Provansas nėra egzotiška atostogų vieta. Čia viskas kaip daug kur Europoje – jūra, pliažai, jachtos, vilos, kalnai, turgus, vynas. Tačiau viskas kartu ir kiekviena detalė kažkodėl labai malonina. Provansu žmonės suserga. Nebegali apie jį negalvoti, svajoja peržiem apie žydrąją jūrą, visus garsus nustelbiantį cikadų čirpimą ir apie ilgą vakarojimą su rožinio vyno taure.
Žydroji pakrantė
Tiems, kam Provanse svarbi jūra, regioną mato kaip siaurą miestelių ir miestų virtinę, pakrantėmis nusidriekusią nuo Monako iki Cassis. Ši vieta prancūziškai vadinama Côte D‘Azur, o angliškai - French Riviera. Provansą, kaip Žydrąją pakrantę (pranc. Côte D‘Azur), dažniausiai interpretuoja tie, kurie čia atplaukia jachtomis ir tie, kurie prieš vakarienę eina jachtų pažiūrėti į uostą: milžiniški multimilijonierių laivai ir jų gyventojai, denyje viešai vakarieniaujantys ar tiesiog spoksantys į televizorių, sutraukia minias žioplių. Uosto restoranai su tiesioginiu vaizdu į didžiausias jachtas visada pilni lankytojų. Dienos metus ši žingeidi minia persikelia į pliažus – siauras, sausakimšas pakrantės juosteles, nuo viešbučių ir gyvenamųjų namų atskirtas intesyviai važinėjamu keliu. Viešajame pliaže žmonių neretai tiek daug, kad iki jūros per rausvus kūnus tenka tikrąja to žodžio prasme žirglioti. Žavesio neperdaugiausiai, pasakytų Neringos smėlio ir tylos išlepintas lietuvis ir būtų teisus, nes tai – eilinių piliečių atostogų aprašymas.
Nicoje, Antibuose, Kanuose ar Sen Tropeze vyksta ir kitas gyvenimas – prabangių vilų savininkai, nuomotojai ir penkių žvaigždučių viešbučių gyventojai saule mėgaujasi privačiuose pliažuose, o vakarais keliauja į prabangius institucijomis virtusius barus ir restoranus, kuriuose maloniai leidžia laiką kartu su pramogų pasaulio žvaigždėmis ir verslo pasaulio galingaisiais.
Antibų pusiasalyje esantis „Cap Eden Roc“ viešbutis ir pliažas pranašesnis už Kanų „Majestic“ ar „Martinez“ tuo, kad jis neatkirstas nuo pajūrio gatve. Jei apsistojote kitur, vakare atvažiuokite bent į šampano lounge, kurio meniu be žymiųjų vardų rasite ir įdomių gamintojų, kaip „Agrapart & Fils” ar “Jacquesson” kolekcijas. Tačiau dažniausiai ant stalo pamatysite užsakytą šampano kokteilo taurę. 34 eurai už “Rossini”, “Vien en Rose”, “Lady Ginger”, “Arcade”, “Sunlite”, “Red Light”, “L ‘Ambre”, “Mon Cheri”, “Pimm’s Royal” ar garsųjį “Bellini”, kuris, sakoma, geriausias Žydrojoje pakrantėje.
Antibų pusiasalyje savo vilą turėjo Žiulis Vernas, o 20 a. pradžioje čia su žmona Zelda gyveno ir kūrė Skotas Fitdžeraldas. Jų viloje „Saint Louis“ triukšmingai vakarodavo Hemingvėjus, Pikasas, nebyliojo kino žvaigždės Rudolfas Valentino, Ramonas Novarro, „prarastosios kartos“ globėjai turtuoliai Gerald ir Sarah Murphy. Fitdžeraldų vila virto penkių žvaigždučių viešbučiu su pliažu „Belles Rives“, kurio restorane kiekvienas išleistas euras atsiperka nuostabiu iš terasos atsiveriančiu vaizdu.
Provanse negalima nepavalgyti bouillabaisse – vietinės žuvienės. Ryžtingiausieji jos ieškoti keliauja į senąjį Marselio uostą, nes tai bouillabaisse kilmės vieta- čia pajusite autentiškiausią atmosferą. Romantikai plaukia jachtomis į jaukius, atokius Cassis, Bandol arba Saint Cyr sur Mer uostelius, o Nicos, Antibų ir Kanų gyventojai seniau keliaudavo į „Tetou“. Kanų kino festivalio metu ši vieta būdavo apgulta fotografų ir žurnalistų, nes čia suvažiuodavo valgyti kino žvaigždės. Neveltui restorano sienos veidrodinės – garsenybių veidus buvo galima stebėti nesisukiojant. Nors vienos skaniausios pasaulyje bouillabaisse porcija čia kainuodavo 155, о langustai (dydžiu panašūs į omarus, stambesni už vėžius ir langustinus) žmogui atsieidavo 174 Eurus (atsiskaitymas – tik grynaisiais), vietą reikdavo rezervuotis gerokai iš anksto. Deja, apie visa tai tenka kalbėta būtuoju laiku – 2018 m. Prancūzijos vyriausybės sprendimu pliažuose valgymo įstaigos turėjo būti uždarytos.
