicolas Rossignol

„Kasmet naujas derlius, kasmet vis kitas uogų nokumas. Todėl tenka priimti vis naujus sprendimus. Ar atskirsime šakeles nuo uogų ar paliksime? Jei uogos pakankamai prinokusios ir energijos uogose užtenka, kam mums tos šakelės? Kiek naudosime išspaustų sulčių, kiek laisvai tekančių? Pastaruoju metu nekreipiame dėmesio – naudojame viską, nes prinokusių koncentracija uogų yra tokia puiki, kad nė spausti jų labai nereikia. Kiek naujo ąžuolo? Tik tiek, kad padėtų vynui ramiai bręsti išlaikant vaisiškumo, minerališkumo ir struktūros balansą. Kada atiduosime jums? Tada, kai manysime, kad jis jau pasiruošęs jus nustebinti.“

„Mes įpratę kasmet ieškoti to paties stiliaus „Pinot Noir“. Bet pamirškime tai. Tai ir įdomu, kad kasmet tos pačios vynuogės tame pačiame vynuogyne gali būti visai kitokios. Pomare 2017-ieji – klasikiniai „Pinot Noir“ metai: ne tokia intensyvi spalva, daugiau gaivos ir rūgšties,  2018-ųjų vynas primena „Syrah“: tamsesnis ir įvairesnės tekstūros, kai kurie net ir jauni turi kaulavaisių ir juodojo šokolado natų; 2019-ieji daugiau „Grenache“ stiliaus: prinokusių raudonų uogų ir vaisių aromato su žymiu taninų ir rūgšties kiekiu. O štai 2020-ieji ne vienam pateikė staigmeną: ypatingai šilti metai subrandino sodraus, prinokusių juodų uogų kvapo ir skonio derlių, primenantį „Malbec“. Gal tai ir per stiprūs palyginimai, bet manau, kad jie atspindi galimus skirtumus.“

Pabaigoje norėčiau pridurti, kad man Burgundija visuomet liks „neišmoktų pamokų“ regionas. Ir ne todėl, kad nebandžiau, galbūt todėl, kad ilgainiui supratau, jog tai neįmanoma. Tad lieka mėgautis, stebint, kaip naktis keičia dieną, kaip sniegą keičia pumpurai, o pumpurus  žaluma, kaip nurimus vėjui išlenda saulė. Burgundijos nereikia teisinti, ją reikia mylėti. Juolab kad, kaip sakė mums išsiskiriant Nicolas, „atrodo, kad tu gėrei savo tėvo vyną, jis gėrė savo tėvo vyną, bet staiga atėjo karta, kuri išgėrė visą vyną, ir dabar turi pirkti vyną, kurį galėtumei pats gert… “

Burgundija – tai dar vienas regionas, kurio vyno ieško visi. Nes verta!