Rožinis vynas
Su ypatingai tiršta, mėsinga, kiek aštria žuviene geriausiai tinka vietinis baltasis vynas. Tradicijų sekėjai renkasi svaroką, neitin rūgštų vyną Cassis apeliacijos vyną, daromą iš Marsanne, Clairette, Ugni Blanc ir Sauvignon blanc vynuogių. Baltojo vyno gamyba Provanse auga, tačiau ji toli gražu neprilygsta rožinio vyno pramonei. Klasikinis Provanso rožinis vynas – labai blyškios spalvos, kartais net kiek papildytas baltosiomis vynuogėmis, norint sustiprinti lengvumo, gaivumo įspūdį. Metus - du nuo derliaus skynimo toks vynas išlieka gaivus, vaisiškas, malonus ir puikiai derantis prie šilto klimato, žydros jūros, gilaus dangaus ir neįpareigojančio atostogų laiko leidimo. Kai kurie Provanso rožiniai gali būti elegantiški, minerališki, daugiau ar mažiau alkoholiški arba gaivesni. Tačiau labai retai -brandinti ąžuolo statinėse, nes tai prieštarauja šio vyno įvaizdžiui, jo vartojimo logikai. Taip buvo anksčiau. Šiandien – situacija imai keistis, nes gamintojai vis dažniau pristato vynus, kurie kvepia vanile, saldžiais prieskoniais, kokoso sviestu, o burnoje po jų lieka grietinėlę primenantis skonis, šiek tiek daugiau taninų.
Tačiau tokių retenybių Provanso parduotuvėse teks sunkiai ir beviltiškai ieškoti. Dvidešimties metrų ilgio rožinio vyno butelių eilėse „Giant“, „Auchan“ ar „L‘Eclerc“ parduotuvėse - daugybė neatpažistamų vardų ir labai nedaug skirtumo tarp butelių turinio. Prancūzai pasitiki vynu, kurio etiketėje yra žodelis Provence, perka sau priimtinkategorijoje kainų oje ir geria, nesukdami galvos dėl kokybės. Labiau angažuoti vartotojai – užsieniečiai. Atvykę į svečią šalį jie ieško kažko įdomaus, reto. Todėl čia gali pasireikšti rožinio iš Bandol gamintojai, mat jų vynas labiau koncentruotas, ryškesnės spalvos ir taip pat randamas didelėse parduotuvėse. Tiems, kas nori pirkti klasikinį Provanso vyną be rizikos nusivilti, prekybos tinklų lentynose verta paieškoti užrašo „Cru Classé“. Provansas yra vienintelis Prancūzijos regionas, neskaitant Bordo, kuriame yra crus classé sistema – ūkių klasifikacija pagal jų gaminamo vyno kokybę. Tai vienintelė egzistuojanti rožinio vyno klasifikacija pasaulyje. Cru classé vardą 1955 metais gavo 23 ūkiai, o iki mūsų dienų išliko 18 gamintojų
Violetinės levandos
Vyno tema mus perkėlė iš pajūrio zonos į žemyninį Provansą, kuriame socialiniai Côte D‘Azur reikalai atrodo beprasmė tuštybė. Juk daugeliui Provanso esmė – juslinės patirtys - čia karaliauja spalva, kvapas ir skonis. Provanso peizažas nestokoja jaunatviškų atspalvių: violetinės namų langinės ir miškuose išslapstyti levandų laukai; ochros spalvos 230 000 mln. metų senumo molio atodangos bei reti arimai, ta pačia spalva nudažytos namų sienos; žydras dangus ir kalnuose pasimetusių ežerų vanduo; sidabriniai alyvmedžiai bei nuolat spalvą keičiantis Sezano tapytas, pertapytas Šv. Viktoro kalnas.
Pasigrožėti spalvotais levandų laukais – viena iš privalomų Provanso pramogų. Tolstant nuo pakrantės Liuberono kryptimi, kalnų laukymės ir slėniuose vis dažniau subanguoja violetinė jų žiedų jūra. Tačiau keliautojai, kurie svajoja fotografijai pritūpti tarp bitėmis dūzgiančių ir svaiginančiai kvepiančių žiedų, turi žinoti, kad levandos žydi nuo birželio vidurio iki liepos vidurio. Rugpjūčio mėnesį džiovintų levandų šluotelių, jų žiedais kimštų pagalvėlių, aliejaus buteliukų, levandų medaus stiklainių ir kvepiančio muilo teks ieškoti turguose arba užsukus į Sénanque abatiją netoli Gordes. XII a. įkurtas vienuolynas augina levandas, laiko bites ir priima nakvynei levandų piligrimus.
Turgūs - dar viena Provanso įžymybė. Jie skirtinguose miesteliuose vyksta skirtingomis savaitės dienomis, todėl automobiliu kurį nors įmanoma pasiekti bet kada. Sūrio, mėsos, dešrų išskleidžaimi vagonėliai, alyvuogių, prieskonių, muilo, vaisių, medaus prekystaliai čia persimaišę su skrybėlių, suknelių ir krepšių prekijais. Vasaros pabaigoje čia verta nusipirkti ir parsivežti namo l‘ail di Piolenc – žymiausių Provanso česnakų (baltųjų arba violetinių) pynę. „Une caresse d'ail revigore, un excès d'ail endort“( česnako glamonės atgaivina, o perteklius numarina) sakė prancūzų gurmanas M.E.S. Curnonski. Beje, paskutinę rupgjūčio dekada Piolenc česnako augintojų brolija organizuoja penkių dienų česnakų šventę – vieną didžiausių Prancūzijoje. Kepti česnakai idealiai dera su rožiniu provanso vynu.
Cikadų choras įsijungia vos tik saulė apšviečia medžius. Kasryt jų keliamas triukšmas, priartėja iš tolumos staigiai ir a nenumaldomai kaip ženklas, kad laikas keltis ir eiti į kepyklą pirkti ilgųjų bagečių ir prancūziškų ragelių (croissant) pusryčiams. Kitą vasarą, Provanse...
Straipsnis paruoštas „Valstybės“ žurnale publikacijos pagrindu